Iki šiol pasaulyje pilna šalių, kurių sienų ruožai aptverti aukštomis spygliuotomis tvoromis. O ką daryti ten, kur migruoja milijonai gyvūnų? Štai į tokią vietą Kenijos ir Tanzanijos pasienyje mes ir atvykome kinų kelininkų prastai nutiestu, smarkiai išdaužytu keliu, vos nepametę ratų. Kas sugalvojo, kad viską reikia daryti už mažiausią kainą?
Kepinant beveik pačiame zenite kybančiai saulei ir negailestingai svilinant kokiems +35 laipsniams karščio, Kenijos pasienietis už papildomus arbatpinigius sutiko mus palydėti iki legendinės Maros upės. Jau po pirmų žingsnių supratome, kam tas per petį permestas šautuvas. Sliūkinant per savanos brūzgynus ir regint tūkstančius kanopų įspaustų pėdsakų, jautėme, kad visai neseniai, gal vakar, čia vyko įstabus gamtos spektaklis – masinis kanopinių gyvūnų persikėlimas per Marą iš Kenijos į Tanzaniją.
Neabejojame, kad per televizijos gamtos pažinimo laidas visi yra matę, kaip antilopės gnu ištisomis bandomis kerta upes, o jose jų tyko grėsmingi Nilo krokodilai. O mes nuo televizorių ekranų dabar atsidūrėme kaip tik ten, kur visa tai vyksta realybėje.
Žvėrių ištrypta takų raizgalynė mus nuvedė prie stataus Maros kranto. Visi nuščiuvome, pamatę taip arti upėje plaukiojančius garsiuosius Nilo krokodilus, greta plūduriuojančius, tarsi balionai išsipūtusius, hipopotamus ir įlankėlėse nugulusią ar upės išplautą antilopių dvėseną. Po didžiųjų pietų visi čia sotūs, maisto atsargos voliojasi ir šen, ir ten. Ore sklandė ereliai, maitvanagiai, matyt, stebėję didžiąją gamtos dramą ir galbūt jau iki soties pasistiprinę patys ir palesinę jauniklius.
Šiuose savanų brūzgynuose tyko daug liūtų, kurie mėgsta pulti aukas iš pasalų. Pėsčiomis be šautuvų laukinėje savanoje – nė žingsnio. Ir štai mes „nelegaliai“ kertame Kenijos–Tanzanijos sieną. Kitoje Maros pusėje – iki horizonto nusidriekusios žalios pievos, kurios masino vaizduotę ir kvieste kvietė jose atsidurti. Pasienietis atsiduso ir ištarė: „Ten – Serengetis.“ Ne veltui skylančios Afrikos ugnikalnių masyvo pašonėje besidriekiančią savaną masajai nuo seno taikliai vadina „serengeti“, kas reiškia „bekraštes platybes“.
Serengečio nacionalinis parkas – vienas gražiausių gyvūnijos ir augalijos draustinių pasaulyje, plytintis Tanzanijos šiaurėje ir besiribojantis su Kenija bei jos Masai Mara rezervatu. Pietryčiuose Serengečio parkas ribojasi su Ngorongoro draustiniu, likusią jo teritoriją supa kontroliuojamos medžiojimo zonos, rezervatai. Serengečio ekosistema yra viena seniausių pasaulyje, manoma, jog jai būdingi klimato, augalijos bei gyvūnijos bruožai per pastaruosius milijonus metu nedaug kuo ir pakito.
Serengečio nacionalinio parko plotas – 14631 kvadratinis kilometras. Jis apima begalines banguojančias lygumas, kurios kartu su Ngorongoro draustiniu ir Masai Mara draustiniu kerta Kenijos sieną ir suteikia prieglobstį didžiausiai bei įvairiausiai pasaulyje laukinių augalų ir gyvūnų populiacijai.
1951 metais teritorijai suteiktas nacionalinio parko statusas. Nacionaliniame parke žmonės negyvena, išskyrus rytiniame pakraštyje įsikūrusius masajų kaimus. Ūkininkystė sparčiai plėtojama vakariniame pakraštyje. Pastangos apsaugoti gamtą atsipirko su kaupu – Serengetis klesti.
Unikalus įvairių arealų derinys sukuria nuostabią laukinio gyvenimo gausą – lygumose klajoja apie tris milijonus didelių gyvūnų. Čia gausu raganosių, dramblių, žirafų, begemotų, daugybė rūšių antilopių bei įvairių plėšrūnų – liūtų, gepardų, leopardų ir hienų.
Šiame gamtos prieglobstyje gyvūnai nepaiso nei valstybių sienų, nei tvorų ir paklūsta tik gamtos šauksmui. Vanduo ir maistas yra pagrindinės priežastys, verčiančios suktis gyvybės ratui Serengetyje (Tanzanija) ir Masai Maroje (Kenija).
Kasmet per didžiąsias ir mažąsias liūtis maždaug du milijonai baltabarzdžių antilopių gnu, zebrų ir gazelių, o įkandin jų tūkstančiai liūtų ir kitų plėšrūnų dalyvauja didžiojoje gyvūnų migracijoje. Prieš laikrodžio rodyklę migruojančių gyvūnų kelyje nėra pradžios ir pabaigos.
Čia nepadės jokie aprašymai, knygos, pasakojimai: savo akimis reikia pamatyti tūkstančius gyvūnų, savo ausimis, ne per „YouTube“, išgirsti jų kanopų keliamą dundesį, stebėti iš pasalų sliūkinančius liūtus, erdvę skrodžiančius gepardus, grožėtis tingiai medžiuose snaudžiančiais leopardais, pažvelgti buivolams į akis ir išgyventi nuolatinės kovos tarp žvėrių, lydimos garsų, susistumdymų, kraujo, dramas. Pamatyti šį spektaklį, tiksliau, jo fragmentą, – vadinasi, prisiliesti prie kažko amžino.
Kelionių organizatorius „GRŪDA“ į ekspedicinių kelionių po Keniją ir Tanzaniją maršrutus visuomet įtraukia Serengečio parko lankymą ir žvėrių stebėjimą (o pasirinkus kelionę tam tikru metu, yra galimybė išvysti ir didžiąją migraciją).
Saulei tekant vykome į kvapą gniaužiantį rytinį safarį, o artėjant vakarui – pažintį tęsėme iš stovyklavietės. Atsidūrę Tanzanijos Serengečio pusėje, apsistojame laukinėje gamtoje įkurtame kempinge. Mes, ištrūkę iš miestų, atsiplėšę nuo savo kompiuterių, sutvarkytos buities, išsiropštę iš savo komfortiškų automobilių, atsidūrėme tarp žvėrių. Dieną čia labai karšta, žvėrys slepiasi, miega, bet naktį prasideda didysis spektaklis.
Prie mūsų kempingo iš pradžių santykius aiškinosi drambliai, vėliau perėję prie ramaus žolės rupšnojimo. Drąsuoliai už palapinių susistatė kėdutes, atsisuko į savaną ir pusę nakties stebėjo čia pat, už penkių ar dešimties metrų, vaikštinėjančius sunkiasvorius dramblius.
Ar saugu? Iš pradžių baisu ir dar kaip, bet vėliau suvoki, kad gyvūnas ne kvailas. Jei jam nekelsi streso, jis niekada Tavęs nepuls. Perpratus jų santykius ir elgesį visai nebaisu. Turbūt žymiai pavojingesni kelių ereliai, žmonės, lekiantys ir manevruojantys kaip bepročiai. Štai jie kelia daug didesnį pavojų negu gyvūnai.
Į mūsų kempingo prieigas užsukdavo buivolai, nuo kurių kaip Kenijos sprinteriai lėkdavome laužo link, nes šie raguočiai nepatikimi, bet ir jiems mes buvome nė motais.
Kelios dienos Serengetyje visus pakerėjo. Gali būti daug matęs, bet patirtis Serengetyje visada bus unikali. Nors Afrikoje ir visame pasaulyje daug nacionalinių parkų, gamtos draustinių ir rezervatų, nei Afrikoje, nei kur kitur mūsų planetoje nėra kitos tokios vietos, kurioje būtų tokia milžiniška kanopinių ir plėšriųjų gyvūnų koncentracija. Jei ką nors tikrai būtina pamatyti šiame gyvenime, tai Serengetis yra būtent ta vieta.
1913 metais keliaudamas iš Nairobio į pietus Stiuartas Edvardas Vaitas pažymėjo: „Mylių mylias traukėme per išdegintą žemę... Vėliau išvydau prie upės žaliuojančius medžius, nuėjau dar dvi mylias ir pasijutau esąs rojuje“. Taip rašytojas apibūdino legendinį Serengetį.
Jeigu kada nors tyliai svajojote savo akimis išvysti vieną gražiausių pasaulyje gyvūnijos ir augalijos draustinių – Serengetį, ar tiesiog pajusti laukinės Afrikos alsavimą, nebelaukite ir svajones paverskite realybe.
Kelionių organizatorius „GRŪDA“ jau antrą dešimtmetį veža grupes į Pietų Afrikos respubliką, į Namibiją, Botsvaną, Zambiją, Keniją, Tanzaniją, Etiopiją, Madagaskarą, Ugandą, Ruandą ir ypač populiarų karališkąjį Maroką, pro kurio vartus ir patenkama į „juodąją“ Afriką.
Afrika palieka neišdildomą įspūdį, nors pamilsta ją tikrai ne kiekvienas. Bet pabandyti tikrai verta! Artimiausios kelionės į Keniją ir Tanzaniją – 2019 m. spalio mėnesį bei 2020 m. vasario, rugpjūčio ir spalio mėnesiais.
Artimiausia kelionė į Pietų Afrikos respubliką – 2020 kovo mėnesį (vietų yra).
Artimiausia kelionė į Namibiją-Botsvaną-Zambiją – 2020 m. balandžio mėnesį (liko tik 2 vietos).
Visas keliones į Afriką galite rasti ČIA.
