Seną rašinį panorau perskaityti po to, kai šiais metais plaukėme Ūla, nes irkluojant tai viena, tai kita detalė sukeldavo man kokias nors asociacijas su praeitimi.
Užvertus tą sąsiuvinį mane apėmė savotiška euforija. Visgi, kaip gerai, kad aprašiau 1994 metų išvyką, nes tokie rašiniai yra kaip muselė gintare – jame užfiksuotas jau nebeegzistuojantis pasaulis. Kai ką pacitavau ir vėlai vakare atvažiavusiam broliui. Prisiminę dar daugiau detalių, atkūrėme prieš 29 metus buvusių įvykių seką.
Turėkite omenyje, kad rašinio bus tik kelios citatos, o visa kita perpasakota iš naujo, papildyta 2023 metų komentarais bei detalėmis, kurių neįtraukiau į 9-os klasės rašinį.
Pirmasis gyvenime baidarių žygis
1994 m. vasara buvo karšta ir kupina pirmųjų kartų kaip ir visos kitos mano vasaros iki tol. Mamos draugė Valė buvo baigusi geografiją ir fizinį lavinimą, o jos vyras Rimas – Kūno kultūros institutą. Jaunystėje Valė ir Rimas daug keliavo, buvo išbandę ir žygius baidarėmis, o mano tėvai studijų metais kelis kartus buvo stovyklose Dzūkijoje. Taip per kažkurį pasisėdėjimą Valė ir pasiūlė mums plaukti baidarėmis Merkiu. Puiki proga suaugusiems prisiminti seniai prabėgusias dienas, o mums – jaunikliams, patirti kai ką naujo.
Planas susidėliojo kuo puikiausiai – sesei rugpjūčio pradžioje suėjo 17 metų ir ji norėjo „ploto“ atšvęsti gimtadienį su savo draugais. Tėvai mums suteikdavo daug laisvės, sakyčiau, netgi daugiau nei mes dabar jos duodame savo vaikams.
Taigi, vyriausia dukra švęs, o tėvai su dviem jaunesniais sūnumis plauks Merkiu. Tris dienas būsime ne ryšio zonoje, nes mobiliuosius telefonus tais laikais turėjo tik pasiturintys žmonės. Absoliutus pasitikėjimas jau beveik pilnametystės sulaukusia dukra. Jokių skambinimų, jokių tikrinimų ar baliauninkai nenunešė namo stogo. Kai grįžome, viskas buvo savo vietose.
Tame 9-os klasės rašinyje parašiau: „baidares gavome greitai“. Dabar galiu pasakyti, kad „greitai“ yra labai reliatyvi sąvoka. Šiais laikais tai tikrai greitai ir patogiai – susiieškai internete, paskambini ir tau baidares pristato į bet kurią Lietuvos vietą. Tais gūdžiais 1994 m. viskas buvo kiek kitaip. Laimei, Rimas dirbo sporto mokykloje.
Mums buvo griežtai pasakyta jų neišardyti, nes po to nebesurinksime.
Dvi dar tarybinius laikus menančios brezentinės baidarės buvo gautos būtent iš ten. Teoriškai jos turėjo išsilankstyti ir susilankstyti. Bet čia tik teoriškai ir tik žiloje senovėje. Dabar mums buvo griežtai pasakyta jų neišardyti, nes po to nebesurinksime. Tik trečia baidarė buvo nauja ir moderni, ją Rimas pasiskolino iš pažįstamų, kurių sūnus ketino būti profesionaliu irkluotoju.
Toliau rašinyje aprašytas mūsų išvažiavimas iš pradinio kelionės taško – Alytaus: „Taigi – į kelionę. Ant automobilio stogo tvirtai pririštos trys baidarės, o pačiame automobilyje sėdi net 8 žmonės“.
Buvau pamiršęs, kad važiavome viena mašina. Aštuoniese. Kokie laikai buvo! Ir policijos nebijodavome. Dabar net šešiese retas kuris išdrįstų važiuoti! Tada tikriausiai būtumėme atsipirkę nedideliu kyšiu. Bet, laimei, policija nestabdė. Patyrėme kitokių nuotykių, apie kuriuos papasakosiu šiek tiek vėliau.
4 metai po nepriklausomybės atgavimo. Tada tai atrodė toks ilgas laiko tarpas, dabar – tik akimirka visatoje. Tų pačių 1994 m. pavasarį tėtei iš Vokietijos parvarė 10 metų senumo „Opel Rekord“. Pagaliau pirma „užsienietiška“ mašina! Ją vis dar prisimenu su nostalgija! Kai tokią šiais laikais pamatau gatvėje, dar ilgai seku akimis.
Tada tai atrodė toks ilgas laiko tarpas, dabar – tik akimirka visatoje.
Kodėl dvi šeimos susigrūdo į mūsų žalią „Rekordą“? Šiais laikais keliautojus ir baidares pristato į bet kurią Lietuvos vietą, tik pinigus mokėk. Tuo metu viskuo reikėjo rūpintis patiems. Negi paliksi dvi mašinas trims paroms Valkininkuose? Arba – kas jas parvarys į galutinį kelionės tašką – Mardasavą? Taigi, paprasčiau buvo vykti vienu automobiliu.
Pagaliau pajudėjome iš Alytaus. Bagažinėje ne tik maistas, kurio būtų užtekę savaitei, bet ir visi kiti iškylai reikalingi daiktai. Su broliu prisiminėme ir kaip kas įsitaisėme automobilyje. Tėtė prie vairo, šalia jo Rimas, jam ant kelių septynmetis sūnus Jaunius. Ant galinės sėdynės likusieji: Valė, kitas jų sūnus – septyniolikmetis Mantas, aš, mama ir šešiametis mano brolis Simas jai ant kelių. Neblogas ekipažas, ar ne?
Čia vėl pacituosiu savo 9-os klasės rašinį:
„Kokia kelionė be nuotykių? Vos tik išvažiavus iš Alytaus prasideda pirmosios bėdos. Sprogo automobilio padanga. Taip ir turėjo atsitikti. Automobilis buvo perkrautas, o padangoje galbūt buvo per mažai oro. Kol pakeitėme kitą ratą, teko gerokai paplušėti. Nors ir visi išlipome iš automobilio, bet jo domkratu negalėjome pakelti nė truputėlio. Teko išimti visus daiktus, o pataisius, viską vėl sudėti į vietas. Nors tai neužėmė daug laiko, bet mes dirbome iš peties“.
Laimei, tai buvo vienintelis incidentas kelyje, daugiau nieko ypatingo ir neatsitiko. Kitas sustojimas – Perloja. Tenai gyvena mano tėtės brolis Vincas, kuris turėjo iš Valkininkų parvairuoti mūsų „Rekordą“ ir pasaugoti tas tris dienas, kol mes iškylausime. Labai patogu, nes finišas numatytas visai netoli Perlojos – Mardasave. Šokome dabar jau į dvi mašinas, dar ir tetą Reginą prigriebėme ir patraukėme link startinių pozicijų.
Valkininkuose prie tilto Merkio krantai žemi, ten gan patogu baidares į vandenį nuleisti. Viską susikrovę, išplaukėme. Didžiajai daliai ekspedicijos, įskaitant ir mane, tai buvo pirmas kartas baidarėse. Irkluoti jau mokėjau, bet tik valtį ramiame ežere, o ne ką nors kitą sraunioje upėje. Man ir Mantui teko dvivietė moderni baidarė, o kitiems tos pagyvenusios brezentinės. Suaugę šeimų vyrai sėdo baidarių galuose, moterys priekiuose, mažuosius Simą ir Jaunių pasodino per vidurį, bet irklų jiems nedavė.
Atsisukę pamatome, kad ta baidarė, kurioje sėdi mano tėvai ir brolis, yra pilna vandens.
Devintokas Vilius taip rašė apie pačią plaukimo pradžią: „Štai mes jau sėdime baidarėse ir plaukiame Merkiu, bet nenuplaukus nė 100 metrų, išgirstame pagalbos šauksmą. Atsisukę pamatome, kad ta baidarė, kurioje sėdi mano tėvai ir brolis, yra pilna vandens. Tai atsitiko dėl to, kad baidarės gale buvo skylė, o ten buvo prikrauta labai daug daiktų. Perdėję jau spėjusius sušlapti daiktus į kitas baidares ir išsėmę vandenį, patraukėme toliau. Daugiau tokių nelaimių neatsitiko, bet mūsų laukė daugybė nuotykių.“
Dabar dar pridėsiu, kad abu brezentinių baidarių galai buvo vienodi, o įtvirtintų sėdynių jos neturėjo, todėl su jomis vienodai buvo galima plaukti į abi puses. Tėvai apsuko baidarę. Taigi, įplyšusi dalis atsidūrė priekyje, o kadangi mama gerokai lengvesnė už tėtę, vanduo skylės nebepasiekė. Aišku, įtrūkimas buvo dar ir užklijuotas.
2022 m. rugpjūtį, kai su dukromis plaukėme Širvinta, aš su vyresniąja Saule apsiverčiau. Kokia gėda! Mergaitėms prisiekinėjau, kad tai pirmas kartas mano gyvenime, anksčiau to nėra buvę. Deja, mano paties ranka prieš 29 metus surašytas dokumentas byloja kai ką kita:
„Iš pradžių visiems, o ypač man ir Mantui, nesisekė valdyti baidarės. Mes plaukėme iš vienos pusės į kitą, niekaip negalėjome plaukti tiesiai. Vieną kartą man per staigiai pasukus baidarę, ji apvirto. Gerai, kad iš baidarės neiškrito nė vienas daiktas, o ir mes nelabai sušlapome. Tai buvo pirmas ir paskutinis apsivertimas. Po to karto nė viena baidarė daugiau neapvirto. Dar šiek tiek pairklavę, mes jau išmokome plaukti tiesiai, todėl dabar galėjome ir truputį apsižvalgyti.“
Gaila, bet paties Merkio aprašymų rašinyje labai mažai: „Vaizdai buvo nuostabūs. Daug poetų aprašė Merkį. Dabar įsitikinau, kad tai tiesa. Labai nuostabūs yra miškai, laukai ir kaimai.“
Ką gi, likusią informaciją teks traukti iš atminties užkaborių.
Tiltai per Merkį. Kokie jie? Visokie. Didysis – skirtas traukiniams, mažesni – automobiliams, na, ir patys įdomiausi – kabantys beždžionių tiltai. Vaikystėje kirbėjo mintis: o kam jie pastatyti? Tada atrodė, kad pramogoms. Per pirmąjį savo baidarių žygį pamačiau, kad vos ne kiekvienam prie Merkio įsikūrusiam kaimui buvo garbės reikalas turėti nuosavą beždžionių tiltą. Visgi, ne dėl įdomesnio laisvalaikio praleidimo jie ten buvo tiesiami, o dėl būtinybės, kad priartintų vienus kaimynus prie kitų.
Pamačiau, kad vos ne kiekvienam prie Merkio įsikūrusiam kaimui buvo garbės reikalas turėti nuosavą beždžionių tiltą.
Ak, tie senieji dzūkiškai kaimai! Iki to laiko niekur nebuvau matęs palaidų upės pakrantėje besiganančių karvių, ramiai gulinčių medžių pavėsyje ar įbrendančių į vandenį atsigerti. Merkyje taip pat pirmą kartą išvydau, kaip žmogelis arkliu pakinkytu vežimu važiuoja per upės brastą. Pasirodo, kitą krantą galima pasiekti ir šitaip! Taigi, kokią didžiulę prabangą turėjome 1994-aisiais bent akies krašteliu pamatyti tą autentišką gyvenimo būdą, kuris baigia išnykti su išmirštančiais senaisiais gyventojais.
Oi, kokie laikai buvo! Jokių tvorų, jokių lentelių su užrašu „Privati valda“. Iškylauk, kur nori, palapinę statyk, kur širdis geidžia, tik savo šiukšles išsivežk!
Vienoje staigioje Merkio kilpoje nusprendėme įkurti pirmąją stovyklavietę. Nepasigailėjome. Puikus krantas maudynėms, daug erdvės palapinėms ir laužavietei, o pati vieta, iš trijų pusių supama upės, atrodė panašesnė į negyvenamą salą nei į kokio Dzūkijos valstiečio dirbamą lauką. Laužas, ant jo puode – išvirtas maistas, apačioje – negarsiai šnibždantis Merkio vanduo. Paskui – tamsa ir žvaigždėtas, žvaigždėtas rugpjūčio dangus paskutinėms žarijoms užgesus.
Genamas smalsumo ir aš trumpam sėdau į brezentinę baidarę. Ja nuplaukiau kelis kilometrus. Jausmas įdomus, ypač plaukiant per didesnius akmenis. Apatinė kūno dalis buvo kaip reikiant išmasažuota.
Bet Merkio dugnas akmenuotas ne visur. Šalia Varėnos pasirodė, kad jis išlietas iš betono! Vientisas, lygus, besitęsiantis kelis šimtus metrų. Bet veltui jo ieškojome po dvejų metų keliaudami tomis pačiomis vietomis valtimi. Neberadome. Tikriausiai buvo užneštas.
Kokią didžiulę prabangą turėjome 1994-aisiais bent akies krašteliu pamatyti tą autentišką gyvenimo būdą, kuris baigia išnykti su išmirštančiais senaisiais gyventojais.
Pirmojoje išvykoje buvo nemažai pirmų kartų. Pavyzdžiui, iki to laiko nebuvau matęs juodojo gandro. Pamačiau. Po to tokia proga pasitaikė tik po 11 metų. Ir viskas. Tik du juodieji gandrai per visą gyvenimą.
Trečiosios dienos popietę priplaukėme įtekančią sraunią upę. Ūla! Buvau girdėjęs gandus, kad ji teka per draustinį, todėl nevalia niekam ten plaukti baidarėmis. Todėl ta upė ir atrodė tokia paslaptinga! Nežinau, ar tos kalbos buvo tiesa, nes Merkio ir Ūlos santakoje buvo įsikūrę keli iš kažkur atplaukę vaikinai. Kiek prisimenu lyg užsieniečiai.
Vakaras. Mardasavas. Paskutinė maršruto stotelė. Dėdė Vincas mūsų pasiimti atvažiavo į dešinę Merkio pusę. Bet ten šlaitas status ir visas apaugęs krūmais bei dilgėlėmis. Išlipti galėjome tik kairiajame krante. Ką daryti? Ne veltui užsiminiau apie beždžionių tiltus. Mardasave irgi toks buvo.
Niekada nepamiršiu to vaizdo. Stovime apačioje prie upės. Vaikams smalsu, moterims baisu, o du vyrai siūbuojančiu tiltu ant pečių neša baidarę. Vieną, antrą, trečią. Tik tokią išeitį iš susidariusios situacijos rado tėtė ir Rimas. Tik tokiu būdu baidarės buvo pargabentos į dešinįjį krantą.
Vaikams smalsu, moterims baisu, o du vyrai siūbuojančiu tiltu ant pečių neša baidarę.
Nors niekur nėra užprotokoluota, bet tikriausiai į Alytų grįžome taip, kaip atvažiavome – aštuoniese vienoje mašinoje. Namus radome tvarkingus, tokius, kokius ir palikome. Vakarėlio – kaip nebūta.
„Aš pamačiau, kokia graži tėvynė ir nereikia net toli važiuoti,“ – viena iš paskutinių mano 9-os klasės rašinio minčių.
Labai teisingai pastebėta! Įdomu, ką devintokas Vilius pasakytų išvydęs dabartinę Lietuvą? Pamatęs išpuoselėtas sodybas, naujam gyvenimui prikeltus dvarus, nutiestus pažintinius takus, tikriausiai apsidžiautų, kad gimtinė yra dar gražesnė, nei buvo tada...
