Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Nesėdėk namuose“
Būdavo atvejų, kai važiuodavau 100 ar 200 kilometrų vien tam, kad aplankyčiau nežinomą taką. Ar įsitikinčiau, jog jo jau nebėra. Statymai buvo dideli, gal todėl ir įspūdžiai svyruodavo nuo euforijos iki nusivylimo. Kad ir kokia plati būdavo emocijų svyravimo amplitudė, visada rasdavau ką nors teigiamo. Tikiuosi rasti ir dabar, tuo labiau kad keraminių plytelių gamyklos išgarsintoje Vilniaus dalyje dar nesu buvęs.
Pušynas, kuriame įrengtas sveikatingumo takas, yra visai šalia Plytinės gatvės. Važiuodamas Dvarčionių gatve jau ir tako ženklą matau, tačiau stovėti draudžiantys ženklai priverčia įsukti į „Maximos“ aikštelę.
Rekreacinė zona čia atsirado dar 1984 metais.
Pavyzdingai laikausi kelių eismo taisyklių ir viliuosi, jog prekybos centras nesupyks dėl užimtos parkavimo vietos. Juk būtent šis prekybos tinklas prisidėjo prie to, kad Dvarčionyse atsirastų tokia aktyvaus laisvalaikio erdvė. Jei tai ne tik viešųjų ryšių akcija, bet ir socialiai atsakingos įmonės gestas, automobilį aikštelėje paliksiu be jokio sąžinės graužimo.
Pušyną nuo prekybos centro skiria gal 100 metrų atstumas, o jame tako stendai matosi jau iš tolo. Turbūt per anksti pradėjau kalbėti apie „Maximą“ kaip apie socialiai atsakingą bendrovę, kadangi ne vien ji prisidėjo prie šio bendruomeninio projekto. Čia figūruoja „Light conversion“ ir „Eksma optics“ pavadinimai, todėl, panašu, kad Dvarčionių bendruomenės projektu patikėjo ne vienas verslininkas.
Galima rasti informacijos, kad rekreacinė zona čia atsirado dar 1984 metais, tačiau per ilgą laiką infrastruktūra sunyko. Neaišku, kaip ten viskas atrodė anksčiau, bet dabar viskas nauja. Nauji treniruokliai, naujos vaikiškos sūpynės, naujai paženklinti ir takai, kurie yra du. Tai mėlynos spalvos prekybos centro vardu pavadintas 750 metrų ilgio bėgimo takas ir baltos spalvos „Light conversion“ logotipu papuoštas 500 metrų ilgio bėgimo takas.
Kad Dvarčionių sveikatingumo takas pavadintas bėgimo taku, nereiškia, jog būtina bėgti. Ir nebėgu, o ramiai žingsniuoju kaip ta mama su vaikišku vežimėliu ar senjorų pora, judanti sau tinkančiu ritmu.
Praėjęs vaikų laisvalaikio zoną ir lauko treniruoklius, randu takų sankryžą. Čia šakojasi mėlyno ir balto takų maršrutai, čia yra savotiška kelionių idėjų kryžkelė. Iki Rojaus – 136 kilometrai, iki namelio ant vištos kojelės – 113 km, o iki Marso kanjonų – 275 km. Puikios idėjos tolimesnėms kelionėms. Arčiausiai yra Tuputiškių serpantinas, iki jo – tik 15 kilometrų – būtinai nuvažiuokite, jei dar nebuvote.
Kol tėvai vaikšto ar bėgioja, vaikai čia irgi turi ką veikti.
Miško takas tampa šiek tiek siauresnis, bet pušynas vis dar toks pat šviesus ir gražus. Tik tylą drumsčia lėktuvai, kurie vienas po kito leidžiasi Vilniaus oro uoste. Tokiu metu geriau stovėti lėktuvų stebėjimo aikštelėje ir stebėti jų nusileidimą, o ne vaikščioti po Dvarčionis, esančius kaip tik po jų žemėjimo kursu.
Sulig skaičiumi 6, lėktuvų gausmas dingsta, o per tą laiką, praėjęs tiek mėlynu, tiek baltu maršrutu, vėl pasiekiu pradžią. Abu maršrutai žiediniai ir skirti jie tik aktyviam laisvalaikiui, ne pažinimui.
Kol tėvai vaikšto ar bėgioja, vaikai čia irgi turi ką veikti. Gal ir madingai skamba didelėmis raidėmis užrašyti pavadinimai „Sveikatingumo takas“ ar „Sveikatingumo pušynas“, bet man labiau patiko tas, užrašytas mažomis raidėmis virš logotipo – „Šeimų judesio pušynas“. Labiau tinkančio pavadinimo ir nesugalvotum. Pasiimkite šeimą ir atvažiuokite pajudėti į Dvarčionis. O judėdami gal sugalvosite, kad ir viena iš kelionių idėjų rodyklių krypčių jums pakeliui.
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Nesėdėk namuose“
