Ramiai, be skubos surasti visus sienų piešinius, pasivaikščioti po vakare apšviestus parkus, pavakarieniauti vietinėje kavinukėje, o pakeliui užsukti dar į porą vietų – toks savaitgalio planas. Nors buvo nemažas noras apsilankyti vietos žymiose vietose – cukraus fabrike, Kvietiškio dvare, „Kubilkiemyje“, tačiau tai išsisklaidė kaip dūmas dar nepradėjus kelionės.
Gavus vietinės gidės telefono numerį (Vida veda ekskursijas po miestą persirengusi grafiene Butleriene), smagiai pasišnekame. Tačiau nuliūdina informuodama, kad cukraus fabrikas uždarytas ir ekskursijos po jį nerengiamos. Kvietiškio dvaras šiuo metu vienos institucijos perduodamas kitai, tad ekskursijos taip pat nevedamos. O ir pati savaitgaliui išvažiuoja, tad jokios ekskursijos net po miestą nepraves.
Sudėlioti maršrutą po miestą ir patys mokame.
Pasiūlo pasiskambinti į „Kubilkiemį“ – senovinių automobilių ir motociklų muziejų (lankymas tik iš anksto susitarus). Ten pasiskambinus informuoja, kad ekskursija numatyta 11 val. ryte, tad jei spėsime, galime prisijungti. Pasitarę su vaikais, nusprendžiame, kad specialiai kaip akis išdegę nelėksime – kaip bus, taip. O sudėlioti maršrutą po miestą ir patys mokame.
Ryte ramiai išriedame iš Vilniaus ir pakeliui stabtelime Trakuose, prie regioninio parko direkcijos antspaudų į regioninių parkų pasą. Tada to paties ir Aukštadvaryje. Deja, spaudas lauke nurautas, likusi tik vieniša grandinėlė. Tačiau antspaudą gauname – paskambinus atlekia centro darbuotoja. Centras visai mažiukas, bet magnetinį žaidimėlį spėjame sužaisti.
Antspaudo užsukame ir į Birštoną (vaikai šio neturėjo). Šį kartą sudėliojame dėliones, su darbuotoja pasikalbame apie mineralinį vandenį, iškasenas, o paskui ji pasiūlo apžiūrėti senąjį luotą ir istorines nuotraukas antrame aukšte. O kad jau įkėlėme koją į Birštoną, galgi verta nors kelias minutes pakvėpuoti druskų prisotinto oro mineralinio vandens garinimo bokšte. Vis tiek į „Kubilkiemį“ jau seniai pavėlavome.
Netoli Marijampolės vyrai nutaria stoti ankstyvų pietų pakelės kavinėje „Xxl cepelinai“. Paprasta naminė virtuvė, nebrangu, porcijos didelės. Cepelinų neėmėm, tačiau karka čia tikrai labai verta dėmesio.
O dabar tiesiu taikymu link Kvietiškio dvaro (P.Armino g. 92). Įkurtas grafo Morkaus Antano Butlerio 1717 m., kurį sudarė mediniai dvaro rūmai, 3 klojimai, 2 klėtys, 3 tvartai, bravoras, grūdų magazinas, vežiminė, vandens ir vėjo malūnai, plytinė. Grafienės Butlerienės dėka buvo įkurtas parkas. Šeima tapo miestelio įkūrimo iniciatore.
Dvaro laukuose 1831 m. įvyko didelis mūšis tarp Lietuvos sukilėlių ir caro kariuomenės. Manoma, kad čia lankėsi Napoleono maršalas M.Nėjus. Vėliau čia veikė aukštesnioji žemės ūkio mokykla, o dabar dvaro teritorijoje įsikūrusi Marijampolės kolegija.
Dvaro laukuose 1831 m. įvyko didelis mūšis tarp Lietuvos sukilėlių ir caro kariuomenės.
Įvažiavę į parko teritoriją, iš pradžių likome nesupratę, kurgi tas gražusis nuotraukose matytas medinis dvaro pastatas. Sustoję prie kolegijos šonelio užkalbiname pravažiuojančius policininkus, kurgi čia dvaro rūmai? Tie tik pagūžčioja pečiais, sako, nėra čia tokio.
Tikri artistai, nes už 30 metrų stovi stendas su buvusio dvaro aprašymu ir senasis vandens bokštas. Pasirodo, tas perstatytas, pristatytas ir žalia spalva išdažytas daugiabutis ir yra dvaro rūmai. Miestas turi planų atkurti dvarą, tik nelabai aišku kaip. Šalia – kiti dvaro pastatai, kiemuose povai, kaip ir pridera dvare (nesvarbu, kad pripučiami).
Truputį pasivaikštome po parką link upės. Lyg kažkas pradėta tvarkyti, bet taip ir nebaigta. Pakrantėje pro sąžalynus vos matosi upės tėkmė. Parku rūpinasi kolegija. Ganėtinai keista – tokiam parkui prižiūrėti reikalingos ir lėšos, ir kompetencija.
Tas perstatytas, pristatytas ir žalia spalva išdažytas daugiabutis ir yra dvaro rūmai.
Cukraus fabrikas uždarytas, tačiau paminklą cukriniam runkeliui vis tik reikia aplankyti. Vis tiek pakeliui.
Važiuojant link centro – Marijampolės meno mokykla (Vytauto g. 45). Simpatiškas Mokytojų seminarijos pastatų kompleksas. Ramu, šalia ant suoliukų ilsisi vietiniai su vaikučiais. Žavingas namukas.
Kitoje gatvės pusėje, už parkelio – senosios miesto kapinės su mažuliuke, žavinga Šv. Trejybės stačiatikių cerkve (1907 m). Cerkvė 1961 m. buvo uždaryta, tačiau jos varpą išsaugojo dailininkas Vaclovas Vekeriotas. Pro vitražus imituojančia plėvele užklijuotus langus nepavyksta nieko įžiūrėti.
Todėl pažiūrėti užeiname į Marijampolės kraštotyros muziejų. Bilietukas – 1 euras. Toks jausmas, kad buvome vieninteliai lankytojai tą dieną. Darbuotoja nueina uždegti šviesas salėse. Pasirodo, dalis muziejaus dabar remontuojama, tad ta dalis ekspozicijos uždangstyta, tačiau paskutinėje salėje – tremtinių darbų paroda, todėl pakeliui vis tik dalį ekspozicijos galima pamatyti.
Šalia muziejaus – Šv. Vincento Pauliečio bažnyčia. Iš pirmo žvilgsnio atrodanti kaip stačiatikių, iš tikrųjų – katalikų. Carinės Rusijos laikais bažnyčia pastatyta kaip stačiatikių cerkvė, vėliau buvo perduota marijonų vienuoliams, pertvarkiusiems ją į katalikų. Tačiau vienas bokštas taip ir liko svogūnėlio formos.
Kitoje gatvės pusėje – seniausias miesto parkas – Vytauto Didžiojo parkas. Kažkada buvęs vienintelis miesto parkas, pačioje įkūrimo pradžioje (carinėje Lietuvoje) ne visiems atverdavo savo vartus. Vėliau tapo prieinamas visiems miestelėnams, o dabartiniu metu neseniai rekonstruotas. Įsitaisius ant patogių suoliukų galima pasigrožėti gėlynais ir Vytauto Didžiojo skulptūra.
Laikas įsikurti nakvynės vietoje. Nakvynė – pačiame centre. Apartamentai priklausantys „Senojo miesto kepyklėlei“. Palėpinio tipo apartamentai „Old Town Bakery“. Vieta puiki – centras čia pat, automobilį gali pasistatyti kieme. Tik bėda, kad per visus apartamentus atsidaro tik vienas stoglangis, o miegamasis iš viso be lango. Ir trūksta švaros – radome nešvarių indų, o ant indaplovės užkabintas raštelis „Neveikia“ ir sukrauti nešvarūs indai. Negi neįmanoma išplauti jų rankomis?
Šlepečių balti padukai, deja, irgi pajuodavo, tačiau nesureikšminame. Svarbiausia, kad apačioje yra kepyklėlė. Prisipirkome įvairiausių eklerų – seniai bevalgėme tokio skanumo. Ne veltui vietiniai duris varsto vienas po kito.
Ir vėl laikas į trasą. Ieškoti ištapytų miesto sienų. Gaila, kad Marijampolės miesto internetiniame puslapyje nėra jų žemėlapiuko, bet gelbsti kiti šaltiniai. Visai šalia – „Katinų kiemelis“, tad nuo jo ir pradedame. Žiba saulėje nuglostytos katukų galvelės – gal išpildys norus. Ir mes paglostome.
Besižvalgant nutapename iki mokyklos. Apeiname jos piešinius „Gyvatės ir kopėtėlės“, „IN.side. OUT“ ir grįžtant stabtelime prie runų akmens. Teigiama, kad ant Dovinės-Davos upės akmens pavaizduotos irklinės valtys. Grįžtant link centro – dar nemažai piešinių. Puiki idėja – „Sklendimas virš minios“. Gerai žiūrisi „Graikija“.
Piešinių apžiūrėjimą paįvairina buvusi choralinė sinagoga (neveikianti, nes nėra kam ją lankyti). Ir paskambinimas varpu prie pašto pastato. Didelė centrinė Basanavičiaus aikštė papuošta aukštu paminklu, skirtu Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti. Šioje aikštėje kadaise buvo Pašešupio kaimas, iš kurio kildinama Marijampolė.
Aikštės skverelyje – Leonardas Cohenas laukia autobuso į Vilkaviškį.
Toliau tęsiamos sienų piešinių paieškos, kol kelias nuveda iki Šv. Arkangelo Mykolo bazilikos. Šalimais – simpatiškas Lietuvos Prezidento K.Griniaus memorialinis muziejus.
Kaip tik rakinami bazilikos vartai, bet, pamačius ištįsusius veidus, žmogus rakinantis vartus vėl juos atveria ir netgi pasiūlo apsižvalgyti pačioje bazilikoje. Likome dėkingi.
Netoliese – piešiniai ypač aktualūs nūdienoje.
O dabar link užtvankos. Prie atvirkštinio sienos piešinio. Po pietų kaip tik geriausiai atsispindi vandenyje, tačiau vėjas niekadėjas šiaušė vandens paviršių ir neleido pasigrožėti vaizdu. Prajuokino ančiukai – ne plaukiantys, bet bėgantys per lelijų lapus. Iš kur tokiam mažuliui surasti jėgų praskirti sunkius augalus?
Besigrožint Šešupės vaizdais nutapename iki Poezijos parko. Čia taip pat yra piešinių. Būtent parke galima paskanauti ledų iš aparato. Deja, aparatas tuo metu kaip tyčia sugedo.
Perėjoje iš parko link mokyklos įkurta galerija „Veidaknygė“. Jis priminė laikus, kai gaudavome popierinius užsienio atlikėjų trafaretus ir išpurkšdavome dažais per juos ant marškinėlių. Perėjoje stovi ir visai neprastai skambantis pianinas su Kernagio dainų natomis.
Parkas gražiai sutvarkytas, taip ir traukia prisėsti ant suolelio. Po fontanus krykštaudami bėgioja vaikai.
Laikas vakarieniauti. Apžiūrėję pakeliui kai kurių kavinių meniu (visai neviliojančius), galutinai nutūpiame „Nicos“ kavinėje. Čia didelis patiekalų pasirinkimas ir nemažai vietinių. Nežinau, ar visada viską turi, tačiau visus užsakytus patiekalus gavome. Skanu. Tik frappe kiek prajuokino. Iki tikros frappe toli gražu – net šalia nestovėjo, tačiau gavome gardų desertinį gėrimą.
Vyrams rūpi futbolas, tad jie grįžta į apartamentus. O mes su dukra, prigriebusios po šiltesnį rūbelį, dar kartą išeiname į miestą. Pakeliui – dar pora sienos piešinių. Vėl sugrįžtame į Vytauto parką. Marijampolės TIC puslapyje pateiktose nuotraukose gerai paturbintas apšvietimas. Realybėje jis ganėtinai kuklus. Galėtų šviesomis išskirti būti ir šalia parko besiglaudžiantys kurijos namai.
Poezijos parkas vakare atrodo labai patraukliai. Įvairiaspalvės šviesos, fontanų srovių trelės, paslaptingoje tamsoje nugrimzdęs Javonio upelis. Visai kitaip žiūrisi apšviestas Vytautui Kernagiui skirtas paminklas „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“. Nors metas vėlyvas – žmonių nemažai.
Kviečiame dalyvauti konkurse „Menas keliauti. Menas patirti“, kurį organizuoja LITEXPO paroda ADVENTUR kartu su keliautojais ir nuotykių ieškotojais Vytaru Radzevičiumi ir Martynu Starkumi.
Keliaujate, atostogaujate, ieškote nuotykių, ar įdomiai leidžiate laiką kartu su draugais ar šeima? Siųskite savo nuotraukas, dalinkitės istorijomis ir kiekvieną savaitę laimėkite parodos ADVENTUR partnerių prizus. Visi konkurso dalyviai varžysis dėl pagrindinio konkurso prizo – kelionės į Ispaniją įsteigto „Tour Spain“ kartu su „Kelionių Akademija“, kurios nugalėtojas bus paskelbtas sausio 27 d. Martyno Starkaus ir Vytaro Radzevičiaus kelionių šou metu.
