Kas kelerius metus kraustytis vis į kitą šalį Povilui įprasta. Baltarusija, Lietuva, Izraelis, Argentina – kur tik neteko gyventi. Povilo tėtis – diplomatas, todėl ten, kur jis paskiriamas, važiuoja visa šeima.
Pokyčiai – kas ketverius metus
Kai dar buvo mažas, Povilas su tėvais persikraustė gyventi į Baltarusiją. Iš tų laikų jis mažai ką pamena: keistuolį kaimyną, močiutės virtą sriubą. Vėliau visa šeima grįžo gyventi į Vilnių. Ten gimė Povilo sesuo Adelė.
Kai berniukui buvo aštuoneri, jis su šeima ketveriems metams atsikraustė į Izraelį. Povilas puikiai pamena dieną, kai išlipo iš lėktuvo. Buvo sunku kvėpuoti – karštis kiaurai skrodė kūną.
Būdamas septintokas, Povilas kartu su tėvais ir seserimi grįžo gyventi į Lietuvą. Jam teko pakartoti šeštos klasės kursą – buvo primiršęs lietuvių kalbą. Gyvenimas tekėjo įprasta vaga, kol po ketverių metų Povilui su šeima teko apsigyventi Buenos Airėse. Vėl viskas vertėsi aukštyn kojomis.
„Uch! Tas pokytis buvo labai sunkus, jis kaip tik įvyko vidury paauglystės, dingo visi draugai, – prisimena vaikinas. – Tačiau dabar galiu pasakyti: kaip gerai, kad turėjau tokią galimybę. Daug išmokau, nebe taip sunku atsisveikinti su žmonėmis.“
Povilui prireikė keturių mėnesių, kad apsiprastų Argentinoje. Išskyrus mokyklą, čia niekas nekalbėjo angliškai. Reikėjo išmokti ispanų kalbą.
Vietiniams trūksta drausmės
Apie Argentiną Povilas atsiliepia dvejopai: „Atrodo, kad čia visai kitas pasaulis. Žmonės kitaip mąsto. Lietuviai užsisklendę, o argentiniečiai atviri. Tiesa, nelabai etiški. Jų elgesys kartais nepadorus. Tarkime, paaugliai – labai išdykę. Jiems trūksta europietiškos drausmės, nežino gerų manierų, pavyzdžiui, kad duris suaugusiajam reikia atidaryti ar užleisti vietą pagyvenusiam žmogui. Kita vertus, argentiniečiai labai draugiški. Aš tikrai to pasiilgsiu. Manau, įgijau tą mentalitetą džiaugtis gyvenimu. Žmonės daug neturi, čia yra daug lūšnynų – vyžų vadinamųjų, bet, kas mane stebina, visi labai laimingi. Problema tik, kad kai kurių motyvacija maža. Argentiniečiai mąsto taip: man gerai, turiu, ko reikia. Ir viskas.“
Dabar, paskutiniais mokslo metais, Povilas pomėgiams – kelionėms, vakarėliams, muzikos kolekcionavimui ar krepšiniui – laiko beveik neturi, nes ruošiasi abitūros egzaminams. Jis mokosi pagal tarptautinio bakalaureato programą, kuri pripažįstama daugelyje pasaulio universitetų. Tai tarsi įvadas į universiteto disciplinas.
„Programa vertingesnė nei amerikiečių diplomas, – argumentuoja Povilas. – Pavyzdžiui, jei nori Amerikoje stoti į koledžą, turėdamas tarptautinio bakalaureato diplomą gali pirmus metus praleisti – iškart patenki į antrą kursą.“
Planuose – studijos Vilniuje
Vasarą bus treji metai, kai Povilas dienas leidžia Argentinoje. Būtent tada jis vėl pakels sparnus – šįkart ilgam – ir parskris į Lietuvą. Perspektyvus, protingas, mokantis užsienio kalbų, turintis gyvenimiškos patirties vaikinas būtų sutiktas išskėstomis rankomis bet kuriame universitete, tačiau Povilas ketina studijuoti ekonomiką Vilniuje.
Laikas grįžti. Aš šitaip keliauju visą savo gyvenimą. Pagaliau šansas likti.
„Laikas grįžti. Per ekonomikos pamokas išmokau vieną terminą, kuris privertė susimąstyti: brain drain (anglų k. – protų nutekėjimas). Šis terminas vartojamas apibūdinti padėčiai, kai daug žmonių bėga iš šalies ir inteligentijos pajėgos persikelia kitur, ir tada šalies produktyvumas sumažėja. Ir aš šitaip keliauju visą savo gyvenimą. Pagaliau šansas likti.“
Jį sudomino viena ekonomikos sritis – rinkodara: „Yra tokia teorija apie vartotojus: kaip žmonės reaguoja į reklamas, kas juos skatina pirkti. Galima sakyti, tai prekybos psichologija. Mokykloje daug laiko paskyriau tokiems dalykams analizuoti. Pavyzdžiui, kodėl daktaras Hausas kalba su „iPhone“, o ne šiaip kokiu telefonu. Arba filmuose dažnai rodo būtent „Apple“ kompiuterius. Taip pat domiuosi tarptautiniu verslu. Turiu draugų, kurie išsibarstę po visą pasaulį. Gal jie taps verslininkais – būtų neblogai susisiekti su visais.“
Stebisi, kad jaunimas bėga
Studijas Lietuvoje Povilas, kaip pats sako, rinksis dėl užsispyrimo ir patriotiškumo. „Pasiilgau. Lietuvoje jaučiuosi savo vietoje. Kad ir kur būdavau, jausdavausi pasimetęs. Esu prisirišęs prie tėvynės. Manau, kad lietuviai pakankamai pažengę, kad gerai mus išmokytų universitetuose. Man net keista, kad visi bėga. Pasidomėjau, paklausinėjau draugų, ko jie į kitas šalis važiuoja studijuoti. Susidariau įspūdį, kad jiems tiesiog trūksta kelionių, jie nori pamatyti pasaulio.“
Povilas nebenori blaškytis: „Vieta, kur mokysiesi, priklauso nuo to, kur nori gyventi. Lietuvoje noriu ne tik studijuoti, bet ir gyventi. Mano vieta ten, kur savo vaikystę praleidau, dalį paauglystės. Beliko įsitvirtinti.“
Patriotas iki kaulų smegenų
„Ar žinai tokį posakį: gerai ten, kur mūsų nėra?“ – klausiu Povilo. „Dar vienas geras yra: kai esi namie, nori išvykti, o kai esi išvykęs, nori grįžti“, – nesutrinka abiturientas.
Povilas save laiko patriotu. „Mane labai įkvepia Lietuvos gamta, kultūra. Lietuvoje visi savi. Jauti, kad žmonės tave supranta. Reklamuoju Lietuvą visiems draugams, pasakoju įvairiausias istorijas. Daugelis sako: būtinai aplankysiu. O kai buvo krepšinio čempionatas Lietuvoje, nešiojau raištį ant rankos su Lietuvos vėliava. Man negėda, kad esu lietuvis. Istorijos pamokose dažnai miniu Lietuvos vardą. Rengiau mokykloje projektą apie partizanų kovas. Mokytojas net skaitė dalį rašinio visai klasei, – didžiuodamasis sako dvyliktokas ir susimąstęs priduria: – Emigruojantis jaunimas nėra blogas, svarbu, kad siektų laimės ir svajonių.“
 |
| Nuotr. iš asmeninio albumo |
