Pradžių pradžia
Apie savanorių programą Danijoje ir Afrikoje žinojau jau seniai, bet būdama „ką gali daryt rytoj, niekad nedaryki tuoj“ čempione, niekaip neprisiruošdavau. Galų gale prieš du metus, vasarį, pasiryžau gelbėti pasaulį – būti savanore. Šešis mėnesius dirbau savanore Danijoje mokyklose, kurias lanko problematiški vaikai – paaugliai su turtinga priešistore: narkotikai, alkoholis, elgesio problemos, asocialios šeimos.
Danijoje pasirinkau projektą, kuriame dalyvausiu Afrikoje: darbas mokytojų ugdymo kolegijoje Čilangomoje ir darželiuose kaimo vietovėse prie Čilangomos (vieta netoli Blantairo) Malavyje.
Kelionė
Danijoje važiuodama į oro uostą jaučiausi tikrai keistai. Atrodė, kad nenoriu važiuoti taip toli, į kažkokią nežinomą šalį, kuri taip toli nuo Europos, nuo civilizacijos. Bet atsisėdusi ant žemės (suoliukų tame apšiurusiame oro uoste nebuvo) Nairobyje, Kenijoje, kur turiu persėsti į kitą lėktuvą, galų gale pasijaučiu laiminga. Visada mėgstu tą jausmą, kuris užplūsta keliaujant – laukiant oro uoste, atiduodant bagažą, einant per bagažo kontrolę arba lipant į lėktuvą. Pačios maloniausios kelionės akimirkos, kai užplūsta artėjančio nuotykio nuojauta, kai nieko nereikia ir nieko netrūksta, kai nesinori bambėti ir skųstis, tik juoktis ir džiaugtis. Skrendu į Lilongvę – Malavio sostinę.
 |
| Vaidos Gurskytės nuotr./Oro uostas Malavio sostinėje Lilongvėje |
Lilongvės oro uoste sutinku pirmąjį draugą malavietį – taksi vairuotoją Amos. Oro uoste tenka praleisti nemažai laiko – laukiu, kol atskris kiti savanoriai, o tada mus turi paimti ir nuvežti į vietą – Malavio pietuose esantį Blantairą. Tad laukiu ir bendrauju, nes kalbina visi, kas netingi. Niekas čia nežino, kas ta Lietuva ir kur ji yra. Todėl kartais pramogauju ir sakau įvairiausias šalis, iš kurių esu. Sakau Lithuania, Litvanija, Lituany, Germany, Italy, Letony, Latony, bet šioj vietoj dar turiu palavinti savo fantaziją ir sugalvoti kokį įdomesnį pavadinimą. Nes vis tiek niekas nežino. Jau vėliau, kai pabuvau Malavyje, „išmokau“ kaip elgtis. Su kuo bekalbėtum, kur benueitum: „Iš kur tu esi?“, „Iš Europos“, – sakau. „Aaaa, kokia graži šalis!“.
Taigi. Ta pati daina ir su mano vardu. Danijoje, kol išmoko mano vardą, praėjo du mėnesiai. Ir geriausias variantas, kurį išmoko ištarti ir sugebėjo prisiminti, buvo Weida. O mano draugas taksistas Amos mane vadina Leida ir sako, kad labai gražus vardas. Negaliu ginčytis, tikrai gražus.
Taigi, sėdžiu oro uoste, nuo antros valandos nakties, kai atskridau (o dabar jau 9 ryto) kalbėjausi su tiek žmonių, su kiek Lietuvoje pakalbėčiau per pusę metų, o Danijoje per kokius du metus (nekalbūs tie danai). Visi kalbina, visi klausia, ar nepraleisiu savo lėktuvo (niekur nebeskrisiu, sakau), ką čia veikiu, ko laukiu ir kaip šiaip gyvenu. Malaviečiai labai draugiški ir labai gražūs.
Pamiršau dar pasakyti, kad prieš atskrendant į Lilongvę su kita savanore Eva išlipome Zambijoje. Per klaidą, taip sakant. Jau einam iš lėktuvo, džiaugiamės, mano draugė sako – „O, Vaida, mes jau Malavyje!“. O aš sakau: „Nejaučiu, kad būtume Malavyje...“. Pasirodo, cha! Aš teisi. Palei nosį užrašas: „Welcome to Zambia“. Net nepatikėjau savo akimis, bet galų gale pasirodo, kad ten tikrai Zambija. Ojojoj... Tada bėgte į lėktuvą – valio, dar neišskrido! Bilietų prašo, o iš to skubėjimo nerandam, galų gale radau, parodžiau ir įleido abi atgal į lėktuvą. Kas gi galėjo žinoti, kad lėktuvas kaip koks troleibusas – „kita stotelė Zambija“, „kita stotelė Malavis“.
Galų gale atskridom į Lilongvę. Per laiką, kol laukėm oro uoste, gavau dovanų: tris telefono numerius iš trijų vyrukų ir dar kelis elektroninio pašto adresus. Prašo skambinti ir rašyti. O labiausiai norėtų mane vesti ir išvažiuoti į turtingą Europą.
 |
| Vaidos Gurskytės nuotr./Kaimas netoli Blantairo |
Iš Lilongvės į Blantairą (miestas ir apskritis), kur yra kolegija, kurioje gyvensiu, ir kaimo darželiai, kuriuose dirbsiu, važiavome šešias valandas. Šitos kelionės nepamiršiu niekada. Nepadariau nei vienos nuotraukos, bet mano galva pilna sustingusių vaizdų. Tarsi didžiulis albumas, su begale nuotraukų. Daugybė juodukų taksistų, laukiančių prie oro uosto. Penktą valandą ryto vyrai įsilipę į didžiulius medžius, didžiuliais peiliais – mečetėmis, kerta šakas, juodos nugaros blizga nuo prakaito vis smarkiau plieskiančioje saulėje. Iš lagamino išsiimu kremą nuo įdegio ir staiga prisimenu, kad dabar čia „žiema“ – vėsusis metų laikas. Pakelėse kas keliolika metrų stovi vaikai – rankose ilgos plonos šakelės, ant jų suvertos apskrudintos pelės. Styro juodos uodegytės. Mažytės trobelės ir šiaudų, molio, tarsi pasakų nameliai, niekada nepagalvotum, kad ten gyvena žmonės. Laksto mažos ožkytės, vištos labai keistos – ant kaklo nėra plunksnų. Daugybė moterų neša daiktus ant galvos. Plaukai spindi saulėje lyg ištepti aliejumi, supinti į daugybes smulkių kasyčių.
Kas kartą sulėtinus greitį – pakelėse einantys žmonės žiūri išplėtę akis – keturi baltaodžiai (savanoriai, trys merginos ir vienas vyrukas) vienoje mašinoje, gan retas reginys. Prieš pradedant kelionę į Blantairą taksi vairuotojas buvo užsukęs į savo namus, išlindo jo žmona – pasisveikino su mumis, jaučiausi kaip zoologijos sode. Tik kitoje narvo pusėje – mūsų atėjo apžiūrėti.
Kai kur prie kelio dega žolės ploteliai. Didžiulėse krūvose pakelėse suversti vaisiai – lyg ir apelsinai. Sutemsta, atrodo, per kelias sekundes, ir pasidaro taip tamsu, kad nors į akį durk. Šeštą vakaro tamsu tamsu. Mašinos šviesos apšviečia žmones pakelėse, daugybė važiuoja dviračiais, suaugę, vaikai – taip arti kelio, kad rodos, mes tuoj į juos atsitrenksim. Prieš mus važiuoja nedidelis sunkvežimis, priekaboje dešimt žmonių, vieni stovi, kiti sėdi, po jų kojomis daugybė daiktų. Vairuotojas sako: „Veža karstą. Jeigu žmogus mirė kitame Malavio krašte, jį veža laidoti ten, kur jo tėvai“. Taip ir keliauja sunkvežimis per visą Malavį.
Važiuojam toliau. Užmiegu, kas kart prabudus pro akis šmėkšteli iš tamsos išnyrantys dviratininkai, žmonės pakelėse. Užmerkiu akis ir pasineriu į miegą. Galų gale – Čilangomos koledžas ir nedidukas studentų miestelis – keliasdešimt namukų. 8 kilometrai nuo Blantairo miesto. Čia gyvensiu ir dirbsiu 6 mėnesius.
Trumpai
 |
| Vaidos Gurskytės nuotr./Tradiciniai šokiai |
Gyvenimas Malavyje yra nuostabus. Svarbiausia, gyvenimas čia yra visiškai kitoks. Kas dieną sutinku daugybę žmonių, kurių vardus užmirštu greičiau, nei jie juos ištaria. O kitą dieną gatvėje girdžiu „Labas Vaida, ar prisimeni
 |
| Vaidos Gurskytės nuotr./Vaikai pradinėje mokykloje |
mane“. Ir kaip aš prisiminsiu, nepratusi mano akis prie juodaodžių, visi atrodo panašūs – pasikeičia rūbus, moterys pasikeičia šukuosenas, prisipina daugiau kasyčių, ar išsipina kasytes, užsideda kitokius perukus ir viskas... Nepamenu, nors tu ką. Kas dieną sutinku bent po vieną žmogų, kuris nori aptarti su manimi „tam tikrus reikalus“ – tai viena mėgstamiausių frazių Malavyje. Taigi šis žmogus „pasigauna“ mane gatvėje ar kaimo keliuke ir pradeda pasakoti savo gyvenimą nuo tada, kai Adomas ir Ieva atsikando obuolio. Galų gale po itin ilgo ir išsamaus gyvenimo pasakojimo prieiname prie „reikalo“ – pasirodo šis mano sutiktas žmogus yra labai ypatingas – jis dainuoja arba šoka, arba daro akrobatinius triukus su savo dviračiu, arba tiesiog nori išvažiuoti į Europą. Vienintelis dalykas, ko jam trūksta, yra šiek tiek „assistance“ – paramos: pinigų, vedybų arba bilieto į Europą. O vaikai pamatę baltąją dažniausiai šaukia „Give me my money!“ (Atiduok man mano pinigus!). Iš pradžių pasimesdavau, kai taip sušunka, pirma mintis būdavo – ar aš ėmiau aš iš jų kokius nors pinigus? Bet po to pripratau, dažniausiai nusipirkdavau maišiuką saldainių ir važiuodama dviračiu per kaimus, apdalindavau vaikus.
O kartą einu iš turgaus ir pastebiu, kad mane seka penki berniukai, atsisuku į juos ir laukiu „give me my money“, bet šį kartą – ne! Jie nešasi cukranendres. Man, lietuvaitei, niekad nemačiusiai cukranendrės realybėje, jie atlaužia gan ilgą „šaką“ ir pamoko kaip valgyti. Tai ir einam kaip šeši bebrai graužiantys medžius. Bet koks puikus skonis!
