Toji skaisčiai balta, dydžiu ir preciziška geometrija pribloškianti šventykla puošia nediduką ir iš pažiūros niekuo neypatingą Posanjo (it. Possagno) miestelį, esantį maždaug už 60 kilometrų nuo Venecijos.
Vis dėlto, šis nelabai išvaizdus miestelis, kuriame tegyvena apie 2 tūkst. žmonių, turi kuo pasigirti. Jis yra Antonio Canovos, vieno garsiausių neoklasicizmo skulptorių, gimtinė.
Na, o impozantiškoji šventykla – tai jo vardu pavadinta Tempio Canoviano, arba Canovos šventykla. Ją suprojektuoti ir pastatyti paskatino meilė gimtajam miesteliui, kūrybinis įkvėpimas ir šiek tiek puikybės bei įžeistų ambicijų.
Istorija tokia: garsusis skulptorius išreiškė norą po mirties būti palaidotas Romos Panteone, tačiau šis jo prašymas buvo atmestas. Taigi A.Canova nusprendė pats pastatyti ne ką prastesnę šventyklą – tokią, kuri įkūnytų jo tobulo neoklasicizmo pastato viziją ir atspindėtų išgrynintus šio stiliaus principus.
Sumanymas pavyko kuo puikiausiai. Projektui skulptorius pasirinko savo gimtąjį Posanjo ir šitaip tarsi vienu šūviu nušovė du zuikius – paliko paminklą tėviškei ir pasistatė monumentalų mauzoliejų sau pačiam.
Šiam projektui A.Canova nepagailėjo pinigų – didingą statinį finansavo savo lėšomis.
Beje, šventykla – daugiau nei tiesmuka Panteono kopija.
Iš tiesų joje meistriškai supintos trys skirtingos architektūros epochos – portiko matmenys griežtai atitinka klasikines graikų architektūros proporcijas, rotondą gaubia romėniško stiliaus kupolas, o trečioji – didžioji – pastato dalis – ankstyvosios krikščionybės architektūrai būdinga apsidė.
Tokia stilių sinteze A.Canova siekė pabrėžti neoklasikinės architektūros „sielą“ ir pateikti kultūrines gaires, kuriomis turėtų vadovautis architektai.
Menininkas mirė 1822 m., kai šventovė dar tik buvo pradėta statyti. Vadovavimą statybos darbams perėmė jo įbrolis Giovannis Battistas Sartoris. Vėliau pastatą dar šiek tiek pakoregavo kiti menininkai. Kaip ir pageidavo, A.Canova buvo palaidotas savo šventykloje.
Šiandien ant kalvos stovinti ir iš tolo boluojanti šventykla palieka įspūdį ne tik savo tobula geometrija, bet ir tuo, kaip kontrastuoja su palyginti neišvaizdžiu miesteliu, kuriame, be šio paminklo ir muziejaus, daugiau nebūtų ką lankyti.
Žinoma, dar yra aplink plytintys vynuogynai ir žydras dangus – jo fone šventykla dar įspūdingesnė. Jei domitės architektūra ir meno istorija, viešint Šiaurės Italijoje verta čia užsukti – garsiojo skulptoriaus užmojis išties palieka įspūdį.
A.Canovos šventyklą galima aplankyti nemokamai, tiesa, darbo valandos – ribotos, tad tvarkaraštį geriau patikrinti iš anksto.
