Po 20 metų kalbamės su alpinistu tuščiose Energetikos ir technikos muziejaus patalpose, kuriose V.Vitkauskas turi savo darbo stalą. Pasidaro gaila, kad 2013-ųjų metų Lietuvoje vis mažiau tokių herojų, o jų žygiai slenka užmarštin į tykius muziejaus užkaborius.
Lėtai padėjęs ranką ant stalo, V.Vitkauskas nuramina: „O kas yra didelis ir galingas? Ar dramblys, kuris velka didžiulį rąstą, ar skruzdėlė, kuri tempia už save tris kartus sunkesnį šapą? Ir kaip tarp jų atrodo žmogus, kuris užkopia į kalną? Didvyrių nėra – tai vienas pagrindinių dalykų, kurio išmoko kalnai.“
Lyg savo žodžių patvirtinimą alpinistas atsidaro spintelę ir ištraukia šiek tiek apšiurusią, vietomis pablukusią, iš storo audeklo pasiūtą Nepalo vėliavą.
„Tai mano bendražygės nepalietės Pasang Lhamu, kartu kopusios į Everestą, vėliava. Ji žuvo norėdama būti pirma nepalietė moteris užkopusį į aukščiausią viršūnę. Kūną ir šią vėliavą radome tik po trijų savaičių netoli viršūnės. Dvidešimtmečio proga ketinu ją nuvežti atgal į Nepalą“, – kol pašnekovas pasakojo istoriją, aš tryniau vėliavos audeklą tarp pirštų ir bandžiau nors truputį įsivaizduoti, ką teko patirti V.Vitkauskui, per gyvenimą mačiusiam ir išgyvenusiam daugiau nei 50-ties bendražygių alpinistų mirtis. Tarp jų – ir savo sūnaus.
Tiek daug kartų akis į akį susitikęs su mirtimi, V.Vitkauskas galbūt rado bendrą kalbą su ja: „Dabar tikrai nebe taip svarbu, kiek laiko man dar liko, svarbiausia, kad gyvenime aš ir aplink mane esantys žmonės būtų laimingi.“
Į Everestą ne kopiama, o lipama
1993 metais į Everestą kopusio alpinisto kišenėje tebuvo 500 dolerių ir Lietuvos vėliava. Daugelis vėliau siūlė žymiam lietuvių alpinistui žygį įrašyti į Guinnesso rekordų knygą kaip pigiausią istorijoje įkopimą į aukščiausią pasaulio viršūnę.
„Jei laiką atsuktume atgal ir reiktų kopti tokiomis pat sąlygomis – šio žygio nekartočiau“, – sako V.Vitkauskas. Alpinistas atskleidžia, kad tai buvo didelis iššūkis jo sveikatai, kuri ir taip nebuvo pati geriausia, o pinigų bei įrangos trūkumas žygį pavertė avantiūra.
Per 20 metų, prabėgusių nuo V.Vitkausko žygio, kopimas į Everestą tapo daug saugesnis, iš dalies ir paprastesnis. Tai patvirtina ir skaičiai. 1993 m. iš keturių kopiančiųjų vienas negrįždavo. Dabar ši statistika, skaičiuojant visus žuvusius nuo pat tokių žygių pradžios, yra vienas iš dešimties.
„Dabartinius žygius į Everestą aš labiau vadinu užlipimu. Kiekvienas, turintis 50 tūkst. dolerių, gerą sveikatą ir neblogą fizinį pasirengimą, gali užlipti į viršūnę. Šerpai iš šonų neša mantą, ekspedicijos vadovas pasirūpina saugumu ir patikima įranga, telieka mėgautis. Sukliudyti gali tik sveikata arba blogos oro sąlygos“, – daug mažesnę riziką nei prieš dvidešimtmetį įvertino V.Vitkauskas.
V.Vitkauskas: „Dabartinius žygius į Everestą aš labiau vadinu užlipimu. Kiekvienas, turintis 50 tūkst. dolerių, gerą sveikatą ir neblogą fizinį pasiruošimą, gali užlipti į viršūnę.“
Įkopęs į daugelį didžiausių pasaulio kalnų V.Vitkauskas net pykteli paklaustas, kaip čia yra, kad vis dažniau girdime apie žuvusius alpinistus, tarp kurių ir nemažai lietuvių: „Vien Lietuvoje per metus tūkstančiai numiršta nuo vėžio, o apie juos mažiau parašyta, nei apie kelių alpinistų mirtis.“
Tačiau pagalvojęs priduria: „Vis dėlto negalima paneigti, kad alpinizmas populiarėja, žmonės turi vis daugiau pinigų įrangai ir kelionėms, todėl ir pasitaiko skaudžių nelaimingų atsitikimų. Tos nelaimės dažniausiai atsitinka Europoje, lengviau pasiekiamuose kalnuose, kuriuose prarandamas budrumas. Dideliuose ir rimtuose žygiuose – tokiuose kaip į Everestą – alpinistų žūčių nuosekliai mažėja.“
V.Vitkauskas, įkopęs į visų žemynų aukščiausias viršukalnes, pataria vienintelį dalyką – nerizikuoti be reikalo.
„Jei neturime vairuotojo teisių, ir nesame pasiruošę vairuoti, bet vis tiek sėdame prie vairo, anksčiau ar vėliau atsitiks nelaimė. Taip ir kalnuose“, – palygina V.Vitkauskas.
Anot jo, visos nelaimės kalnuose beveik visuomet ištinka dėl alpinistų kaltės – skubėjimo, didelių ambicijų, blogai įvertintos situacijos, konfliktų grupėje ir kitų, tik nuo žmogaus, o ne nuo gamtos priklausančių priežasčių.
Rūpi maži dalykai
„Kas toliau?“ – klausiu vaikystės herojaus. „Kalnai“, – nusišypso alpinistas. Tik tie kalnai nebe tokie, kokius mes visi įsivaizduojame. Kai visų pasaulio žemynų stogai jau pasiekti, pradeda rūpėti maži dalykai.
Į Everestą V.Vitkauskas tikrai nebekops, tačiau jis priėmė nepaliečių kvietimą gegužės mėnesį sukakties proga atvykti į Katmandu, atidaryti fotografijų parodą, Nepale aplankyti širdžiai mielas vietas, prisiminti žuvusius bendražygius.
Bet labiausiai V.Vitkauskas bendraminčių ir draugų laukia gegužės 11-ąją. Tądien visi turėtų susirinkti paminėti žygio į Everestą dvidešimtmečio ant aukščiausio Lietuvos kalno – Aukštojo.
Lietuviškos viršūnės tvarkymas ir įprasminimas dabar alpinistui rūpi labiausiai. „Kad jūs matytumėte, koks vaizdas atsiveria nuo naujos apžvalgos aikštelės – neprasčiau nei daugelyje kalnų“, – pusiau su humoru, tačiau ir labai rimtai taria alpinistas.
 |
| Editos Nichols asmeninio archyvo nuotr./Edita prieš pat išvykimą iš Katmandu |
Jau žengiant Energetikos ir technikos muziejaus koridoriais laukan, V.Vitkauskas prasitaria, apie dar vieną mažą svajonę – jei sveikata ir likimas leis, pabėgti iš miesto ir ramiai įsikurti kažkur netoli Kernavės, šalia mažų, bet jaukių penkių piliakalnių. Ne Himalajai, bet užtat savi.
Editos žygis į Everestą
Alpinistė Edita Uksaitė Nichols šių metų balandį-gegužę iš Tibeto pusės kopia į Everstą.
Moteris tikisi tapti pirmąja lietuve, pabuvojusia ant pasaulio stogo. JT pasaulinėje maisto programoje dirbanti ir Šveicarijoje gyvenanti lietuvė savo žygiu tikisi atkreipti dėmesį bei surinkti labdaros badaujančiam Afrikos regionui Saheliui. Editos žygį galite sekti internete, 15min.lt rubrikoje „Pasaulis kišenėje“.
„Su visa pagarba kitoms Lietuvos alpinistėms, Edita yra tinkamiausia kandidatė pasiekti viršūnę. Taip atsakingai besiruošiančio žygiui alpinisto reikėtų dar paieškoti ir tarp vyrų“, – pagyrimų kolegei negaili V.Vitkauskas.
Anot alpinisto, Editai užkopti į viršūnę galėtų sukliudyti tik ekstremalios oro sąlygos, tačiau jis tiki, jog gegužę jau galės pasveikinti ir pirmą lietuvę moterį, pabuvusią ant pasaulio stogo.
