Istorijos vingių taršytas miestas
Gdansko senoji miesto dalis man iškart pasirodė padidintas Klaipėdos variantas. Iš tiesų šių miestų istorijoje daug bendrų bruožų. Juos abu po Pirmojo pasaulinio karo prarado Vokietija. Skirtumas tik, kad viduramžiais Gdanskas tris šimtus metų buvo ne Vokietijos, o Lenkijos sudėtyje, kol žlugus Abiejų Tautų Respublikai jį perėmė Prūsija. Tarpukariu Gdanske, kaip ir Klaipėdoje, dominavo vokiškai kalbantys gyventojai, kurie remiami Trečiojo reicho, be perstojo reikalavo miestą grąžinti Vokietijai.
Lenkai tą padaryti atsisakė, todėl Vokietija netrukus paskelbė karą Lenkijai ir miestą užėmė per vieną dieną. Taip prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, kuris, kaip žinia, susiklostė visai kitaip, nei planavo rudieji naciai.
Karui baigiantis ir „raudoniesiems“ artėjant prie miesto, o „rudiesiems“ iš jo sprunkant, civiliai miesto gyventojai vokiečiai taip pat ėmė masiškai bėgti iš Gdansko. 1945 m. sausį Raudonoji armija subombardavo visą miestą. Gdansko centre sugriovimai siekė apie 70–80 proc.
Karui pasibaigus Rytų Prūsija buvo likviduota, o jos pietinė dalis su Gdansku buvo atiduota Lenkijai. Dauguma vokiečių jau buvo pabėgę, o likusius tiesiog deportavo. Gyventojų daugumą mieste sudarė lenkai, atvažiavę į Gdanską gyventi iš visos Lenkijos ir ypač iš buvusios Rytų Lenkijos, kurios teritoriją aneksavo Sovietų Sąjunga. Štai jums bene didžiausias Gdansko panašumas su Klaipėda. Nė viename mieste nebėra senųjų gyventojų. Tai – suvežtiniai miestai.
Naujas senamiestis ir gražiausi miesto akcentai
Po karo miestas buvo sparčiai atstatytas. Daug dėmesio skirta autentiškam senamiesčio atkūrimui. Tai pavyko, Gdansko senamiestis atrodo puikiai ir nė pagalvoti negali, kad jis iš esmės neseniai perstatytas.
1980 m. Gdanske susikūrė nepriklausoma profsąjunga „Solidarumas“, kurios veikla vėliau sudarė sąlygas socialistinio valdymo režimo subyrėjimui. Iš Gdansko kilęs „Solidarumo“ lyderis Lechas Valensa 1990 m. tapo pirmuoju nekomunistinės Lenkijos prezidentu.
Neatsitiktinai apsistojome kiek toliau nuo centro esančiame raudonų plytų vokiškos architektūros viešbutyje. Norisi kuo labiau pajusti Rytprūsių dvasią. Palikome kuprines ir išbėgome į vakarinį miestą pasižvalgyti.
Naktinis Gdanskas yra gražiai apšviestas, jaukus, judrus tačiau, mano nuomone, jis nėra iš tų miestų, kurie gražesni naktį. Jis yra per gražus, kad savo veidą slėptų po tamsos kauke. Tad Gdanską geriausia apžiūrinėti dieną. Naktį galima pramogauti, linksmintis, bendrauti, tačiau tyrinėti miestą geriau šviesoje. Gražiau tiesiog.
Kadangi esu iš tų žmonių, kuriems patinka visuma, o ne detalės, tyrinėjantiems Gdanską pirmiausia ir siūlau susipažinti su visuma. Ji yra Šv. Mergelės katedra bazilika – pati didžiausia plytinė katedra Europoje. Bažnyčia graži, vidus kaip ir daugumos bažnyčių, tačiau 82 metrų varpų bokštas yra geriausias miesto objektas. Įveikus 400 laiptelių prieš jus atsivers nuostabi centrinio Gdansko panorama.
Nors visas Gdansko senamiestis man pasirodė pats kaip ištisas muziejus, kelis epizodus visgi paminėčiau. Pavyzdžiui, Karališkąjį kelią. Jis veda pro miesto vartų kompleksą, Dluga gatve pasiekia centrinę miesto turgaus aikštę (lenk. Dlugij targ), kurioje išsidėstę renesanso stiliaus pastatai bei paminklai. Vienas tokių – centrinio miesto rotušė. Šiuo metu rotušėje įsikūręs Gdansko miesto istorijos muziejus.
Ilgajame turguje stovintis XVIII a. Neptūno fontanas yra Gdansko miesto ir jungties su jūra simbolis, gražiausia miesto turgaus puošmena.
Žalieji miesto vartai buvo skirti atvykstantiems monarchams. Tačiau savo reprezentacinę funkciją jiems atlikti teko tik kartą – 1646 m., kai čia viešėjo Marija Liudvika Gonsaga, keliaudama iš Prancūzijos į savo vestuves su Vladislavu IV.
Daug kalbama apie Gdansko miesto rajoną – Olivą. Tai tylus, ramus ir jaukus rajonas, turintis įspūdingą parką. Jame yra alėja, alpinariumas, oranžerija, grotos ir kaskados. Geriausias parko fragmentas – Olivos katedra.
Ji yra ilgiausia – 107 metrų ilgio – bažnyčia Lenkijoje. Katedros puošmena – rokoko stiliaus vargonai. Instrumentas skleidžia nepaprastus garsus, kuriuos atkartoja aido efektai. Gražu, ramu ir, sakyčiau, net šventa.
Pasižvalgyti aplink – Sopotas ir Malborkas
Kai nusibosta šventumas ir ramybė – vykite į šalia esantį Sopotą. Jame yra vieni geriausių ir gyviausių Lenkijos paplūdimių prie Baltijos jūros. Žinoma, tik vasarą. Šaltuoju sezono metu likite Gdanske. Linksmiausias naktinis gyvenimas yra būtent ten. Ir kas yra ypač patrauklu lietuviams – Lenkija yra pigi šalis. Pramogaukite į sveikatą – čia viskas pigu.
Netoli Gdansko yra dar vienas žymus Lenkijos objektas į kurį nuodėmė nenuvykti jei jau esame taip arti. Tai Malborko miestelis, vokiečių vadintas Marienburgu. Jis buvo kryžiuočių ordino sostinė ir yra garsus savo viduramžių kryžiuočių pilimi. Šioje pilyje savo laiku buvo kalinamas ir Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis iš kurios jam pavyko pabėgti.
Kol kraštas buvo Vokietijos valdžioje, vokiečiai rūpinosi pilimi kaip savo šalies istoriniu palikimu. Atėjus į valdžią naciams, pagrindiniame pilies bokšte buvo iškelta Trečiojo reicho vėliava ir pilis tapo aukštų nacių pareigūnų viešėjimo vieta.
Po karo pilies kontrolę vėl perėmė lenkai ir 1961 m. pilis pradėjo savo kaip muziejaus gyvavimą.
Pastatyta saloje pilis iš tolo vilioja savo bokštais. Parkavimas nepigus, tačiau taupantys gali pavažiuoti toliau į miestelį ir automobilį pasistatyti nemokamai. Į pilį veda ilgas tiltas. Bilietas į pilį kainuoja apie 10 eurų.
Savo suplanavimu ji šiek tiek panaši į Trakų pilį, tačiau gerokai didesnė. Nemėgstantiems istorijos keturių valandų pilyje tikrai užteks ir bus netgi per daug. Norintys išsamiau patyrinėti pilį, turėtų skirti daugiau laiko, nes ekspozicijų viduje tikrai daug. Be pastovių yra pateikiamos ir laikinos, įvairių švenčių progoms skirtos ekspozicijos. Jos dažniausiai demonstruoja Ordino valdovų gyvenimo ir darbo subtilybes.
Tačiau, kaip ir daug kur, desertas lankytojų laukia užlipus į pagrindinį Malborko pilies bokštą. Jis buvo naudojamas kaip stebėjimo bokštas ir bažnyčios varpinė. Nuo jo atsiveria pilies ir apylinkių panorama. Pakilti į pagrindinį bokštą kainuoja papildomai 8 zlotus.
Prisipažinsiu, nesame tokie jau dideli tolimos senovės mėgėjai, todėl nuo eksponatų gausos greit atbukome ir sau išsikėlėme reikšmingesnę užduotį. Klaidžiodami po pilį ieškojome vietos, pro kurią iš pilies pabėgo Didysis kunigaikštis Kęstutis. Ir jau pačioje ekskursijos pabaigoje pamatėm paslaptingą kanalizacijos griovelį, išeinantį pro plyšį pilies tvoroje. Nesuabejojom, kad pro jį mūsų didis Kęstutis ir prasispraudė, nes juk nebuvo jis labai didelis. Tais laikais žmonės savo ūgiu buvo maži. Tad į laisvę iš kalėjimo pasprukti sugebėdavo net per nedidelius griovelius.
