Ilgai ieškojau, kur norėčiau savanoriauti už Europos ribų. Po daugiau nei 6 mėnesių paieškų ir kontaktavimo su potencialiais darbdaviais radau patrauklią vietelę ant Žemės krašto – Havajuose. O tiksliau didžiausioje jų saloje – Havajų saloje. Kol radau tinkamus skrydžius su norima data, praėjo dar pora savaičių.
Havajai mane pasitiko vėjuotais orais. Atvažiavęs naktį į kalnuose tarp džiunglių esantį namą (be elektros, su varvančiu nuo lubų ant grindų vandeniu), supratau kas manęs laukia ateinančias dienas.
Mainais už svetingumą, maistą bei suteiktas nakvynes pagelbėjau šeimininkams ūkyje. Gyvenant džiunglėse. buvo nuolat jaučiamas tvankumas, drėgmė. Laiko juostos skirtumas kėlė problemų tik pirmas keletą dienų.
Per tą laiką, kol ten buvau, teko pamiršti, ką reiškia karštas maistas ir vanduo, elektra, sanitariniai mazgai. Dušą man atstodavo sušilęs lietaus vanduo rezervuaruose. Kasdieninis maistas buvo darže augantys bananai, avokadai, papaja, mango, guava, o vėliau ir žalias kokosas bei jo pienas.
Neslėpsiu: taip gyvenant labai daug minčių kyla. O ir laiko tam yra, nes laisvalaikio turėjau sočiai. Darbų būdavo vos kelioms valandoms per dieną.
Tad didesnę dalį dienos leisdavau miškuose, kur pamačiau daugybę augalų, paukščių, gėlių, kurių iki tol gyvenime neteko matyti.
Buvo ir daugiau unikalių patirčių. Su šeimininku kartą prekiavome vietiniame turguje Hilo mieste. Ten susipažinau su nuoširdžiais, atvirais ir dosniais kitais vietiniais prekeiviais. Vieną vakarą būtent tokio prekeivio buvau pakviestas į gimtadienį.
Gyvendamas džiunglių apsuptyje pažinau ne tik vietinių gyvenimo sąlygas, laisvalaikį, bet ir virtuve.
Teko paragauti vietinės kavos, vaisių, cukranendrių cukraus, kažkokių keistų uogų ir vaisių, kurių pavadinimas neverčiamas – jis žinomas tik havajiečių kalba.
Paskutines dienas leidau Hilo mieste, apsistojęs jaukiame kuprinėtojų jaunimo nakvynės viešbutyje (ang. hostelyje), kur vakarais visada dvelkdavo žolės kvapas, girdėjosi gitaros, ukulelės (Havajietiškos gitaros), pianino garsai. O svečiai iš įvairiausių pasaulio šalių tiesiog smagiai leido laiką po dienos išvykų dalindamiesi įspūdžiais.
Patarimai, susiruošusiems keliauti
Hilo – mažas jaukus miestelis ant vandenyno kranto. Čia galima rasti keletą jaukių paplūdimių, keletą vietelių paskanauti vietinės virtuvės patiekalų, yra naktinių klubų, kur skamba havajietiška muzika. Iš Hilo galima nuvažiuoti į Koną – kitą turistinį miestą su puikiu nacionaliniu parku (visi bilietai – po 2 JAV dolerius). Taip pat nebrangiai nuskristi į šalia esančią Oahu salą (Honolulu).
Su savim patarčiau turėti nardymo bei po vandeniu filmuoti galinčią kamerą, nes būnant Havajuose nepasinaudoti proga panardyti – nuodėmė.
Čia galima išvysti ne tik daugybę skirtingų žuvyčių, jūros ežius, bet ir didelius vėžlius. Įspūdingas reginys.
Apsipirkti maisto produktais rekomenduoju turguje: vaisiai ir daržovės čia ne tik pigesni, bet ir skanesni, sunokę. Visus kitus produktus pirkite prekybos centruose.
Miesto gyvenimas slenka lėtai, čia niekas niekur neskuba. Pamatę turistą vietiniai klausia, kaip sekasi, sveikinasi sakydami ,,Aloha", kurį naudoja dažnai su skirtingom prasmėm.
Nors visa kelionė buvo įspūdinga, labiausiai įsiminė Nacionalinis ugnikalnio parkas. Iki jo pigiausia nusigauti viešuoju transportu. Įėjimo bilietas – 10 JAV dolerių.
Pagrindinę parko dalį ištyrinėti galima pėsčiomis – yra keletas patogių pasivaikščiojimo maršrutų. Eiti galima takeliais per garuojančius ir siera dvokiančius laukus. Paskui rekomenduočiau aplankyti ugnikalnio muziejų, uolas. Daug kur įrengtos apžvalgos aikštelės, nuo kurių matosi garuojantys ugnikalniai.
Tam, kad nuvažiuotumėte į kitas toliau esančias lankytinas vietas ar iki pietinio kranto ir pamatytumėte krentančią į vandenyną ugnikalnio lavą, rekomenduoju tranzuoti arba patiems išsinuomoti automobilį. Žmonės, dažniausiai tie patys turistai, mielai pasiima pakeleivius, netgi jei jūs su dviračiu.
Kadangi saugumo sumetimais arti lavos privažiuoti draudžiama, mašiną reikia palikti aikštelėje ir eiti pėsčiomis (ar važiuoti su dviračiu) apie 6 km į vieną pusę per juodą suakmenėjusią lavos dykumą.
Iškart perspėju, kad geriau suplanuoti šitą pramogą vakare, nes bus ne taip karšta. Be to, sutemus lava atrodo gražesnė – matosi jos tikra raudonai oranžinė spalva.
Rekomenduoju nepamiršti pasiimti vandens.
Daugiau keliautojo istorijų rasite jo asmeniniame tinklaraštyje.