A.Morkūnas rugpjūtį su grupe turistų savaitę keliavo po Šiaurės Korėją. Turistams specialiai paruoštu maršrutu, nes tik tokiu galima, patikslina jis. Be to, visos kelionės metu jį ir kitus keliautojus iš akių nepaleido gidės.
– Esate nuotykių ieškotojas, bet Šiaurės Korėja yra šalis, kurioje nuotykių ieškoti paprasčiausiai negalima, tiesa?
– Taip, tai yra uždrausta arba apribota, o nusileidus oro uoste iš karto pasitinka gidės ir paprašo atiduoti pasą. Jį laiko užrakintą visą savaitę.
– Ar patekti į šią šalį yra lengva?
– Nelengva, vizas reikia užsakyti „gyvai“ Pekine, nes ten yra vienintelė Šiaurės Korėjos ambasada. Todėl reikia turėti žmogų, kuris ten nueis, pateiks užklausą, o prieš skrendant į Šiaurės Korėją dokumentus atiduos turistui. Taip pat reikia nusipirkti Šiaurės Korėjos avialinijų lėktuvo bilietus. Su gidėmis prieš kelionę turi susidėlioti turus, nes vienu metu atidaro vienus regionus, kitu – kitus. Niekada nežinai, ką gali pamatyti.
– Koks jausmas apima nusileidus nusileidus Šiaurės Korėjoje?
– Jau skrendant lėktuvu bėgioja šiurpuliukai – skrendi ten, kur kiti neskrenda. Kai nusileidi ir atiduodi pasą, jautiesi prastai. Sėdi į autobusą, matai vietinius, jie keistai žiūri, kartais pamojuoja. Užsieniečiai jiems yra įdomūs, jų akių kontaktas įdomus labai. Azijos šalyse, pavyzdžiui, Pekine, kinas į tave žiūri, akių niekada neatitraukia, o jei žiūri į šiaurės korėjietį, jis žvilgsnį nuleidžia labai greitai.
Vietiniai pritūpę kaip varnėnai skabo žolę, ravi.
– Visa kelionė sustyguota, jūs žinote, kur važiuosite, ką pamatysite. Visgi kodėl tai yra įdomu?
– Man buvo labai įdomi viena detalė – važiavome pro labai gražias, labai prižiūrėtas vejas ir galvojau, kaip jie taip gražiai padaro. Ir matome, kad vietiniai pritūpę kaip varnėnai skabo žolę, ravi. Kai kurie pirštinaitėmis, kai kurie be. Paprasčiau juk būtų su žoliapjove nupjauti, bet rankų darbas dar gražesnis gaunasi.
– Kur vežė, ką pamatėte, kas labiausiai patiko?
– Vežė į mauzoliejų, kuriame yra palaidoti vadai, Kim Il-sung ir Kim Jong-il. Ten sukurta labai slogi atmosfera. Įeini į salę, visus išrikiuoja po 4, gidės pamoko, kur reikės lenktis. Einant į mauzoliejų reikia gražių rūbų, būti pasitempusiems, jokių trumpų rankovių, šortų – reikia atrodyti solidžiai. Groja muzika, koridoriuose kabo vaizdai iš vadų gyvenimo, važiuoja horizontalus eskalatorius – viskas taip sulėtinta, kad lankytojas spėtų pamąstyti. Po 4 prieiname prie vado kojų, nusilenkiame iki juosmens. Viskas sustyguota, visur stovi kareiviai.
– Ten turbūt galima geriau suprasti šalį ir jos sistemą?
– Jų reiškiama pagarba vadams yra labai įdomi. Skrisdamas į priekį į visa tai žiūri atsainiai, bet būdamas ten nori ir nusilenkti, ir pagarbą atiduoti. Beje, neparašius prašymo atiduoti pagarbą vadams, į mauzoliejų įeiti nepavyks, nes jis nėra įtrauktas į lankytinų objektų sąrašą.
– Restoranai ir maistas – ar jums patiko?
– Taip, maistas turbūt skaniausias Azijoje. Beje, ir patys restoranai labai gražūs. Žinoma, grupes veža tik į turistinius restoranus, kuriuose nėra vietinių. Stalas papuoštas būna taip, kaip Lietuvoje per vestuves, padavėjos pasipuošusios tradiciniais rūbais.
– Ar būtent restoranuose jums pasitaikydavo galimybė pasprukti?
– To nereikėtų daryti, nerekomenduoju tiems, kurie važiuos į Šiaurės Korėją. Bet aš labai norėjau pamatyti tikrą Šiaurės Korėją. Jei gidė valgydavo kitoje patalpoje, tuomet galėdavau trumpam išeiti. Vieną kartą buvau nuėjęs iki sankryžos. Pamačiau, kad reguliuotojas ar policininkas jau skambina per raciją. Po kelių minučių iš restorano atbėgo vyras.
– Filmuoti galima?
– Galima filmuoti pro autobuso langą ir ten, kur vaikštai. Bet taip pačiam išėjus – negalima. Kartą ruošėmės važiuoti į pikniką gamtoje, gidės su vairuotoju nuėjo į restoraną atnešti maisto. Pakeliui buvau pastebėjęs vietinę aludę, į kurią turistų tikrai neįleistų. Nuėjau į ją, pradėjau filmuoti – visi vietiniai žiūri išpūtę akis. Niekas nieko nesupranta. Pradėjo visi šaukti ant manęs, rėkti, liepė ištrinti filmuotą medžiagą. Ištryniau. O gidės leidžia fotografuoti tik gražia atrodančius žmones, ne tuos, kurie dirba.
Daugiau skaitykite Journey.lt, o autorių sekti galite ČIA.
