Lietuvos vandeningosios, srauniosios, akmenuotosios ir vingiuotosios upės siūlo tiek ramų pasiirstymą pasroviui tingiai tyrinėjant upės pakrantes, tiek iššūkį, nuo kurio žliaugs prakaitas, gyslomis pulsuos adrenalinas, o vakare tesinorės išsitiesti netoli stovyklavietės laužo.
Baidarių žygis Nikajės upe
Plaukiant kai kuriomis upėmis tenka sulaukti kreivų nuo lieptelio žvejojančių ar besimaudančių žvilgsnių. Žmonės gyvena prie upių ir vasarą nori išnaudoti jų privalumus. Tačiau plaukdami Nikajės upe papulsite į laukinę gamtą ir žmonių greičiausiai nesutiksite. Ji jungia Nikajaus ir Arino ežerus, teka užpelkėjusiomis vietovėmis, miškais. Plaukdami taip pat pamatysite didžiulius seno vandens malūno griuvėsius ir aptiksite vieną veikiantį medinį vandens malūną.
Įplaukę į Arino ežerą dar galėsite aplankyti Joniškį – miestelis yra ant šio ežero kranto.
Ekstremalams – baidarės kilnojimas per Visinčios užvartas
Egzistuoja žmonių, kuriems ramus plaukimas pasroviui per menkai pavarinėja kraują. Jei jūs – vienas iš jų, galite šią vasarą priimti Visinčios upės iššūkį. Visų pirma irklais turėsite ne tik irtis, tačiau ir baidyti būrius uodų, antra – baidarę perkėlinėti bei patys lįsti pro įvairiausiais kampais užvirtusius medžius. Visinčia teka per Rūdininkų girią, būtent todėl šalia jos srovės – tiek kraugerių aštrianosių. Tačiau pliusas – maršruto pabaigoje baidarininkus pasitinka daug svetingesnė ir platesnė upė – Šalčia, kuria irkluojami paskutinis trečdalis maršruto kilometrų.
Merkys – plaukimas pro dzūkiško kaimo ramybę
Plaukimas Merkiu – anksčiau aprašytos Visinčios priešingybė. Merkys platus, tereikia retsykiais pakabinti irklu vandenį, kad išsuktum posūkį. Plaukiant pro akis bėga istoriniai paminklai, senieji dzūkų kaimai, pievose besiganančios karvės, skardžiai, pušynai... Kadangi upė ilga, galite novatnu dzūkišku kraštovaizdžiu grožėtis nuo vienos iki keturių dienų ir Merkiu nuirkluoti (pernelyg nepersistengiant) visus 100 kilometrų.
Vokė – baidarių slalomas, vardan kurio teks pasiimi laisvą dieną
Vokė įteka į Nerį ir paskutiniai jos kilometrai pareikalauja daugiausia jėgų – čia gausu rėvų, užvartų, nedidelių užvankėlių. Dar reikia paminėti, kad iki to malonumo, kol bandysite išvairuoti itin sraunioje upėje, vis tik kelią pastos dvi užtvankos, per kurias baidarę turėsite persinešti. Nors upė charakteringa, su ja pasigrumti renkasi retas, todėl žygiai Voke organizuojami tik darbo dienomis arba ne sezono metu (gegužės, rugsėjo mėnesiais). Naudinga tai, jog įveikę sudėtingą atkarpą (plaukimas Voke trunka vos vieną dieną), galite toliau pratęsti žygį Nerimi.
Ramiai ir romantiškai – Šventąja
Baidarių žygių organizatoriai sako, jog Šventoji itin tinka plaukiantiems pirmą kartą arba senai nebandžiusiems baidarių. Visų pirma tai gana didelė upė, be jokių stambių kliūčių ar seklumų. Plaukiant atsiveria įspūdingi spygliuočių miškų skardžiai, sutvarkytos sodybos, baidarininkai neria po pėsčiųjų tiltais.
Galite pasirinkti maršrutą, vingiuojantį per Gražutės regioninį parką, pavyzdžiui, nuo Luodžio ežero. Panorote sustoti? Tik pasidairykite ir tikai rasite švarią stovyklavietę – jokių maknojimų iki kelių melduose ir mėginimo įsikibti į pakrantės berželių kamienus. Šis maršrutas tinka šeimai su vaikais.
Pamiršta Smalvos upė
Grįžę iš žygio baidarėmis visi girsis plaukę Merkiu, Verkne, Ūla. O ar esate girdėję apie Smalvą? Greičiausiai ne, nes ši upė – retai lankoma. Ji tiks tiems, kurie daugeliu tradicinių maršrutų jau yra prasiyrę ne vieną kartą ir nori pamerkti irklus į naujus vandenis. Tačiau čia galioja taisyklės, nes visa upė – tai Smalvos hidrografinis draustinis. Todėl upe dažniau daromos išvykos, kuriose jus lydi gidas.
Smalvoje nesusidarys ryškiųjų baidarių spūstys, grožėsitės Gražutės regioninio parko gamta ir šiuo metu daugybe vandens augalų žiedų. Smalva jungia du ežerus – Smalvo ežerą ir didžiulį Drūkšių ežerą, tačiau iki pastarojo nuplaukti yra labai sudėtinga. Todėl upės maršrutas dažniausiai baigiamas mažame ežerėlyje už Stačiūnų kaimo.
Ūla – baidarių mėgėjų klasika
Apie šią upę tikrai esate girdėję iš bet ko, kas prabyla apie baidares. Prieš kelerius metus plaukiant Ūla iš turistų pradėta prašyti susimokėti mokestį, mat upėje pradėjo grūstis ne tik baidarės, bet ir šiukšlės. Šiandien turistų srautai ją yra ribojami. Vis tik Ūla šio mokesčio yra verta – itin vingiuota, tekanti per įspūdingą kraštovaizdį (dalyje upės ją iš abiejų pusių supa kraštovaizdžio draustinis), Gudų girią. Ūla plauksite vieną dieną, galite pasirinkti 2-3 valandų maršrutą.
Minija – temperamentinga, kaip žemaitė
Jei dzūkiškasis Merkys spinduliuos ramybe ir pakutens padus upės žolėmis, tai Minija taip lengvai nepasiduos. Čia gali pasitaikyti ir seklumų, ir rėvų, stambesnių akmenų, o srovė – pakankamai stipri. Žodžiu ši žemaitė – ne ramaus savaitgalio ieškantiems. Upės vandens lygis kinta, todėl jei tingite tempti baidarę per seklumas, taikykite ja plaukti po lietingesnės savaitės. Skambindami baidarių nuomotojams pasiteiraukite, kokia situacija ties Diburių kilpomis – čia Minija nusenka greičiausiai. Jei pasiryšite įveikti šią upę, ji atvers senuosius Žemaitijos kaimus (Keturakius, Vainaičius), parodys Medingėnų vandens malūno liekanas, skaidrų vandenį ir akmenukais mirgantį dugną.
Dūkšta – ekstremalams, pasiruošusiems pasigalynėti su akmenimis
Nors Lietuva – ne kalnų šalis, Dūkštos upė Vilniaus rajone leidžia išbandyti beveik rafting‘o pramogą. Plaukti čia geriausia vienvietėmis baidarėmis, apsiginklavus šalmais, nes reikės išlaviruoti ne tik tarp upės tėkmėje pūpsančių akmenėlių, tiek tarp užvartų, kitaip tariant – kliūtys lauks tiek virš vandens, tiek po vandeniu. Plaukimą geriausia rinktis po to, kai dangus paduoda nemenką kiekį lietaus ir upės vandens lygis pakyla.
Straipsnį apie aktyvų laisvalaikį inicijuoja „Vilkmergė“.
