J.Bartkus visiems kelionės dalyviams pagamino marškinėlius su užrašu „Žemaičių Naumiestis, Lietuva – Bogučany, Krasnojarskas – 5 910 km“. Būtent iš šio Lietuvos miestelio prasidėjo jo tėvų tremtis į Sibiro platybes.
Senelis pabuvojo Amerikoje ir Sibire
Tėvai buvo dar paaugliai, kai juos ištrėmė. Ten jie ir susipažino. Kasnojarsko krašte iki šiol gyvena kai kurie artimieji. Dalis jų dar moka lietuviškai. Taip pat yra žmonių, kurie kadaise buvo artimi su J.Bartkaus tėvais.
Tremtinių kelionė truko tris savaites traukiniu iki Krasnojarsko krašte esančio Bogučiano rajono
Tremtinių kelionė truko tris savaites traukiniu iki Krasnojarsko krašte esančio Bogučiano rajono, dydžiu beveik prilygstančio Lietuvai. J.Bartkaus mamos šeima liko Artiugino mieste, o tėvo šeima buvo nuplukdytas už kelių dešimčių kilometrų į Čugumėjų.
Senelis dirbo miško ūkyje, kuris iki šių dienų menkai pasikeitęs. Vyrai pjauna rąstus ir verčia į Angaros upę. Juos suriša po kelis, o vėliau sukabina į ilgą didžiulę vilkstinę.
Tokį „tankerį“ toliau tenka plukdyti į upės žemupį, kur juos išgriebia ir panaudoja pramonei. Senelis, galima sakyti, savo gyvenime aplėkė visą pasaulį – tarpukariu jis šėrė arklius Amerikoje.
„Plaukėme Angara ir matėme tokias rąstų vilkstines. Dabar juos tempia laivai, o anksčiau tekdavo šiuos rąstus tiesiog vairuoti. Angara – galinga upė – kartais pagalvoji, kad plauki Kuršių mariomis. Siauriausioje jos vietoje matėme 1 200 metrų ilgio tiltą. Ant jo „kojų“ palikta vietos dar vienam tiltui – geležinkelio“, – pasakoja J.Bartkus.
Iš Čugumėjaus parsivežė tik krosnies rinkį
Kelionėje J.Bartkus matė ir nufotografavo vietas, kuriose gyveno ir dirbo jo tėvai. Iki Čugumėjaus teko važiuoti visiška bekele. 30 kilometrų įveikė tik per dvi valandas. Jokie elektroniniai žemėlapiai ten jau neveikė. Šio kaimo nebelikę nė pamatų. Tik vienas kitas civilizacijos ženklas. Keliautojai rado krosnies rinkį panašiai toje vietoje, kur stovėjo senelių namas. Jį parsivežė kaip didžiausią relikviją.
Jaunas vyras Vladimiras Eidukis nemoka lietuviškai, tačiau savo sūnui davė Mykolo vardą.
Keliaudami užsuko pas dėdę Petrą Vismantą. Jis tarsi žinojo, kad atvyks brangūs svečiai iš Lietuvos. Dėdė puikiai kalba lietuviškai, nors neturi su kuo kalbėtis gimtąja kalba.
Taip pat sutiko Eidukių šeimą, kuri į Sibirą buvo deportuota kartu su J.Bartkaus tėvais. Jaunas vyras Vladimiras Eidukis nemoka lietuviškai, tačiau savo sūnui davė Mykolo vardą. Jo žmona Ksenija pasirinko Eidukienės pavardę.
„Rusų moterys visiškai atsiduoda vyrui. Jai buvo garbė paimti vyro pavardę su visomis deramomis galūnėmis. Rusijoje tai tikrai nebuvo lengva teisiškai. Ištekėjus jos pavardė galėjo būti tik Eidukis, o pasikeisti pavardę jau galima į bet kokią. Taip moteris ir padarė“, – pasakoja tėvų keliais praėjęs šiaulietis.
