Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
Kitados Staškūniškio kaimas (Širvintų r.) plytėjo prie dviejų senų, tačiau judrių kelių, o bene aukščiausioje krašto vietoje pūpsojo ir mediniai Staškūniškio dvaro rūmai, aplink – kiti sodybos pastatai, raibuliavo tvenkiniai, augo parko liepos, maumedžiai.
Šiandien kelias link šios vietos neatrodo dažnai pravažiuojamas automobilių. Tikriausiai dvaro sodybai dėl to net kažkiek ramiau – mažiau norinčiųjų kažką nugvelbti ar suniokoti. Gal daugeliui šis, iš pirmo žvilgsnio senas, apkerpėjęs ir neįspūdingas dvaras neatrodo vertas didelio dėmesio bei aplankymo, tačiau taip manoma tikrai be reikalo.
Staškūniškio pavadinimas minimas net nuo XV a.
Kaip knygoje „Širvintos. Lietuvos valsčiai“ (2000 m.) rašo istorikė Arimeta Vojevodskaitė, seniausias šio dvaro pastatas – dvaro rūmai su rūsiu, statyti ar perstatyti, XVII a. pabaigoje ir iki šiol dar išlaikę planinę struktūrą bei daugelį ankstyvųjų tiek interjero, tiek eksterjero detalių.
Taigi mediniai Staškūniškio dvaro rūmai mena XVII a. – tūkstantis šeši šimtai kažkelintuosius metus. Tai tikrai neįtikėtai ilgas laikotarpis tokiam pastatui. Jo viduje slypi tuos laikus menančios staktos, durų profiliai, vyriai, spynos... O virtuvėje stovi reta, net tris aukštus turinti, duonkepė krosnis. Šalia jos esančios patalpos – buvusi rūkykla ir lobynas. Virtuvėje taip pat išliko ir kitų senovinių interjero detalių: priekrosniai, lentynėlės, grindys, kt.
Minėtoje prieš 22 metus išleistoje knygoje A.Vojevodskaitė pabrėžė, kad šie rūmai yra retai bepasitaikantis chrestomatinis XVII–XVIII a. vidutinio medinio dvaro architektūros bei buities pavyzdys, savo įvairumu bei autentiškumo gausa prilygstąs muziejui.
Žinoma, rūmai stovėjo ne vieni, buvo svirnas, tvartai, arklidės, keli klojimai, truputį tolėliau – malūnas ir lentpjūvė. Įdomus pastatas riogso vos keli žingsniai nuo rūmų, tai – medinė dvaro koplyčia. Šio pastato stogas jau baigia prasmegti, todėl virš koplyčios įrengta nelabai šiai vietai deranti dvišlaitė „pavėsinė“. Na, svarbiausia, kad apsaugota bent taip. Nors vėjas ir lietus kiaurą it rėtį statinį vis tiek pasiekia. Beje, įdomu, kad koplyčios vietoje ankstesniais dvaro gyvavimo laikais buvo paukštidė, kuri vėliau perdaryta į sakralinę reikšmę turintį objektą.
Mano manymu, čia yra viena įspūdingiausių siaurųjų alėjų šalyje.
Vos tik priartėjus prie dvaro sodybos, matyti išdidžių medžių kamienai. Mano manymu, čia yra viena įspūdingiausių siaurųjų alėjų šalyje, kurią sudaro senos liepos; netoliese – botaninis gamtos paveldas – Staškūniškio maumedis. Svarstoma, kad jis čia auga jau nuo XVIII a. Didingai atrodančio maumedžio garbei netgi pavadinta gatvė.
Pati dvaro sodyba turi išskirtinę reikšmę ne tik dėl savo architektūros ar įvairiausių istorinių detalių, bet ir dėl savo šeimininkų.
XVI a. antroje pusėje šis dvaras priklausė Lietuvos didžiojo kunigaikščio raštininkui, Vilniaus pakamoriui Mikalojui Jasinskiui. Gali būti, kad anksčiau dvaras buvo jo tėvo.
Suprantama, laikui bėgant, dvaro savininkai keitėsi. Kiek vėliau jam vadovavo Samuelis ir Kotryna Daumontaitė-Siesickaitė Dadurskiai, manoma, kad jie suformavo dabar regimą dvaro sodybą. 1910–1940 m. Staškūniškio dvare šeimininkavo Parčiauskai. Jei ne II-asis pasaulis karas, sunku ir numanyti, į ką galėjo išaugti Staškūniškio pasididžiavimas – iki tol jis garsėjo stipriu ūkiu, geru dirvožemiu, dideliais sodais ir puikiais palivarkais.
Atkūrus nepriklausomybę, dvare apsigyveno žmonės, tačiau šiandien čia nebėra ir jų, nors pro rūmų langus dar matyti drabužiais užversti kambariai, besimėtantys indai ir ant mėlynos durų staktos paliktas užrašas „KMB“, kuris gal ir saugo nuo piktųjų dvasių, bet tikrai ne nuo laiko...
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
