Pirmąją autoriaus pasakojimo dalį apie kelionę į Čilę ir po jos miestus rasite čia.
Pietuose plyti nuostabios gamtos ir fjordų išraižytas Patagonijos regionas. Tiesa, tokiai kelionei reikia bent savaitės ir tinkamesnio metų laiko, tad mes per daug nesigailėdami šįkart pasirinkome šiaurę. O jos pagrindinė kryptis – sausiausia pasaulyje Atakamos dykuma.
Apie ją papasakosiu pateikdamas paprastą išgyvenimo dykumoje receptą. Jums reikės:
1. Plonų rūbų ilgomis rankovėmis ir stipraus kremo nuo saulės. Saulė įkyri kaip vapsva;
2. Daug vandens. O kad nebūtų sunku patiems temptis, geriausia tam tikslui pasiimti nešulinę lamą;
3. Deguonies. Tiks nardymo įranga ir vėlgi nešulinė lama.
4. Reguliariai tepkitės kremu nuo saulės, kas penkiolika minučių vartokite vandenį bei mėgaukitės visomis prasmėmis kvapą gniaužiančiais dykumos vaizdais (čia pravers deguonis). Nepamirškite pagirdyti lamos.
Atakamos dykumą išvydome dar skrisdami lėktuvu iš Santjago į Kalamą, artimiausią oro uostą. Kalamoje laukdami autobuso įsigijome kaubojiškas skrybėles.
Jos tiko labiau dėl sprando apsaugos, o ne dėl stiliaus. Paskui dvi valandos autobusu – ir mes jau San Pedro miestelyje, kuris vadinamas vartais į dykumą.
Saulė plieskia be skrupulų – debesys pasilinksminti renkasi kituose dangaus rajonuose, o ozono sluoksnis taip pat gerokai plonesnis, tad kelios valandos be apsaugos ir jau gali varžytis raudonumo konkurse su virtu vėžiu.
Būdamas taip arti dykumos, San Pedro yra tikra turistų irštva: jų čia keliskart daugiau nei vietinių gyventojų, visur pilna suvenyrų krautuvėlių, restoranų, barų, viešbučių ir... kelionių agentūrų.
Saulė plieskia be skrupulų – debesys pasilinksminti renkasi kituose dangaus rajonuose, o ozono sluoksnis taip pat gerokai plonesnis, tad kelios valandos be apsaugos ir jau gali varžytis raudonumo konkurse su virtu vėžiu.
Kaip patyrėm vėliau, naktys dykumoje vėsios, o visas gyvenimas vyksta nuo ankstaus ryto iki maždaug vienuoliktos dienos ir nuo ketvirtos iki nakties.
San Pedro miestelis išsidėstęs 2400 m virš jūros lygio, o vykstant į ekskursijas, kuriose pakylama į aukštesnį nei 4000 m lygį, rekomenduojama bent kelias dienas praleisti San Pedro, kad nereikėtų 100 km važiuoti iki artimiausios ligoninės.
Tris naktis priimti mus sutiko Gonzalo, kuris netrukus paprašė jį vadinti tiesiog Gato, ir pasišovė supažindinti su vietine virtuve.
Nors ir buvome išalkę po visos dienos, porcijų dydis restorane prislėgė – įdėję daug pastangų sugebėjome įveikti tik du trečdalius to, kas buvo lėkštėse.
Gato pasiūlė kitą rytą parodyti Velnio gerklę. Tad anksti ryte jau mynėm išsinuomotais dviračiais smėlėtu užmiesčio keliu, kelis kartus kirsdami seklią upę, o prieš mūsų akis vėrėsi dykumos kalvos. Ilgainiui keliukas siaurėjo ir vedė tarp uolų.
Kadangi iš San Pedro išvykome apie dešimtą, saulės strėlių ilgai laukti neteko, o dešimties kilometrų atstumas neatrodė toks ir trumpas.
Privažiavę kalvą papėdėje palikome dviračius ir ėmėme kopti. Tai tapo nemenku iššūkiu, nes nuo saulės nebuvo kur pasislėpti, o ji kaitino vis labiau.
Maža to, kopiant trūko oro, tad nejučia per keletą minučių ištuštinau rekomenduojamo suvartoti vandens dienos kiekį. Šiaip ne taip užkopėme į viršūnę, kuri mūsų draugui ir jo gauruotam šuniui buvo zuikių, ar, reikėtų sakyti, viskašų (žvėreliai, panašūs į zuikius ir šinšilas), dainos.
Nuo kalvos atsivėrė įspūdingi uolynai, dėl kurių ta vieta ir vadinama Velnio gerkle. Turbūt velniui angina, kuri tęsiasi nuo praėjusio ledynmečio.
Kiek tolėliau matėsi žaliuojantis slėnis, bet niekam to garsiai nesakiau, nes tai galėjo būti ir miražas. Nuo čia geriau nei iš miestelio matėsi ir Likankaburo (5920 m) bei Laskaro (5592 m) ugnikalniai.
Džiaugėmės, kad pastarasis buvo išsiveržęs prieš mėnesį, tad, tikėtina, bent jau kuriam laikui užmigo pokaičio.
Kelionė dviračiu atgal nuo kalvos buvo kur kas smagesnė ir su adrenalino doze, kai dviračio ratai netikėtai klimpdavo smėlingose atkarpose. Tačiau sėkmingai parsivežėme visus dantis atgal į miestelį ir ėmėme laukti vakarinės ekskursijos.
Ekskursija pas atakamiečius ir Mirties bei Mėnulio slėnius
Ketvirtą valandą mus paėmė mikroautobusas, kuriame tilpo dvylika žmonių. Mūsų gidas turėjo kalbėti angliškai. Tačiau angliškai jis ištarė vos tris sakinius ir toliau tęsė ispaniškai – mūsų tai jau nestebino. Per kelias dienas ausys jau buvo įpratusios prie kitos kalbos.
Pirmiausia sustojome Mirties slėnyje. Tai viena iš sausiausių dykumos vietų, kurioje nėra jokios gyvūnijos ar augalijos. Pagal vieną teoriją šis slėnis dėl to ir gavo tokį pavadinimą. Pagal kitą, jį atradęs vyrukas norėjo pažymėti kraštovaizdžio panašumą su Marsu, tačiau ne itin gerai mokėjo ispaniškai.
Kitas sustojimas – Kari apžvalgos aikštelė. Prie įvažiavimo teko susimokėti mokestį vietiniam atakamiečiui. Šis mokestis taikomas daugelyje dykumos vietų, mat atakamiečiai yra teisėti žemių gyventojai, o jų protėviai indėnai į tas vietas atsikėlė maždaug V-ame amžiuje po Kristaus.
Dabar čia visi ant tarpeklio krašto darosi kvapą gniaužiančias nuotraukas ir rizikuoja netyčia nusprūsti. Juk turistų užpakaliai tą uolos kraštą kasdien gludina vis labiau.
Nuo apžvalgos aikštelės atsivėrė įspūdingo tarpeklio vaizdas. Tarpeklis, kaip ir visa dykuma, susiformavo slenkant tektoninėms plokštėms ir kadaise buvo vandenyno dugnas.
Dabar čia visi ant tarpeklio krašto darosi kvapą gniaužiančias nuotraukas ir rizikuoja netyčia nusprūsti. Juk turistų užpakaliai tą uolos kraštą kasdien gludina vis labiau.
Kadangi iš mūsų grupės niekas nenuslydo, toliau važiavome į Mėnulio slėnį, kuriame aplankėme erozijos procesų suformuotą Trijų Marijų monumentą ir įspūdingo dydžio uolą, vadinamą Amfiteatru. Aplink visur balta, tačiau tai ne sniegas, o druskos klodai. Tiesa, jos į sriubą dėti nesinorėtų.
Paskutinė vakaro stotelė – Didžioji kopa, į kurią užsiropštę kartu su mase žmonių stebėjom, kaip saulėlydis pila raudono vyno atspalvius ant slėnio.
Įspūdingieji geizeriai
Trečiąją dieną dykumoje pabudome ketvirtą ryto. Ne todėl, kad mūsų ritmai būtų visiškai išsiderinę. Pusę penkių mus turėjo paimti autobusiukas ir vežti prie El Tatijo geizerių.
Punktualiai išėję į lauką laukėme laukėme laukėme... ir po keturiasdešimties minučių šaltyje mūsų autobusiukas pagaliau atvažiavo. Gidui tai atrodė visiškai įprasta, tad ir mes nekėlėme jokių klausimų – svarbiausia, paėmė, nepaliko, o ir mes patys kalti, kad pamiršome apie pietietišką „punktualumą“.
Kelionė nuo San Pedro iki geizerių trunka pusantros valandos, kurią pramiegojau ir atsibudau tik tada, kai vėl reikėjo sumokėti įvažiavimo mokestį atakamiečių bendruomenei.
Gidas įspėjo, kad išlipę nelakstytume kaip vikunijos ir vaikščiotume ramiai – aukštis siekia 4320 m virš jūros lygio, vadinasi, nuo San Pedro pakilome apie du kilometrus.
Tinkamiausias laikas stebėti geizerius yra nuo saulės patekėjimo iki maždaug devintos valandos ryto, kai karšti geizerių purslai kondensuojasi su šaltu oru taip sudarydami garus.
Norint pamatyti visą geizerių grožį tenka pašalti. Man buvo šalta net su šiltomis alpinistų kelnėmis, keturiais marškinėliais, marškiniais, dviem džemperiais ir striuke.
Norint pamatyti visą geizerių grožį tenka pašalti. Man buvo šalta net su šiltomis alpinistų kelnėmis, keturiais marškinėliais, marškiniais, dviem džemperiais ir striuke.
Maža to, iš pradžių trūksta oro, tad lakstyti ir nesinorėjo. Pirmiausia užkandome gido pasiūlytų sumuštinių ir išgėrėme šiltų gėrimų, o tada jau pradėjome pasivaikščiojimą.
El Tatijo yra apie aštuoniasdešimt veikiančių geizerių, o šis geizerių laukas yra aukščiausias pietų pusrutulyje ir trečias pagal dydį pasaulyje.
Šitaip vaikštant pažymėtais takais į viršų kilo vis kitas geizeris. Įsidrasinę net patikrinome iš geizerio kiek toliau ištekėjusio ir dėl to atvėjusio vandens šilumą – vis dar karštokas. Apžiūrėjome ir gilų skaidraus vandens ežerą krateryje, kuris atakamiečiams atstoja didelį puodą – jame jie verda kiaušinius.
Gidas papasakojo, kad ribos akmenimis pažymėtos visai neseniai – po to, kai belgų turistė darydama nuotrauką paslydo ir įkrito į geizerį.
Po kurio laiko jau riedėjome autobusiuku atgal, bet staiga visi ėmė prašyti sustoti. Ne dėl to, kad reikėjo į gerą vietelę, o dėl to, kad išvydome vikuniją.
„Nesijaudinkit, pamatysime jų dar daugiau“, – nusijuokė gidas, ir tikrai, po kelių minučių pamatėme jau keturių vikunijų būrį.
Dėl itin vertingos vilnos aktyviai medžiotos vikunijos beveik išnyko, todėl jos imtos saugoti ir dabar populiacija bent iš dalies atstatyta. Gaila, bet mano slapta svajonė sutikti viskašą visgi neišsipildė, tačiau pamatėme andinę lapę ir andinį kirą.
Grįždami stabtelėjom kelis kartus: prie pelkių, kur tolumoje matėsi Putanos ugnikalnis, apie kurio pavadinimo kilmę gidas pasakojo ne itin švankias istorijas; Prie dykumos ežero, kurio tolimajame krante matėsi flamingų pulkas.
Tiek, kad galėtume užsidėti pliusą, jog tie rausvi kringeliukai horizonte buvo flamingai; Nedideliame kaime su plevėsuojančia Andų tautų, arba kitaip wiphalos, vėliava, kuriame gidas pasiūlė paragauti lamos mėsos. Skonis panašus į avieną; Prie žaliuojančio tarpeklio, kuriame tekėjo upelis. Šįkart jau galėjau būti tikras, jog tai ne miražas, ne taip, kaip Velnio gerklėje.
Vietoje ekstremalių pramogų – pasimatymas su žvaigždėmis
Vienas vyrukas iš Santiago mums buvo rekomendavęs ekskursiją į Puritamos termines vonias, tačiau šios kelionės laikas mums netiko. Ekstremalių pojūčių mėgėjai gali čiuožti nuo kopų smėlialente, o jei paprasčiau kalbant, sandboardinti, bet, kadangi džiaugėmės nepraradę dantų raižydami smėlį dviračiais, nusprendėme vakarą praleisti stebėdami žvaigždes.
Atakamos dykumoje dėl giedro dangaus ir kitų palankių sąlygų įsikūrusi ALMA observatorija. Joje stovi šiuo metu galingiausias egzistuojantis teleskopas.
Dalis observatorijos savaitgaliais atvira lankytojams, tačiau mums lankantis buvo ketvirtadienio vakaras. Todėl mes pasirinkome paprastesnį žvaigždžių stebėjimo variantą – už miesto įsikūrusią mėgėjišką obervatoriją.
Ten dirba švediškų šaknų turintis vyrukas, prestižines studijas baigęs astronomijos entuziastas, kuris pamilo argentinietę ir liko San Pedro vesti žvaigždžių turus. Romantiška.
Kaip žinia, kai kurie žvaigždynai yra matomi tik šiaurės pusrutulyje, o kai kurie – tik pietų. Danguje tą naktį šeimininkavo Orionas, kuris siekė Septynių seserų.
Įspūdingai atrodė maža tolima žvaigždutė, kuri pro teleskopą paaiškėjo esanti visas žvaigždžių spiečius. Danguje plika akimi matėsi Mažasis ir Didysis Magelano debesys, kaimyninės galaktikos.
Netrukus patekėjusi pilnatis surijo visas žvaigždes, tačiau Mėnulio kraterių stebėjimas buvo bene įspūdingiausia vakaro dalis.
Energingieji gatvės muzikantai
Kai grįžome į Santjagą, mus vėl priimti pasisiūlė Leonardo. Pakeliui nuo oro uosto ir centre vyko daugybė koncertų. Atlikėjai čia traukė ne tik vietines, bet ir gerai pažįstamas dainas.
Pirmą kartą gyvai pamatėm ir činčinerus – du vyrus ir berniuką, kurie, sukdamiesi kaip vijurkai, atliko savo pasirodymą.
Činčinerai – Čilės gatvės muzikantai, kurie ant nugarų prisitaisę būgnus. Juos valdo ilgomis lazdelėmis ir kojų judesiais (būgno cimbolai skamba koja patempus virvutę).
Činčinerai – Čilės gatvės muzikantai, kurie ant nugarų prisitaisę būgnus.
Juos valdo ilgomis lazdelėmis ir kojų judesiais (būgno cimbolai skamba koja patempus virvutę).
Kai susitikom su Leo, jis papasakojo, kad tą savaitgalį visoje Čilėje vyko Teletono akcija – koncertai ir renginiai, kurių metu žmonės aukoja pinigus negalią turintiems vaikams. Panašu į Nomedos „Išsipildymo akciją“.
Kadangi paskutinis vakaras, Leo pasišauna mus nusivesti į tipinį vietinį barą, intriguojančiu pavadinimu „La Piojera“ (norom nenorom randu sąsajų su žodžiu pijokas ir tai nėra toli nuo tiesos).
Pagiriomis grasinantis „žemės drebėjimas“
Koks vizitas Čilėje be žemės drebėjimo? Būtent dėl šios priežasties naujasis draugas mus vaišina kokteiliu terromoto, o tai išvertus reiškia žemės drebėjimą.
Mus įspėja, kad padariniai, t.y. pagirios, atitinka pavadinimą ir pasakoja, kaip stambų ir aukštą afrikietį palaužė trys tokie kokteiliai.
Yra ir moteriškoji, saldesnė šio kokteilio versija, kuri vadinasi maremoto – cunamis.
Išsirenkame „Žemės drebėjimą“ ir stebime, kaip barmenas jį drebina kiekvienam vis kitokį: neskaičiuodamas proporcijų ir taškydamas viską į šalis. Pati vieta primena snarglinę, tačiau viskas kuria bendrą atmosferą.
Mūsų kokteilis atrodo keistai: ananasinių ledų luitas, užpiltas pigiausiu vynu ir šliūksniu ferneto (kartaus, aromatingo spirito, itin mėgstamo Argentinoje). Mus įspėja, kad padariniai, t.y. pagirios, atitinka pavadinimą ir pasakoja, kaip stambų ir aukštą afrikietį palaužė trys tokie kokteiliai.
Geriant antrąjį bare ima vis garsiau aidėti čilietiškos dainos, prisijungia ir Leo. Taip pamažu baigiasi mūsų trumpa, bet įsimintina kelionė šokančios žemės šalyje.
Kitą dieną jau keliavome į Lietuvą – sugrįžti namo prireikė dviejų dienų, per kurias buvo laiko sudėlioti įspūdžius į stalčiukus ir iš naujo įvertinti atstumų suvokimą.
