Musteikos kaimas itin vėsų, bet saulėtą balandžio pabaigos rytą, kai čia lankėmės, pasitiko ypatinga šviesa. Saulė skverbėsi per debesis ir dar tik pradedančių žaliuoti medžių šakas.
R.Norkūnas gana mažakalbis, tačiau klausiamas kantriai atsakinėja į visus klausimus, tuo pačiu demonstruodamas, kaip gi atrodo ta drevinė bitininkystė. Pirmiausia žiebia ugnį dūminėje, kurios dūmas leis žvilgtelėti į bičių namus. Pastarieji – ne mums įprastuose aviliuose, o medžių drevėse.
Nuo XIII amžiaus
Drevinė bitininkystė vadinama vienu seniausių ir ilgiausiai išsilaikiusių girios verslų. „XIII a. žmonės patys ėmė rengti medžiuose dreves ir dengti jų viršūnes stogeliais, iki tol vyravo miškinė bitininkystė – radę drevę su bitėmis, medį nupjaudavo ir medų iškopinėdavo. Geri drevininkai ir geri bitininkai priklausė pasiturinčių žmonių kategorijai. Drevininkai turėjo savo papročius, savą teisę. Medų gyrė užsienio keliautojai. Drevinės bitininkystės klestėjimo laikai buvo XIV-XVII a. Ypač dideles privilegijas 1630 m. suteikė Zigmantas Vaza. Tačiau drevinė bitininkystė jau XVII-XVIII a. ėmė užleisti savo pozicijas naminei bitininkystei“, – rašoma Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato interneto svetainėje.
Šios bitininkystės papročiai buvo surašyti Pirmajame (1529 m.), Antrajame (1566 m.) bei Trečiajame (1588 m.) Lietuvos Statutuose. Kol girios priklausė bendruomenei, bitininkavo visi, kas norėjo ir sugebėjo. Kas pirmasis įkirsdavo medyje savo ženklą, tam priklausydavo ir jo uokse ar iškaltoje ertmėje susimetusios bitės. Kai girios tapo didžiojo kunigaikščio ir feodalų nuosavybe, jie įgijo teisę ir į medžius su drevėmis. Valstiečiams buvo palikta teisė eksploatuoti kunigaikščio, ponų ar bajorų miškuose gyvenančias bites, už medį su dreve buvo imamas mokestis.
XIX. a. antrojoje pusėje drevine bitininkyste kaip verslu buvo užsiiminėjama tiktai miškingame Pietryčių Lietuvos regione. Pomėgis verstis drevine bitininkyste su metais mažėjo, nes valstybiniuose miškuose buvo įvestas mokestis už drevinį medų, neleista įrengti naujų drevių.
Atgaivinta tradicija
Vis dėlto tradicijos išliko ir R.Norkūnas jas atidžiai puoselėja. „Čia buvo išlikusios tradicijos Musteikos ir aplinkiniuose kaimuose. Mes tos tikros drevinės bitininkystės mokėmės iš Marcinkonyse gyvenusio tikro drevininko Juozo Miškinio, iš jo ir su geiniu kopinėti, daugiau niekas nemokėjo. Važinėjomės ir patys, Ukrainoje buvome, kad kas tikrai parodytų, kaip kopti su geiniu, nes niekas nemokėjo. Paskui pas mus važiuodavo, dabar ir lenkai, latviai pramoko. J.Miškinis darydavo geinius, tas specialias virves, su kuriomis kopiame“, – apie tai, kodėl čia atgijo drevinė bitininkystė, kuri demonstruojama ir atvykstantiems svečiams, pasakojo bitininkas.
Jo teigimu, Dzūkijos nacionaliniame parke, Musteikos kaime, Eugenijaus Drobelio iniciatyva 2006 metais buvo įkurtas bitynas ir nedidelis muziejus. Dreves parodė, kaip daryti, vietos bitininkas, kuris dar taip kopinėjo. „Medaus būna labai nedaug“, – pripažino R.Norkūnas.
Šiemet bitės, anot bitininko, labai gerai peržiemojo, kas kiek ir nustebino. „Per daug rūpintis nereikia. Iš pradžių mes labai jau stengėmės, drevėse ir pamaitindavau iš rudenio. Vis tiek yra šiuolaikinė bitininkystė ir atgaivinti senovinę sunku. Neliko ir vietinių bičių. Mūsų čiesais išmirė paskutinės, buvo bitynas prie Dotnuvos. Drevėse gyvendavo vietinės bitės. O dabar mūsų bityne yra vietinės mišrios bitės. Vietines išstūmė atvežtinės bitės, jos produktyvesnės, kartais ramesnės, bitininkai gi vis tiek žiūri, kad būtų kuo patogiau, kuo daugiau medaus“, – apie senovinės bitininkystės gaivinimo sunkumus pasakojo R.Norkūnas.
Bitės į Lietuvą buvo vežamos iš Italijos, iš Kaukazo šalių, Anglijos. „Suvežė, privežė. Yra bitynų, kuriose grynų veislių bitės, bet jos atvežtinės. O pas mus atskrenda mišrios, jos dauginasi. Tam, kad išliktų tam tikra bičių rūšis, reikia didelių atstumų, – kalbėjo drevinę bitininkystę propaguojantis bitininkas. – Neužsiimu šiuolaikine bitininkyste, bet pagal tuos skaičius, kur matau spaudoje, Lietuvoje vidurkis iš vieno avilio – 30 kg medaus. Reikia įsivaizduoti, kad bitininkai dirba kaip reikiant. Pas mus vidurkis, aš taip skaičiuoju, apie 2 kg.“
Kopia su geiniu
Pas bites, kurios gyvena medžių drevėse, R.Norkūnas kopia ne kopėčiomis, kas atrodytų patogiau, o naudodamasis geiniu – storoka pinta virve. Kaip sako, tik nežinodamas gali manyti, kad kopėčios yra patogesnės, nes lipdamas jomis turėsi laisvą ranką tik vieną, o įkopęs su virve – abi.
Ir išties, įkopęs į aukštą pušį, bitininkas pasidaro tokį savotišką suoliuką, tada nusileidžia, atsisėda į jį ir vėl pakyla. O tada jau gali abiem rankom medų kopinėti ar drevę išvalyti, ką daro po žiemos.
Drevinės bitininkystės bityne Dzūkijos nacionaliniame parke iš viso gyvena 13 bičių šeimų – senoviniuose aviliuose ir drevėse aplinkui, taip pat ir miške dar yra 6. Dreves, pripažino R.Norkūnas, jie darė patys, skobė storuose medžiuose.
Per vasarą pagaunamas ir ne vienas spiečius, nes, kaip pasakojo bitininkas, aviliuose vietos mažai, bitės linkusios spiestis, todėl šeima gali duoti ir ne vieną spiečių – tereikia gaudyti, nepražiopsoti. „Geriausi, didžiausi gegužės mėnesį. Dauginu iš savo bičių šičia, bet kartais atskrenda ir svetimos. Dalinu arba sau dauginam, dabar tai sau, nes turim dar tuščių avilių“, – paklaustas, ar parduoda bičių spiečius, patikino jis.
Nuolat vykdomų edukacinių programų bityne nėra, bet lankytojai neišvaromi – užsukusiems bitininkas ras laiko papasakoti apie drevinę bitininkystę. Taip pat kasmet rugsėjį rengiama medkopio šventė.
Žurnalistų turą po Dzūkiją organizavo Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos.
