Moteris džiaugiasi, kad ryžosi šiam žingsniui ir Namibiją vadina saugiausia Afrikos šalimi, į kurią drąsiai galima važiuoti. O kur dar nenusakomas gamtos grožis.
„2018 metais esame atostogavę kitoje Afrikos šalyje – Kenijoje. Iš Kenijos parsivežėme nuostabius įspūdžius, tačiau tą kartą keliavome be vaiko ir būtent ten pagalvojome, kad būtų nuostabu, jeigu sūnus pamatytų Afriką – visai kitą pasaulį, bet sykiu ir dvejojome, ar tai ne per drąsi mintis. Jeigu tam ryšimės, tai tikrai palauksime, kol vaikas gerokai paaugs. Priežastis? Geltonojo drugio ir maliarijos rizika, nešvara, dideli atstumai ir nepasirodė labai saugu – ginkluoti apsauginiai prie viešbučių, rekomendacijos niekur neiti be vietinio gido palydos ir panašiai.
Svarstydami šių, 2022 metų, atostogų kryptį, peržiūrėjome daugybę šalių, bet kažko jose trūko... Dėmesį patraukė Namibija, šalis Pietų Afrikoje, bet dėl minėtų nusistatymų kelis mėnesius nedrįsome tarti TAIP šiai krypčiai.
Ėmėme domėtis, pamažu jaukintis šią šalį ir nusprendėme, kad jeigu rasime šiai kelionei kompaniją, trauksime ten šių metų spalį, per sūnaus rudens atostogas mokykloje. Kompanijos ilgai ieškoti nereikėjo, turime Afrikai neabejingų bendraminčių, todėl likus porai mėnesių iki rudens atostogų ėmėme sparčiai planuoti kelionę“, – pasakojo N.Plenta.
– Ar tai buvo savarankiškai suorganizuota kelionė?
– Savo keliones visada planuojame patys, tad ir šis kartas nebuvo išimtis. Pirmiausia nusipirkome lėktuvo bilietus, išsinuomojome automobilius, kuriais planavome savarankiškai apvažiuoti visus pasirinktus lankytinus objektus.
Norėjome kelias naktis miegoti palapinėse ant automobilių stogo, todėl nuomojome mašinas su pilna stovyklavimo įranga (viskas, kas reikalinga maisto gaminimui gamtoje, indai, stalas su kėdėmis, šaldytuvas, miegmaišiai, pagalvės ir pan.). Rezervavome kelias nakvynės vietas, kad turėtume, ką nurodyti pildydami paraiškas vizai.
Lietuvos piliečiams, keliaujantiems į Namibijos Respubliką, vis dar reikia vizų. Vizas gavome gal per dvi savaites ir jau turėdami svarbiausią dokumentą ėmėme konkrečiau dėlioti norimų pamatyti objektų sąrašą.
– Kiek laiko truko kelionė?
– Mūsų kelionė prasidėjo spalio 6 dieną vakariniu skrydžiu iš Oslo su trumpu sustojimu Stokholme ir persėdimu Etiopijoje. Namibiją pasiekėme spalio 7 d. Pačioje Namibijoje praleidome 11 dienų. Tai nėra daug turint omenyje šalies dydį ir atstumus tarp lankytinų vietų.
Buvome nusiteikę atostogoms, kuriose kasdien anksti kelsimės, kiekvieną dieną daug vairuosime, daug pamatysime. Taip pat buvome nusiteikę pavargti nuo tempo, bet nusprendėme, kad norime kardinaliai kitokių atostogų – tiek gamta neįprasta, tiek atostogų leidimo būdas.
Didžiam mūsų nustebimui, kelionė neišvargino, kaip tikėjomės. Maža to, tiek vaikai, tiek suaugę jautėmės puikiai. Gal stiprūs įspūdžiai, kurių kasdien buvo toli gražu ne po vieną, nustelbė bet kokius nepatogumus (šypsosi).
– Kas paliko didžiausią įspūdį, gal nustebino, o gal net nuvylė?
– Didžiausią įspūdį paliko gamta. Skamba neįtikėtinai, atrodo, koks ten įspūdis gali būti, kai aplinkui vienos dykumos, bet taip nėra. Reikia pamatyti savo akimis tą begalybę, kelis šimtus kilometrų be gyvybės ženklų, skirtingą gamtovaizdį, skirtingus augalus, smėlį, kalnus, kalvas. Viskas keičiasi po kelis kartus per dieną. Važiuoti Namibija yra tiesiog įspūdinga ir apie nuobodulį negali būti net kalbos.
Atrodo, koks ten įspūdis gali būti, kai aplinkui vienos dykumos, bet taip nėra.
Ir nustebino, ir paliko įspūdį dar ir tai, jog pakeliui ištinka įvairių atrakcijų.
Pavyzdžiui, kuro papildymo procesą galima drąsiai pavadinti kuro papildymo ceremonija. Visa esmė ta, kad kartais degalinės darbuotojai surengia kone visą šou su dainomis, šokiais, plojimais ir daug dėkingų šypsenų, kad tik keliautojas užsuktų būtent į jų degalinę.
Buvome labai nustebinti ir sužavėti šios ceremonijos, kadangi niekur kitur tokio dalyko nebuvome nei matę, nei patyrę.
Taip pat pakelėse būna įsikūrę etninių mažumų ar genčių šeimos su vaikais. Jie moja pravažiuojančioms mašinoms ir kviečia sustoti. Suprantama, jie tikisi gauti vandens, maisto, lauktuvių, drabužių, pinigų. Dažnai pardavinėja smulkius suvenyrus ar pozuoja nuotraukai už pinigus. Nufotografuoti genties atstovus yra tikra egzotika. Kartais jų apdarai ar skiriamieji ženklai yra tiesiog neįtikėtini.
Dar pakelėse matėme tokias, iš pažiūros nesaugomas, prekyvietes. Loviuose sudėti pusbrangiai akmenys ir pravažiuojantys žmonės tiesiog gali stabtelti, pasiimti patinkančius akmenis ir palikti pinigų.
Tos vietos iš toli atkreipia į save dėmesį, kai kurios atrodo baugiai, kaip per kokį apokaliptinį filmą, kitos atrodo kiek draugiškiau, pridaryta įvairių gyvūnų skulptūrų. Bet kokiu atveju vaizdelis dėl viso to smėlio, dulkių ir skurdžių, šokiruojančių dekoracijų atrodo šiurpokai.
Maloniai nustebino prekybos centrai sostinėje, degalinės, prekių pasirinkimas, kokybė, pakelės užeigos ar restoranai, švara visur. Kai lankėmės Kenijoje, neapleido jausmas, kad esi Afrikoje, o čia daug kur tvarka, kaip Europoje... Nepaisant to, egzotikos tikrai netrūko.
Beje, saulėlydžiai ir saulėtekiai šioje šalyje vieni gražiausių, kuriuos man teko matyti. Keltis anksti rytais ir su kylančia saule keliauti pasitikti naujų nuotykių buvo vienas malonumas.
– Ar saugu keliauti Namibijoje?
– Didelį įspūdį paliko vietinių draugiškumas. Visada pasitiks su šypsena, padarys dėl keliautojo daugiau nei gali tikėtis. Vietinių teigimu, Namibija yra pati saugiausia Afrikos šalis keliautojams. Jeigu niekada nebuvote Afrikoje, Namibija yra ta vieta, nuo kurios turėtumėte pradėti tyrinėti šį žemyną. Čia drąsiai savarankiškai keliauja moterys, grupelėse ar netgi po vieną.
Vietinių teigimu, Namibija yra pati saugiausia Afrikos šalis keliautojams.
Keliai yra geri, nepaisant to, kad didelė dalis kelių yra žvyrkeliai, susisiekimas patogus. Vairavimas vyksta kaire puse, tačiau kai didžioji dalis važiavimo yra tiesiog tiesiai, kartais per valandą laiko nesutinkant nė vienos kitos mašinos, tikrai įmanoma įveikti šį nepatogumą. Tiesa, vairuoti negalima nuo 7 vakaro iki 6 ryto.
– Gal patyrėte nuotykių?
– Galiu pasakyti, kad visa kelionė buvo vienas didžiulis nuotykis su daug mažesnių ir didesnių staigmenų kasdien, malonių nutikimų, naujų patirčių, kurių iki tol niekada neteko turėti. Žinote, net sustoti pakelės užeigoje yra nuotykis, nes ji atrodo taip, jog kiekvienu centimetru gali stebėtis ir grožėtis.
Mums, kaip tikriems turistams, teko padangą pradurti, man už parkavimą vienoje vietoje sumokėjo kažkoks vietinis vyras... Nors Namibijoje, kaip Afrikos šalyje, tikrai aukštas aptarnavimo ir kokybės lygis, visgi mums Namibija asocijuojasi ir su pasakymu, kad čia nuolat kažkas veikia ne taip, arba neveikia visai. Dėl tų visų „neveikia“ teko patirti papildomų nutikimų, tačiau jie tik pridėjo savotiško šarmo šiai kelionei.
Patyrėme tikrąja to žodžio prasme svilinantį dykumos karštį, audrą su baisiais žaibais ir griaustiniu, netgi matėme, kaip atrodo sostinė po krušos, vaizdas lyg būtų prisnigę. Vietiniai gyventojai fotografavosi ant gatvių išlipę iš automobilių, kai kurie gal sustojo, nes bijojo važiuoti...
Apskritai Namibija – šalis, kur iš ryto gali išvažiuoti su trumpomis rankovėmis, dieną kankintis esant 40 laipsnių karščiui, o vakare, pasiekęs gaivaus Atlanto vandenyno pakrantę, restorane prašyti pledo arba važiuoti pusantro kilometro namo su taksi, nes sutemus užeina stingdantis šaltis.
– Ar keliauti į Namibiją brangu?
– Išlaidos, be kurių neapsieisite keliaudami į Namibiją, tai vizos, lėktuvo bilietai ir automobilio nuoma, kuras. Nakvynę galima susiorganizuoti pagal turimą biudžetą, jeigu visą laiką miegosite stovyklavietėse – nakvynė 10-iai naktų gali kainuoti ir apie 500 Eur.
Lėktuvo bilietai trijų asmenų šeimai mums atsiėjo 2300 Eur. Vizos – apie 300 Eur, dar papildomai teko sumokėti už kurjerio paslaugas. Automobilio nuoma 1500 Eur, kuras – apie 580 Eur.
Renkantis mašiną reikėtų atkreipti dėmesį, kad ji būtų su automatine pavarų dėže ir geriau dyzelinė. Mums pasisekė gauti „Toyota Hilux V6“, varomą benzinu. Už kurą sumokėjome maždaug 250 Eur daugiau, nei kartu keliavusi kompanija, kuri vairavo dyzelinu varomą pikapą.
Šiaip važiuoti šiomis mašinomis vienas malonumas, jeigu žvyrkelis ne tragiškas (retkarčiais jis toks atrodė), jausmas – lyg važiuotum normaliu keliu. Važiuojant smėliu automobiliai taip pat nepavedė.
Lodžijos, viešbučiai, svečių namai, miegas palapinėje stovyklavietėje, kaip jau minėjau, kiekvienas gali rasti pagal savo finansines galimybes ir poreikius. Stovyklavietę su galimybe miegoti savo automobilio palapinėje galima rasti ir už 30–50 Eur, nakvynė kambariuose mums kainavo nuo 100 iki 300 Eur už naktį, tad iš viso išleidome apie 2100 Eur.
Maisto kainas lyginome su norvegiškomis, priklausomai nuo prekės ar patiekalo kainos apie 40–60 proc. mažesnės. Cigaretės ir alkoholis – taip pat pigiau.
Dienos išvyka su gidu į safarį mūsų šeimai kainavo 200 Eur, o pasivažinėjimas smėlio kopomis, kurios susilieja su Atlanto vandenynu, kainavo apie 300 Eur. Kadangi mes keliavome dvi šeimos po tris asmenis, kitai šeimai pramogos kainavo tiek pat. Įvažiavimai į kitus parkus yra arba nemokami, arba sąlyginai nebrangūs. Visa kelionė mums atsiėjo apie 8000 eurų neskaičiuojant šėlionių „Duty Free“.
– Ar rekomenduotumėte kitiems aplankyti šią šalį ir kodėl?
– Vienareikšmiškai taip. Tai labai kontrastinga šalis. Vienoje kelionėje tiek daug skirtingų vaizdų, skirtingų oro sąlygų ir lankytinų objektų. Mes juos pamatėme toli gražu ne visus, nes turėjome mažiau nei dvi savaites gryno laiko ten. Nepaisant to – verta.
