„Vištyčio dugne yra 20–30 m gylio lovių. Ežero ilgis – 8,5 km, didžiausias plotis – 4,2 km, o didžiausias gylis – 50 m. Jo krantai yra labai permainingi. Vietomis tiesiai į vandenį nusileidžiantys šlaitai turi net 50 m paaukštėjimą, yra smėlingų atodangų. Ežeras telkšo tarpgūbriniame duburyje iš visų pusių atitvertame kalvotų ruožų“, – sako Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos ekologas Vaidas Leonavičius.
Vištyčio ežeras su intakais priklauso Priegliaus baseinui. Į Vištyčio ežerą parko ribose įteka Vyžaina bei Strepetinė ir dar keli bevardžiai upokšniai. Iš ežero išteka viena upė – Pysa, kuri per Angrapos upelį ją sujungia su pagrindine Kaliningrado srities upe Pysa, kuri įteka į Baltijos jūrą Vyslos įlankoje.
Vištyčio ežeras savo dydžiu, gyliu ir krantų įvairove savitas ir ryškiai skiriasi nuo kitų Suvalkijos ežerų. Pirmieji žmonės ežero pakrantėje apsigyveno maždaug prieš 5000 metų, vėlyvojo mezolito ir neolito laikotarpiu. Daugiausiai gyvenviečių rasta šiaurinėje ir vakarinėje ežero pakrantėse.
Pirmieji žmonės ežero pakrantėje apsigyveno maždaug prieš 5000 metų.
Vištyčio ežeras – oligotrofinis (t. y. turintis mažai maisto medžiagų), su kai kuriais mezotrofiškumo (t. y. vidutinio biologinio produktyvumo) požymiais priekrantėse, ypač ramiojoje įlankoje. Ančių įlanka savo požymiais artimesnė eutrofiniams (t. y. biologiškai produktyviems) ežerams.
Vištyčio ežere rasta 115 rūšių zooplanktono, priklausančio verpetėms, šakotaūsiams ir irklakojams vėžiagyviams ir 143 zoobentoso rūšys.
Gyvena 23 rūšių žuvys, priklausančios 9 šeimoms, įskaitant ir sykines žuvis (sykas ir seliava). Ypač pabrėžtina tai, kad ežere aptinkami kūjagalviai, rainės, šlyžiai, kurie labiau mėgsta švarių upių aukštupius.
Ichtiofaunos pagrindą sudaro karpinės žuvys – 11 rūšių (kuojos, lynai, sidabriniai karosai, plakiai, raudės, strepečiai). Viena iš vertingiausių ežero žuvų yra ungurys. Iš plėšriųjų žuvų ežere gyvena lydekos, vėgėlės, ešeriai.
Vištyčio ežere peri didžiosios antys, ausuotieji kragai, klykuolės, laukiai, gulbės nebylės. Didieji kormoranai sutinkami beveik ištisus metus, o rudeninių migracijų metu stebimi būriai iki 300 individų. Iš į raudonąją knygą įrašytų paukščių ežere ir jo apylinkėse sutinkami jūriniai ereliai, juodieji pesliai, pilkosios antys.
Pavadinimo atsiradimo versijos
Nuo senų laikų dalis gyventojų vertėsi žvejyba. Deja, jau nuo 1422 m., kai buvo pasirašyta Melno taikos sutartis tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Lenkijos karalystės ir Vokiečių ordino, Lietuvai atiteko tik nedidelė Vištyčio ežero dalis (40 ha), o likusi atiteko vokiečiams.
Tarpukario Lietuvoje miestelyje gyveno kelios žvejų šeimos. Yra žinoma, kad vokiečių žvejai, motorinėmis valtimis atplaukę iš savo pusės, supjaustydavo vietinių žuvautojų tinklus, kai šie įsigeisdavo naktį slapčiomis palydekauti ar paselevauti „Reicho vandenyse“.
Sovietmečiu prie Vištyčio ežero veikė žvejų artelė, kurioje dirbo ir vištyčiokai. Šiuo metu verslinė žvejyba Lietuvai priklausančioje Vištyčio ežero dalyje nebevykdoma.
Vištyčio apylinkėse yra ne vienas gamtos bei istorijos paminklas, kurio atsiradimas paaiškintas liaudies padavimuose. Daugiausia domėtasi Vištyčio ežeru. Padavimų apie jo atsiradimo aplinkybes užrašyta daugiau negu apie bet kurį kitą Lietuvoje esantį objektą, ne tik ežero kaimynystėje, bet ir gana toli nuo jo. Turimi variantai priklauso net aštuoniems siužetų tipams (tai nedažnas atvejis).
Ežero pavadinimas susijęs su paukščiais: vištytis (viščiukas) yra mažybinė naminio paukščio forma. Vardas labai senas, minimas jau XIVa. dokumentuose, kryžiuočių kronikose ir vadinamas Dvystytz, Wystiter See vardais. Vokiečiai šio vardo niekada nekeitė.
Vištyčio ežeras minimas įvairiuose senuose aktuose, ypač tuose, kur vienu ar kitu būdu paminimos sienos. 1387 m. dokumentas mini ežerą ir jo žvejus. 1419 m. Lietuvos ir Lenkijos pateiktame taikos su Kryžiuočių ordinu sąlygų projekte, kalbant apie sienas, minima, kad Lietuvos pietvakarinė siena turinti eiti Giesryčio (Vištyčio) ežeru, paliekant jį Ordino pusėje.
1422 m. Melno taikos sutartimi Lietuvos–Ordino siena nustatyta paliekant ežerą Ordino pusėje. Šis senas aktas ežerą vadina Dvystytz vardu. Vištytį mini kryžiuočių kelių aprašymai. Istorikas Dlugošas rašo, kad 1422 m. prie ežero medžiojęs karalius Jogaila.
Lietuvos–Ordino (vėliau Rytų Prūsijos) siena visą laiką ėjo rytiniu ežero krantu, ežerą paliekant vokiečių pusėje. Taip buvo nepriklausomybės metais ir net sovietiniams rusams užėmus Prūsiją ir sudarius vadinamąją Kaliningrado sritį, kurios ribose liko ir Vištyčio ežeras.
Sakoma, kad senovėje, kai dar nebuvo Vištyčio, toje vietoje buvusi graži lanka arba buvęs didelis miestas Mandabūrija. Pasakojama, kad Vištyčio ežeras atėjęs debesies pavidalu ir nukritęs, kaip koks nors žmogus (piemuo, mergaitė) paminėjęs vištytį – netyčia atspėjęs ežero vardą.
Kiti pasakoja, kad ežeras atplaukęs žeme ir vis plėtęsis, o virš jo skraidęs vištytis ir cypsėjęs. Kai žmonės sušukę: „Vištytis, Vištytis“, ežeras nurimęs.
Populiariausias siužetas – apie tai, kaip kažkas (paukštytis, senelis, nematomo žmogaus balsas ir bildėjimas po žeme) įspėja naktigonius bėgti šalin iš lankos, nes čia užeisiąs ežeras. Vieni naktigoniai pabėgę, o kiti neklausę ir likę – juos užliejo iš po žemės išsiveržęs (atbėgęs) vanduo.
