Šiauriausiame Lietuvos taške – kosmonautų, meškų ir trumpiausios upės paieškos

Dar 5 klasės geografijos pamokose labiausiai nutolę valstybių geografiniai taškai vaizdžiai apibūdinami ragais. Daugelis suaugusių iš pirmo karto pasakytų Lietuvos pietinį ragą – 4 km ilgio koridoriaus apylinkes tarp Baltarusijos ir Rusijos. Tai lemia strateginė vieta ir dabartinė politinė situacija. O štai Biržų rajone esantis šiauriausias ragas ties Nemunėlio Radviliškiu daug kam yra neatrasta vieta.
Kelionė po Nemunėlio Radviliškį
Kelionė po Nemunėlio Radviliškį / Pranešimo aut. nuotr.

Užburianti istorija

30 metų bibliotekininkas, muziejininkas ir gidas Evaldas Timukas valandų valandas gali pasakoti apie Nemunėlio–Apaščios geologiniame draustinyje esančias dolomito ir gipso atodangas. Jo pasakojimai apimtų ir apie Biržų girioje XVI–XVIII a. buvusią kunigaikščių Radvilų stiklo manufaktūrą, gynybinius įtvirtinimus bei dvarvietę, dviejų konfesijų maldos namus, ar vos ne iš iššokančias unikalias relikvijas, menančias priešistorės žmogaus ir žmonių bendruomenių gyvenimo ypatybes.

Tačiau labiausiai įstringa tai, kad čia, Nemunėlio ir Apaščios upių santakoje, XVI a. II p. būta ir uosto. Dabar visą šią laivybą galima įsivaizduoti tik ankstyvą pavasarį, kai upės be proto patvinsta.

Pranešimo aut. nuotr./Kelionė po Nemunėlio Radviliškį
Pranešimo aut. nuotr./Kelionė po Nemunėlio Radviliškį

Pačiame Nemunėlio Radviliškyje persipina ir religinių konfesijų istorijos. Čia nuo kunigaikščių Radvilų laikų draugiškai sugyvena evangelikų reformatų ir katalikų bendruomenės.

Pats Nemunėlio Radviliškis primena ir kur kas tautiečiams labiau žinomus Rytprūsių miestelius Katyčius ar Pašyšius. Visų šių miestelių bendrumas – daug raudonų plytų įvairios paskirties pastatų, tačiau čia kol kas nėra pramogų. Palaipsniui planuojama įrengti nedidelį viešbutuką ar kavinę. Tačiau čia galima išsinuomoti baidarių ir galima nuplaukti į menkai gyvenamus Latvijos kaimus.

Ši kiek laukinė kelionė primena išvykas po Vygrių kraštą Juodąja Lakaja, tik ant kiekvieno kampo tavęs nepasitinka ponia su žirnienės katilu.

Jaunimas ieško meškų

Evaldas Timukas vaizdžiai rodo prie pat Nemunėlio ir Apaščios upių santakos Lietuvos pusėje stovinčią evangelikų reformatų bažnyčią, kurios sienose galima tebematyti Antrojo pasaulinio karo paliktus randus, šalia esančias XVIII a. pab. – XX a. I p. evangelikų reformatų senąsias kapines. Jas savo dienoraštyje yra aprašęs Nemunėlio Radviliškyje 1907–1915 m. kunigavęs tautosakininkas, vertėjas, poetas Adolfas Sabaliauskas-Žalia Rūta. Įdomi ir buvusi gan didelė evangelikų reformatų klebonija, kuri pokaryje buvo nusavinta ir paversta mokykla.

Miestelio centre įstabi dolomitinė Švč. M. Marijos bažnyčia, kur 1970–1976 m. klebonavo vyskupas tremtinys (po to kardinolas) Vincentas Sladkevičius.

Pranešimo aut. nuotr./Kelionė po Nemunėlio Radviliškį
Pranešimo aut. nuotr./Kelionė po Nemunėlio Radviliškį

Visos šios istorijos ir lankytinos vietos, be abejo, kur kas įdomesnės vyresnei kartai, o štai jaunoji karta iš karto klausia, kodėl kelias Nemunėlio Raviliškio link buvo pavadintas Kosmonautų alėja ir kodėl būtent čia galima rasti atminimo ženklų, skirtų pirmųjų pasaulyje kosmonautų garbei atminti. Evaldas „jaunėliams“ turi paprastą paaiškinimą. Tai buvusio aistringo gamtos bičiulio, mokytojo, tremtinio Eduardo Timuko sumanymas – jog be žalio rūbo nebus ir nėra gyvybės, sveikatos, grožio.

Pačią pirmąją savo alėją Eduardas Timukas pasodino 1939 m. Likėnuose. Per visą savo gyvenimą E. Timukas su bendraminčiais pasodino daugiau kaip 7,7 tūkst. medelių.

Vakarais nori ir pramogų

Jaunąją kartą Nemunėlio Radviliškyje paperka renovuotas stadionas, kuriame auga gamtos paminklu laikomas 15 metrų aukščio maumedis, ir teorinė galimybė Biržų girioje pamatyti lūšių bei meškų. O štai aktyvesnėms pramogoms jau renkamasi Mantagailiškio dvaro apylinkės, kur iki išnaktų galima žaisti montebolą. Nugalėtojų komanda ten premijuojama kiek neįprastais patiekalais iš garšvos bei bebro uodegos. Sakoma, kad jaunimui tai pakelia tonusą gyventi.

Įkvėpimą būti patriotiškais žadina ir Biržų krašto sūnaus Manto Kvedaravičiaus atminties ekspozicija Biržų pilies arsenale.

Gamtos tyrimų centro mokslininkas dr. Jonas Satkūnas Biržų kraštą išskiria kaip unikalų karstinėmis įgriuvomis. Jas formuoja požemyje tirpstantis gipsas ir susidarančios tuštumos. Dėl to žemė prasmenga, atsiveria smegduobės, dažnai sukeldamos daug bėdų. Tai kraštas kur žemė dunda.

Jonas pusiau juokais sako, kad Biržų apylinkėse negalima kumščiu trankyti stalo, nes gali žemė prasmegti. O taip yra buvę, pavyzdžiui, paauglys trinktelėjo namo durimis ir to užteko, kad veranda dingtų po žeme. Legendos byloja, kad vaikis kiek nusigando jog tėvas barsis, apibėgo namą ir kaip niekur nieko atsisėdo virtuvėje.

Smegduobes galima pamatyti Biržų regioniname parke, pavasarį jose vyksta žalčių vestuvės, gyvena lapės ir barsukai, jos apipintos istorijomis.

Šiame krašte būtina aplankyti Smardonės šaltinį Likėnuose ir Žalsvajį šaltinį Pasvalyje, kuris iš tiesų yra trumpiausia Lietuvos upė – tik apie 4 metrų ilgio, ištekanti iš 20 metrų gylio karstinio urvo 50 litrų per sekundę vandens gausa.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis