Pasak jos, pradžioje kapinės buvo parapinės, vėliau – pasaulietinės. „Yra žinoma, kad jos atsirado iš natūralaus poreikio, kilusio uždarius Juozapo Nikodemo bažnyčios kapines. Jos buvo Vilniaus miesto centre. Uždarius bažnyčią, neliko ir kapinių, tad teko ieškoti naujos vietos. Taip ir atsirado Rasų parapinės kapinės“, – pasakojo pašnekovė.
Pasak jos, 1799 m. kapinėms buvo suteiktas nedidelis sklypas – tiek turėjo užtekti patenkinti parapijos poreikius. Įdomu tai, kad kapinės pašventintos tik po metų – 1800-aisiais. Tad oficiali Rasų kapinių įkūrimo pradžia skaičiuojama nuo XIX a. Vėliau kapinių priežiūra perduota misionieriams ir jų bažnyčiai.
„Nors laidojimas šiose kapinėse buvo nebrangus, palaipsniui čia imti laidoti ir turtingesni miestiečiai, pvz., burmistras. Turtingų žmonių kapų vis daugėjo“, – sakė I.Baliulytė.
Kapinių pavadinimo kilmė paprasta – laidojimui skirta teritorija skirta Rasų priemiestyje, todėl ir pačios kapinės vadintos Rasų kapinėmis. „Tiesa, pradžioje dar figūravo ir Misionierių kapinių pavadinimas. Bet vėliau gavo Rasų vardą, kuris žinomas iki šiol“, – pastebėjo KPD atstovė.
Greta kapinių esanti Sukilėlių gatvė, kuri anksčiau dar minima kaip Lapkričio ar Morkų, pasak pašnekovės, žinoma nuo XVII a. Tai kelias, vedantis iš Vilniaus miesto centro į pietus. „Rasų kapinės buvo gana patogioje vietoje“, – sakė I.Baliulytė.
Apie šią vietą yra ir išlikusių legendų. Viena iš jų skelbia, jog dabartinių kapinių vietoje pagonybės laikais galėjo būti švenčiamos įvairios apeiginės šventės, pvz., Rasos. Taip pat kalbama esą čia dar prieš oficialiai įkuriant parapijos kapines laidoti artimųjų neturintys našlaičiai. Kas tikrai aišku, kad Rasų kapinės ėmė augti nuo XIX a. Šiuo metu Senųjų Rasų kapinių dalį sudaro daugiau nei 6 ha – tai gana didelis plotas.
Išskirtinis kraštovaizdis amžiną poilsį suteikė ypatingoms asmenybėms
Vaikščiojant po Rasų kapines į akis krenta tai, jog jos įkurtos išskirtiniame kraštovaizdyje. Pasak I.Baliulytės, tai pastebėta jau XIX a.
„Jau tuomet pastebėta, kad iš kapinių atsiveria gražios Vilniaus ir jo apylinkių panoramos. Buvo rašoma, kad anuomet čia augo daug senų ąžuolų. Dabar jų nebėra, bet vis dar galime matyti daug kitų senų medžių“, – kalbėjo KPD atstovė.
Augant kapinėms jokių specialių reljefo pokyčių nedaryta – amžinąįį poilsį čia radę žmonės buvo laidojami, prisitaikant prie vietovės ypatybių.
„Kaip rašo daugiausia šias kapines tyrinėjusi istorikė Vida Girininkienė, tik kapinių pakraščiuose buvo laidojami neturtingi žmonės. Didžioji dalis buvo skirta turtingiausiems Vilniaus žmonėms. Amžinąjį poilsį čia rado tiek iškiliausi lenkų, tiek lietuvių kilmės asmenys. Po Antrojo pasaulinio karo Rasose imti laidoti žymūs menininkai, politikai, intelektualai. Čia yra ir Vasario 16-osios akto signataro Jono Basanavičiaus kapas, kompozitoriaus ir dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kapas“, – pasakojo pašnekovė.
Vienas iš ypatingų Rasų kapinių kapų – 1850 m. Rasų kapinėse baigta statyti neogotikinė pagrindinė kapinių koplyčia, kurioje perlaidoti Gedimino kalne rasti 1863–1864 m. sukilimo dalyvių palaikai, tarp jų – sukilimo vadų Konstantino Kalinausko ir Zigmanto Sierakausko.
Vykdant paskutinę tarpukario Lenkijos prezidento Juzefo Pilsudskio valią, greta jo motinos Rasų kapinėse palaidota prezidento širdis. Čia ilsisi ir Lietuvos bei Lenkijos kariai, žuvę kovose už savo valstybių nepriklausomybę, XIX a. sukilimų vadai ir dalyviai, Vilniaus universiteto profesoriai, mokslininkai, lietuvių, lenkų, baltarusių tautinio atgimimo šaukliai, rašytojai, poetai, Vilniaus krašto lietuvybės puoselėtojai, knygnešiai, Vasario 16-osios Akto signatarai.
Kapinių vakarinėje dalyje esanti kalva jau kurį laiką turi pavadinimą Literatų kalnelis. Tai sufleruoja, kad šioje vietoje laidojami garsūs poetai, rašytojai, menininkai. Čia palaidoti Vladislovas Sirokomlė, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, skulptorius ir architektas Antanas Vivulskis, tautinio atgimimo veikėjai Povilas Višinskis, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, kiti žinomi vilniečiai.
„Kai kurie iš kapinėse matomų antkapių yra užsakyti ir sukurti Lietuvoje ir Lenkijoje garsių vietos skulptorių, architektų. Kapinėse taip pat yra ir koplyčių, priklausiusių Vilniuje gyvenusioms šeimoms. Kai kurios, pvz., Vileišių, neseniai restauruota“, – sakė pašnekovė.
Išvengė pokyčių net per karus
Vaikščiojant po Rasų kapines negali nepajusti, kad jos iš tiesų įkurtos kalvotoje vietovėje. Pasak I.Baliulytės, tai – vienas iš šios istorinės vietos išskirtinių vertybių. Svarbu ir tai, jog šios miesto dalies beveik nepalietė urbanistiniai pokyčiai, kurie kai kurias Vilniaus vietas pakeitė neatpažįstamai: „Kalvotas reljefas daro kapinių vaizdą išskirtiniu. Be to, jose yra natūralūs miškeliai. Ką dar svarbu paminėti, kad urbanistika mažai palietė šią Vilniaus dalį. Rasų kapines, kaip žinia, šiuo metu sudaro dvi dalys – senosios ir naujosios kapinės. Reikėtų prisiminti, kad XX a. viduryje buvo suplanuotas Sukilėlių gatvės platinimas, tarp naujųjų ir senųjų Rasų kapinių. Dėl to galėjo būti sunaikinta dalis kapinių teritorijos. Laimė, architektai ir istorikai pasipriešino tokiems planams ir kapinės išliko.“
Jos teigimu, dėl savo istorijos ir išsaugoto unikalumo Rasų kapinės turėtų būti įdomios ne tik Lietuvos gyventojams.
„Manome, kad jos vertos patekti į Europos kultūros istorinių kapinių kelią. Tai yra vienas iš 33 Europos kultūros kelių. Istorinių kapinių kelias sertifikuotas 2010 m. Jame dalyvauja Europos istorinių kapinių asociacija. Lietuva ketina prisijungti prie šio Kelio, o Rasų kapinės – vienas iš geriausių pavyzdžių, kadangi jose esantis kultūros paveldas aktualus kelioms šalims. Tai šiuo atveju – Lenkijai ir Lietuvai, manytume, kad toliau tęstųsi kultūriniai ryšiai ir su kitomis šalimis“, – paminėjo KPD atstovė.
Vilniaus istorinės Rasų kapinės, kaip ir Bernardinų, Saulės, Antakalnio kapinės, kuriose yra atgulusi dalis Vilniaus, Lietuvos ir Lenkijos bei Europos istorijos, kur palaidota ir visai Europai žinomų asmenybių, turi visas galimybes prisijungti prie Europos Tarybos Europos kapinių kelio. Išsamesnę informaciją apie jį rasite čia.
Kviečiame pasižiūrėti videofilmuką apie šias išskirtines kapines, kurios netrukus turėtų prisijungti prie Europos kultūros istorinių kapinių kelio.
Lietuva turi potencialo jungtis prie daugelio Europos Tarybos kultūros kelių. Prie Kultūros kelių asociacijų prisijungusioms vietovėms, dirbant kartu su kitų šalių partneriais, tai suteiktų didelių galimybių plėsti žinomumą, ugdyti šalies paveldo vertės pajautimą ir auginti turistų skaičių.
Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos (KPD) kviečia savivaldybes, turizmo organizacijas, kultūrines asociacijas, muziejus pasižvalgyti po Europos Tarybos Kultūros kelių svetainę ir rinktis, kurį kelią norėtumėte praturtinti lietuviškais objektais.
KPD suteiks informacijos, kaip tai padaryti. Kreipkitės! Jūs tapsite matomi ir žinomi europiniame Kultūros kelių žemėlapyje!
Daugiau straipsnių ir vaizdo laidų apie Europos kultūros kelius, besidriekiančius ir Lietuva, rasite čia.
