Išgyvenimo receptas – lengvas požiūris
Išgyventi šiame klaiksme reikėjo valios ir lengvo požiūrio į būtį. Apie tarnybą sovietų armijoje būtų galima parašyti prisiminimų knygą, gvildenant įvairias temas, kurios nesutilptų į vieną tomą. Tačiau norėtųsi paliesti vieną aktualią gyvenimo peripetiją, galbūt šiek tiek tabu dabartiniame gyvenime, o juo labiau žvelgiant iš kelių dešimtmečių retrospektyvos. Tai – seksas.
Ankstesniuose straipsniuose minėjome, kad linksmybės tęsdavosi iš Vilniaus kareivių paskirstymo punkto, buvusio Kapsų gatvėje, girtutėliams linguojant į geležinkelio stotį. Iš ten būsimų „tėvynės“ gynėjų būriai keleiviniais traukiniais dundėdavo įvairiausiomis kryptimis.
Susodino mus į traukinį „Vilnius–Ryga“, kuriame linksmybės tęsėsi dar iš turimų rezervų. Viename iš vagonų tualetų nešykščios merginos už keletą gurkšnių spirituoto vyno kai kuriems padėjo tapti vyrais, padovanodamos ir visą puokštę nemalonumų ateityje.
Nešykščios merginos už keletą gurkšnių spirituoto vyno kai kuriems padėjo tapti vyrais.
Pačiame kariniame dalinyje 02593, praėjus karantino mėnesiui, prasidėjo mergelių, maloniai vadinamų „maukomis“ („mauka“ – latviškas žodis, apibūdinantis laisvo elgesio merginas), vojažai. Kai kurios pačios atvažiuodavo, brazdindavosi prie patikrinimo punkto, prašydavo įleisti ar ką nors pakviesti.
Kitos, drąsesnės, lįsdavo į vidų pro skylėtą tvorą ir būdavo maloniai sutinkamos jaunų, moteriškos šilumos ištroškusių vyrukų. Jas vesdavosi į jau paruoštą statybinį vagonėlį, kuriame ant grindų jau būdavo suklota keletas ne pačių švariausių čiužinių. Žinoma, apie baltas paklodes čia niekas net ir nesvajodavo.
Laimingasis užsidarydavo su mergina vagonėlyje keliolikai minučių, o jo tarnybos draugai nekantriai laukdavo savo eilės, trypdami girgždantį sniegą. Įprastai merginos teikdavo labdarą, kai kurioms kareiviukai bendrai sukrapštydavo saują kapeikų bilietui atgal.
Ligų puokštė
Būdavo ir aukštesnės kastos merginų, kurias pasisvečiuoti atsiveždavo karinio dalinio karininkai ar puskarininkiai. Būdavo iškūrenama pirtis, o merginos tarp eilinių seansų numaudomos.
Įsimintinas atvejis, kai po tokių linksmybių septyniems jų dalyviams prasidėjo vyriškos bėdos ir medicininio punkto sanitarinis instruktorius sunaudojo visas pusmečio bicilino (ilgo veikimo penicilino grupės antibiotikas) atsargas, gydydamas „prancūzišką“ slogą. Vyrai buvo ne juokais sunerimę, nes daugelis iš jų turėjo šeimas.
Kareivėliai savo „pasididžiavimui“ prisigalvodavo kosmetinių operacijų.
Norėdami būti tikrais vyrais, o ypač ruošdamiesi „dembeliui“ (tarnybos pabaigai) ir grįžimui namo, kareivėliai savo „pasididžiavimui“ prisigalvodavo kosmetinių operacijų.
Buvo specialistas kazachas, kuris už kelis rublius į apyvarpę įstatydavo nugludintus organinio stiklo šratukus. Jis buvo atidirbęs visą šios operacijos technologiją. Žinoma, apie jokią sanitariją ir kalbos negalėjo būti.
Už kelis rublius į apyvarpę įstatydavo nugludintus organinio stiklo šratukus.
Viskas buvo daroma parankinėmis priemonėmis: kaladė, atsuktuvas, nešvarios paklodės gabalas, geriausiu atveju degtinė – „dezinfekuoti“ iš vidaus ir išorės. Klientų netrūkdavo, tad kazacho biznis ėjosi puikiai. Po vienos tokios operacijos, nekantrusis didvyris, dar nesusigydęs „kovinių“ žaizdų, nusprendė pabandyti naujadarą vagonėlyje grupinio seanso metu.
Gavo kraujo užkrėtimą ir sanitarinis instruktorius vos spėjo jį gyvą nuvežti į už 60 km esančią Liepojos karinę ligoninę. Kareivėlis pasveiko, tačiau šratukai buvo pašalinti.
Po šio įvykio į karinį dalinį atvažiavo medikų komisija ir konstatavo, kad apie trečdalis „tėvynės gynėjų“ jau buvo pasiruošę seksualiniams žygdarbiams „graždankėje“. Apyvarpes šratais buvo praplėtę ir tie, kurie nuogą moterį matė tik ant aptrintų kortų. Kazacho biznis laikinai prigeso.
Būdavo ir homoseksualių santykių. Kai kurie – panaudojant seksualinę prievartą, kai kurie – ir savitarpio susitarimu.
Vieną estuką būrelis uzbekų vis vesdavosi į miškelį pasivaikščioti, kol šis pradėjo tuštintis į kelnes.
Vyresnysis leitenantas, turintis gražią žmoną ir mažą vaiką, po eilinių daugiadienių išgertuvių naktį nuėjo į vienos dalinio tarnybos pamainą, kur dirbo vien gruzinai, ir pasisiūlė jiems: „anuka rebiata, trachnite menia“ (“vaikinai, išdulkinkite mane“).
Žinoma, gruzinai pasistengė ir ne po vieną kartą. Kitą dieną vyresnysis leitenantas padavė prašymą perkelti jį tęsti tarnybos į Tolimuosius Rytus.
Kitas leitenantas iš Ukrainos labai įsijautė į jam pavestas kuopos „zampolito“ (kuopos vado pavaduotojas, atsakingas už kareivių politinį paruošimą) pareigas, kad visai pamiršo savo žmoną ir šeimyninį gyvenimą. Už uolumą anksčiau laiko dar gavo vyresniojo leitenanto laipsnį.
Jaunai, gražiai moteriai nusibodo vien domėtis grožine literatūra ir ji užmezgė romantiškus santykius su savo uolaus vyro viršininku – papulkininkiu. „Į ragus gavus“ leitenantas parašė skundą į Maskvą ir iš ten gana greitai atėjo atsakymas: „delo žiteiskoje, razbiraites na meste“ („atvejis gyvenimiškas, spręskite vietoje“).
Vieną estuką būrelis uzbekų vis vesdavosi į miškelį pasivaikščioti.
Rezoliuciją ant skundo juodu rašalu užrašė generolas-majoras. Visi karinio dalinio karininkai skaniai juokėsi. Uoliam leitenantui tarnyboje pradėjo nesisekti, greitai ir šeima iširo.
Žmonų akiratyje – kareivukai
Kai kurios karininkų ir puskarininkių žmonos buvo paprastesnės. Jos labai aukštai savo reikalavimų nekėlė ir pasitenkindavo jaunų kareivių meile.
Vienas įniršęs puskarininkis ieškojo savo žmonos, sustabdė važiuojantį „Kamaz“ ir guodėsi vairuotojui, kad žmona – pasileidėlė. O mašinos miegamojoje vietoje už užuolaidėlės jo žmona tuo metu „kutenosi“ su saulėto Azerbaidžano atstovu. Apgautasis vyras išlipo iš mašinos ir keikdamasis nuėjo toliau ieškoti savo paklydėlės.
Daug kalbų teko girdėti, kad, norint pažaboti kareiviukų seksualinį alkį, buvo pakoreguojamas jų racionas, į kisielių pilamas preparatas, vadinamas „bromu“. Tačiau už visą sovietų armiją atsakyti negalime.
Tad kaip bebūtų keista – seksas ir tarnyba buvo derinama, tik kiek iškreiptais būdais.
