Lietuvoje slaugytoja dirbanti Monika savanorystę atliko visuomenės sveikatos srityje – lankė kaimo moteris, darė tyrimą, orientuotą į moterų sveikatą, kalbėjo apie ligų profilaktiką, remdamasi tyrimo duomenimis rengė kampanijas apie moters sveikatą, kalbėjo apie krūties bei gimdos kaklelio vėžio prevenciją. Vėliau vaikščiojo po mokyklas, jose vaikams aiškino apie higienos svarbą.
Nepale Paulius savanoriavo švietimo srityje – kartu su vaikais kūrė, vedė instruktažus mokytojams, taip kas savaitę apsilankydavo vis kitoje mokykloje. Tokia sritis Pauliui artima – jis turi patirties dirbant su vaikais bei vedant įvairius užsiėmimus, taip pat planuoja tapti mokytoju. Nepale savanoriai praleido penkis mėnesius, gyveno rytiniame Nepale esančiame Okhaldhunga regione.
Kontrastai tarp miesto ir kaimo
„Nepale vyrauja praktinė religija hinduizmas, šalyje ji turi gilias tradicijas – kiekviena šeima aktyviai įsitraukia į tradicines šventes, jos palydimos įvairiais ritualais. Festivaliai bei kitos šventės suburia visą kaimą, labai stiprus bendruomeniškumo jausmas. Nors bandoma tai panaikinti, Nepale gaji kastų sistema. Aukštesnėms kastoms priklausantys vaikai labiau išsilavinę, turtingesni, dažnai mokosi geresnėje mokykloje, jaučiasi ir žemesnių kastų diskriminacija. Šalyje taip pat daug etninių grupių, tačiau tarpusavyje jos puikiai sugyvena“, – įspūdžiais dalijasi Paulius.
Anot Monikos, Nepale plinta kitų šalių kultūra, gatvėse – plėšyti džinsai, skamba įvairių žanrų muzika. Dauguma turi išmaniuosius telefonus, naudojasi socialiniais tinklais. Kaip ir kiekvienoje sostinėje, Katmandu gausu žmonių, mieste daug judėjimo, šurmulio. Katmandu įsikūręs oro uostas, iš čia žmonės vyksta į kalnus, mieste vystomas turizmas, daug restoranų, kavinukių, aukščiausios klasės viešbučių. Turizmas sostinėje yra vienas iš pagrindinių žmonių pragyvenimo šaltinių.
„Nors daugiausiai laiko praleidome savo regione, pastebėjome kontrastų tarp miesto ir kaimo. Mieste galima rasti prabangos, o kaimeliuose žmonės gyvena kukliai, molinėse trobelėse“, – kalba Monika.
Pasak Pauliaus, žmonės domisi politika, palaiko komunizmą: „Nepale buvome tuo metu, kai vyko rinkimai į parlamentą, agitacijos kampanijos. Paprastai valdžia šalyje neišsilaiko visos kadencijos, parlamentas būna priverstas atsistatydinti, toks nestabilumas sukelia gyventojų pasipiktinimą. Žmonės mano, kad išrinkus komunistinę valdžią atsiras pokyčių, bus sukurta naujų darbo vietų, todėl palaiko tokią santvarką – rinkimus laimėjo komunistinė partija.“
Žemės ūkis – ant moters pečių
„Nors vyrai dirba, užsiima profesine veikla, tačiau laukuose fizinį darbą atlieka moterys. Tai labiausiai pastebėjau gyvendama su vietine šeima. Sunku pasakyti, kuo buityje prisideda vyrai, susidaro įspūdis, kad jie tiesiog sėdi namuose, žaidžia telefonu ir laukia, kol iš laukų grįžusi moteris pagamins valgyti. Kadangi kaimelyje, kuriame gyvenau, nėra vandentiekio sistemos, tam tikrose vietose įrengti kraneliai, dėl to į namus atsinešti vandens užtrunka apie 30 minučių. Tai – taip pat moteriškas darbas. Jeigu vyras padeda ūkio darbuose, bendruomenėje jis gali būti pašiepiamas, pajuokiamas“, – pasakoja Monika.
Paulius teigia, jog jo koordinatorius Nepale daug liberalesnis, su savo žmona jis elgiasi kitaip – kartu skalbia, lygina, tvarko namus, neša vandenį. Iš pradžių kaimo bendruomenė iš jo taip pat pasijuokdavo, tačiau dabar visi priprato.
Gaminti ir patiekti maistą – taip pat moters pareiga. Ji visada valgys paskutinė, kai kiti jau sotūs, o jei maisto nebelieka, moteris gali likti alkana arba valgyti ką nors kita. Pirmiausiai aptarnaujamas vyriausias vyras šeimoje, tada jaunesni vyrai bei visi kiti šeimos nariai. Savanorė pasakoja, kad kai kuriems vyriškiams valgyti kartu su savo žmonomis yra pažeminimas, tačiau moterys dėl tokios padėties nesijaučia blogai – tai šalies tradicijos ir papročiai.
Savanorė svarsto, kad skirtumų tarp Lietuvos ir Nepalo daug: „Natūralu, kad gyvenimas Nepale savitas. Skiriasi kultūra, tradicijos, religija, klimatas – šalyje būna potvynių, žemės drebėjimų, nuošliaužų, dėl to nukenčia infrastruktūra, kai ką tenka statyti iš naujo.“
Iniciatyviems – pagalba iš vietos bendruomenės
Pagrindinė žmonių veikla Okhaldhunga regione – žemdirbystė. Gyventojai augina ožkas, karves, buivolus. Kadangi vietovė kalnuota, sunku naudotis technika, dėl to žemės ūkis gana lokalus – dirbama pasikinkius jautuką, mediniais arklais, žagraitėmis ir rankomis. Grūdai taip pat iškuliami rankiniu būdu – pagaliais. Situaciją apsunkina ne tik kalnuotos vietovės, bet ir klimatas – sausros, liūtys. Mažiau žemių turintys žmonės eina dirbti pas stambesnius ūkininkus. Atidirbusi visą dieną laukuose moteris gauna apie 100-150 rupijų – tai yra apie pusantro euro. Arčiau Himalajų kalnų, kur didesni turistų srautai, daugiau žmonių užsiima turizmu.
„Viena iš pagrindinių institucijų kaime – mokykla, dėl to didžioji dalis gyventojų dirba mokytojais, žinoma, veikia bankai, parduotuvės. Kiti užsiima statybų darbais, iš kaimelių į miestą vežioja žmones, pinigų stengiasi prasimanyti gamindami vietinį alkoholį, prekiaudami. Regione klesti partneriniai mainai – paslauga į paslaugą. Vienas duoda maišą ryžių, kitas atgabena cukranendrių ar nuveža į miestą. Žmonės užsiima amatais – siuvėjai, batsiuviai prekiauja savo pagamintomis prekėmis“, – aiškina Paulius.
Monika gyveno šeimoje, kuri kaimo bendruomenėje yra pasiturinti, pakankamai turtinga, inovatyvi. Visi šeimos nariai dirba mokytojais, turi nemenką ūkį, priimdami gyventi savanorius taip pat gauna papildomų lėšų. Kitur žmonės gali gyventi kukliau.
„Dalyvaudama savanorystės projekte mačiau, kad yra ir sunkiai besiverčiančių žmonių, dažniausiai jie gyvena toliau nuo kelio bei vandens. Vis dėlto gyvenimo sąlygos panašios – kaimo vietovėje visi gyvena molinėse trobelėse, dauguma turi saulės kolektorius, įprastai juos importuoja iš Kinijos. Maistas dažniausiai gaminamas ant atviros ugnies, ten neįprasta statyti kaminus, todėl dūmai eina į virtuvę, kur visi sėdi, valgo ir gamina“, – sako Monika.
Pasak savanorės, bendruomenė stengiasi padėti ir paskatinti tuos, kurie nori kurti bei įgyvendinti naujas idėjas: „Volunteers Initiative Nepal“ organizacijos iniciatyva kaimo bendruomenėje veikia moterų kooperatyvas. Į bendrą iždą renkami pinigai, jie būna skiriami tiems, kurie nori pradėti kurti verslą, įsigyti technikos, taip žmonėms lengviau įsitvirtinti.“
Anot Pauliaus, Nepalas patiria didelį spaudimą iš Indijos, šalis kišasi į sprendimų priėmimą, politiką. Jei priimami nepalankūs sprendimai, Indija nutraukia elektros bei naftos tiekimą, paskelbia embargą. Tokiais atvejais kyla kuro kainos, sustoja visas eismas, kelioms savaitėms dingsta elektra. Paulius įsitikinęs, kad, jei Nepalas nebūtų taip priklausomas nuo Indijos, šalis būtų pažangesnė.
Didelę įtaką daro tėvai
„Švietimo modelis, kurį matėme mūsų regione, neatitinka jaunimo ir mokytojų bendruomenės lūkesčių. Paprastai vaikai mokosi atmintinai arba perrašinėja tekstą. Kai kurie mokytojai mums vedant pamokas išeidavo, neklausydavo, kartais netgi trukdydavo vaikams, jiems pasakinėdavo atsakymus ir taip trikdydavo mąstymo procesą, mokiniai jausdavo spaudimą atsakyti teisingai. Su vaikais kūrėme daineles, rodėme filmukus, žaidėme, taip integravome neformalųjį švietimą. Kai kurie mokytojai prieidavo ir paprašydavo patarimų, domėjosi tuo, ką mes darėme“, – prisimena Monika.
Tų vaikų, kurie mokosi privačiose bei pusiau privačiose mokyklose, anglų kalbos įgūdžiai paprastai būdavo geresni. Paulius išskiria problemą, kai dėl žemės ūkio darbų vaikai neina į mokyklą, o padeda tėvams nuimti derlių: „Būdavo, kad ateiname į mokyklą, o ten sėdi tik keli vaikai, kiti – dirba. Tokiu atveju negalėdavome įgyvendinti visos numatytos programos, stengdavomės prisitaikyti pagal mokinių poreikius ir gabumus.“
Paulius pastebi ir mokytojų aplaidumą – užrašę ant lentos sakinį jie neretai išeina iš klasės, o vaikai perrašo frazes ir likusią dienos dalį leidžia be veiklos. Atėjus savanoriams kai kurie mokytojai pradėdavo labiau stengtis, kiti – bent jau imituoti darbą.
Savanoris pabrėžia, kad Nepale sunku siekti karjeros, kadangi didelę įtaką daro tėvai. Egzistuoja planuojamos vedybos, tėvai sprendžia, ar vaikai turės išsilavinimą. Gali būti, kad baigęs mokyklą jaunuolis turės perimti šeimos ūkį, o ne eiti studijuoti. Anot Pauliaus, gyvenant sostinėje daugiau galimybių gauti išsilavinimą.
„Matėme ir kultūrinio gyvenimo, kol buvome, vyko du didžiausi festivaliai – Tihar ir Dashain. Dashain religiškai labai svarbi šventė. Iš bambukų pastatomos didelės sūpynės, žmonės supasi, tai džiaugsmo, laimės ir pakylėjimo simbolis. Tihar festivalis – brolių ir seserų šventė. Festivalių metu naudojama daug spalvų, vyksta dideli minėjimai, mokyklos uždaromos ne tik festivalio metu, bet ir prieš jį bei po jo. Tai buvo dar vienas sunkumas įgyvendinant numatytą programą mokyklose.
Per metus nepaliečiai turi labai daug festivalių, jie trikdo mokymosi procesą, o jų gausa neleidžia siekti programoje numatytų dalykų. Dėl laisvų dienų festivalių metu vaikams ir mokytojams būna sunku grįžti atgal į ritmą“, – apgailestauja Paulius.
