Janis pasakoja, jog dar prieš dešimtmetį norėjo įsigyti baidarę, tačiau aptikti tinkamą tuomet pasirodė iššūkis, tad idėja liko neįgyvendinta.
Naršydamas internete prieš maždaug penkerius metus jis aptiko vaizdo medžiagą, kurioje buvo demonstruojama, kaip pasigaminti kanoją. Tai įkvėpė meistrauti mėgstantį vyrą imtis darbo pačiam.
„Viską, ką matome gyvenime gi žmonės padaro. Supratau, kad nėra sudėtinga padaryti kanoją. Pradėjau domėtis, nusipirkau ir parsisiunčiau keletą knygų, peržiūrėjau krūvą video. Ir pradėjau daryti. Kai skiri laiko, pinigų, paskui supranti, kad negali sustoti, turi iki galo padaryti, bet kuo labiau kopi į viršūnę, tuo mažiau deguonies... Reikia vis daugiau laiko ir pastangų. Nebuvo taip paprasta ir medienos gauti, nieko nežinojau. Kai darai pirmą kartą, nežinai kaip teisingai daroma, reikia ir įrankių. Klysti, taisai, mokaisi.
Šiuo metu medieną perku iš įmonės, kuri į Norvegiją eksportuoja namelius, jiems reikia kedro. Kanojas darau iš kedro. Kedras – labai unikalių savybių turinti mediena, labai lengva ir lanksti. Galiu padaryti ir iš juodalksnio, bet aš jos nepakelsiu. Dabar galiu visas kanojas vienas iškelti ir sukelti. Mediena labai dėkinga medžiaga, natūrali. Su juo žmonės dirba, kiek jis egzistuoja. Laivas turi labai daug estetikos. Apvadai, natūralios formos, turi būti hidrodinamiškas. Tai labai patinka“, – pasakoja J.Žekanis, vieną kanoją pagaminti užtrunkantis apie porą mėnesių.
Jis juokauja, jog tokių bepročių, kurie plukdytų savo darbo medinėmis kanojomis, pasaulyje, ko gero, nėra. Paprastai Kanadoje ar JAV nusipirkę brėžinį meistrautojai kanojas gaminasi sau, jas naudoja, saugo, o galiausia perduoda anūkams.
Kedras – labai unikalių savybių turinti mediena, labai lengva ir lanksti. Galiu padaryti ir iš juodalksnio, bet aš jos nepakelsiu.
Sumanė plukdyti turistus
Pirmąją kanoją pasigaminęs Janis sako ne kartą svarstęs, kodėl niekas neįveiklina Danės upės, nesiūlo joje pasiplaukiojimo kanojomis paslaugų. Sėdėdamas su bičiuliu prie upės po poros metų nuo pirmo laivelio pasigaminimo jis sumanė pats imtis šio verslo idėjos. Netrukus gimė ir turistines paslaugas teikiančios įmonės pavadinimas „Wet Weim“, atsirado ir daugiau Janio pagamintų kedrinių laivelių.
„Visi skundžiasi, kad turizme nėra ką veikti. Su bičiuliu daug kur esam plaukę, išnardę visas upes. Galvoju, taigi potencialas yra, kodėl niekas to nemato, nedaro? Pamenu, prie Minijos buvome. Sakau, kodėl gi negalėtume paplukdyti žmonių.
Taip, gali įsigyti kanoją, tai tarsi didelis žaislas, bet kad patirtis būtų visavertė, turi žinoti, kur ir kaip plaukti, – pasakoja Janis, kompanijai sumanęs originalų pavadinimą. – Turiu veimaranerių veislės šunį. Tai medžioklinis šuo. Tai ne pirmas mano projektas gyvenime, supratau, kad nesvarbu kaip bus pavadinta, jei bus gera idėja, ji gyvuos. Ir tada sakau: „Wet Weim“ – šlapias veimaraneris. Taip, jis mėgsta maudytis. Kai buvo ne toks senas, jį į žygius visur imdavom, sėdėdavo kanojoj su mumis“.
Jau trečią sezoną gidas ant vandens nuleidžia penkias kanojas, visos jos jo rankų darbo, numylėtos ir nuglostytos. Pats gidas sėdi pačioje pirmojoje pasigamintoje kanojoje. Sako, net ir dirbtuvių sargas juokauja, jog tai „direktoriaus kanoja“.
Įspūdį iškylautojams palieka naktinės kelionės, lydimos fakelo liepsnų. Janis sako šia idėja susižavėjęs svečiuojantis Suomijoje.
Daugiau laivelių bent kol kas Janis turistams gaminti neplanuoja. Sako, tokia ir idėja – plaukti bendruomeniškai, jaukiai.
„Čia, Klaipėdoj, mes kaip kieme, kaip baloj, o kai esi ten, mariose, Nemuno deltoje, tai pakankamai didelė grupė žmonių. Kadangi tu lydi, turi visus sužiūrėti ir prižiūrėti. Jei paleidžiu kanojas, negaliu lakstyti tarp jų. Galima paimti ir 20, bet keistųsi visas sumanymas. Darome sustojimą atokesnėje vietoje, turime stalą, sulankstomas kėdes. Jei bus 20 žmonių, negalėsiu duoti to, kuo žmonės dabar džiaugiasi. Tai taptų korporatyvo iškyla. Pusė tada nenori plaukti, bet reikia... Tai tie žmonės atitinkamai su įranga elgiasi kitaip, nejaučia vertės“, – mano Janis, veną kitą kedrinį laivelį sumeistraujantis ir norintiems įsigyti tokį gaminį.
Dėl laivelių nebeišgyvena
Dėl skambučių gausos klaipėdietis pasakoja šiemet įsigijęs keletą plastikinių kanojų, nes vis sulaukia vasarotojų prašymo išnuomoti laivelius saviems maršrutams. Lengva širdimi skolinti kedrines kanojas sako, būtų per drąsu. Tačiau kartu su grupe plaukdamas Janis dėl laivelių sako nustojęs išgyventi.
„Pradžioj išgyvenau, bet paskui susigyveni... Nėra nepataisomų dalykų. Privalumas, kad pats dariau, žinau, kas gali nutikti. Pamenu, buvo dvi italės, kurios irklavo ir su dideliu greičiu įvažiavo tiesiog stačiai į betoną po Pilies tiltu. Toks garsas, atrodė, kad girdėjo visas senamiestis, garsas tarsi būgno ir dar aidas. Bet nieko baisaus, pataisiau po sezono“, – pasakoja gidas.
Paklaustas, ar turistai nesibaimina apvirsti plaukdami kanoja, Janis sako, jog taip yra nutikę vos keletą kartų, tačiau dėl pačių iškylautojų kaltės, kuomet norėdami paišdykauti jie siūbavo laivelius arba neklausė patarimų.
„Supasakoju ant krantinės viską, nes kiekviena eilutė iš patirties krauju užrašyta. Atrodo, suprantamas dalykas, bet lėktuve irgi kaskart pasakoja, kaip užsegt saugos diržą. Keletą minučių plaukiu arčiau kartu, žiūriu, ar viskas gerai, ar pavyksta. Būna, kad šonu irkluoja visą dieną ir negali susigaudyt, nes įsijungia baidarių protokolas“, – šypteli pašnekovas.
Pakoregavo karantinas
Šiemet gido kasdienybę, kaip ir viso turizmo sektoriaus, gerokai pakoregavo karantinas. Paprastai jau balandį su turistais po upes nardydavęs Janis šiemet sezoną pradėjo tik birželį.
„Turėjom šį pavasarį keliauti į Švediją, buvom surinkę grupę, buvau sugalvojęs kietą turą, tarsi ekspediciją, į kurią turėjom važiuoti. Turėjom pakrauti autobusėlį su įranga. Planavome plaukti keltu į Karlskroną, nuo ten važiuoti dar 400 km ir praleisti penkias dienas Sant Anos archipelage, kur 6 000 salų. Kiekvieną naktį būtume nakvoję skirtingose salose. Švedijoje galima stovyklauti bet kur, ten gamta įspūdinga, ruoniai, paukščiai. Supirkom įrangą, pasiruošėm ir...“, – pasakoja Janis.
Šį sezoną pažinti savo kraštą, upes ir ežerus skuba lietuviai. Kanojomis mėgstama keliauti po Danės upę, ypač mėgstamas vėlyvasis naktinis turas. Išvykas Janis rengia ir po Vilhelmo kanalą, o štai jo kolega, ornitologas Borisas su iškylautojais plaukia Nemuno deltoje stebėti paukščių. Lietuvoje aptinkama apie 400 paukščių rūšių, o Nemuno deltoje net 300.
„Borisas nuostabus tuo, kad jei nemato, tai girdi. Jis žino, kur reikia žiūrėti, kad pamatytum paukštį. Sako, va už 3 km erelis ant šakos, pamato su žiūronais“, – pasakoja klaipėdietis, su turistais keliaujantis ir po Kuršių neriją, Platelių ežerą ir Pilies salą Trakuose. Šiemet sako pastarojoje vietovėje, ypač mėgstamoje užsienio turistų, neteko pabuvoti.
