O ar žinote, kad, kuriam nors žmogui priekaištaudami, kad jis šiandien „ne ta koja iš lovos išlipęs“, galvoje turime būtent šios vietos gyventojų Dievo žirgą? Mat baltiškieji slavai – rujanai senovėję mėgę įdomiai burti: priešais šventyklą trimis eilėmis susmeigdavę į žemę ietis ir tarp jų paleisdavę eiti žirgą. Jei jis pradėdavęs žingsniuoti dešine koja – vadinasi, laukianti sėkmė, jei kaire – būsią blogai.
Senieji salos gyventojai rujanai užsiiminėjo gyvulininkyste, žemdirbyste, žvejyba ir... piratavimu. Jūroje jie plėšikavo iki tol, kol nuo jų antpuolių labiausiai kentėjusi Danija nesutelkė visų savo jėgų ir neužpuolė skriaudėjų. Štai tada, 1168 m., ir buvo sugriauta Arkonoje buvusi šventykla. Slavų kunigaikštis Jaromaras pasidavė ir tapo Danijos karaliaus vasalu.
Apžiūrime šventyklos vietą. Ji buvo iš trijų pusių apsaugota jūros ir skardžių, o iš ketvirtos – aukšto žemės pylimo. Tik šis pylimas dabar ir telikęs iš šventojo miesto. Tik ankstesniais laikais plotas buvo vos ne dukart didesnis – per praėjusius šimtmečius dalis teritorijos nugrimzdo į jūrą.
 |
| Sandros Andriūnaitės nuotr./Arkonos švyturys |
Prieini prie pylimo ir visa siela pajauti šios vietos neįprastumą, jos baltiškąją dvasią. Žinoma, šiandien Arkonos iškyšulys pasikeitęs, tačiau yra išlikusios senovinės legendos, senieji pavadinimai. Čia nemaža įdomių įvairių laikų statinių. Štai seno žvejų kaimelio vietoje stovinti koplytėlė, štai du įspūdingi švyturiai, stovintys vienas šalia kito. Senasis, pastatytas 1826 m., 19,3 m. aukščio, jau nebeveikia. Užtat greta jo 1902-aisiais iškilęs aukštesnis, 35 m. aukščio, nušviečia laivams kelią ir šiandien.
Šioje sakralinėje vietoje mėgsta susituokti jaunavedžių poros. Aikštelė priešais švyturį išgrįsta įsimintinomis lentelėmis su įvykusių vestuvių datomis ir jaunavedžių vardais.
Kitoje pusėje, netoli pylimo, matyti dar vienas bokštas. Anksčiau čia būta jūrinių laivų pelengatoriaus, dabar įrengtas muziejus.
Arkone būta ir bunkerio su karinio jūrų laivyno vadaviete. Ji buvo statoma 27-erius metus, o naudojama tik trejus. Po to, kai iš VDR buvo išvesta sovietų kariuomenė, bunkeris stovi tuščias. Dabar jame kažkas panašaus į muziejų.
 |
| Sandros Andriūnaitės nuotr./Link jūros per skardžius veda takas |
Netoli nuo buvusios šventyklos stovi mažytis Vitto žvejų kaimelis. Stovi praktiškai tokiu pavidalu, kokiu buvo prieš amžius. Keliuose žvejų nameliuose įsikūrusios užeigos dabar traukia turistus paragauti ką tik sužvejotos žuvies patiekalų. Vietos gyventojai čia, kaip ir anksčiau, žvejoja; čia rengiami sezoniniai žvejų turgūs.
Keli štrichai bendrajam salos portretui
Atskira tema – Riugeno salos keliai. Gera vis dėlto atvykti ne turistinio sezono įkarštyje, kai jie neapkrauti. Kitaip šiomis ne vieną amžių menančiomis „alėjomis“ mašinų sraute važiuoti būtų tikrai nelengva. Vėluojantis šių metų pavasaris dar nebuvo spėjęs šviežia žaluma apdovanoti šalikelėse augančių medžių, taigi nebuvo tamsiai žalio tunelio virš mūsų galvų.
 |
| Sandros Andriūnaitės nuotr. /Vaizdas iš Granico pilies bokšto |
Aišku, keliai buvo tiesiami, kai dar nebūta automobilių ir poreikio įrenginėti kelkraščius... Tikrai nesaugu čia minti dviračio pedalus, ypač kai didesnis mašinų srautas vos išsitenka tarp dviejų siaurų asfalto juostų.
Daugelis Riugeno salos gyventojų darbuojasi žvejybos ir turizmo versle. Iš restoranų-rūkyklų dvelkia skanus rūkytos žuvies aromatas. Neturi laiko prisėsti užeigoje ir pasimėgauti jūros gėrybėmis, gali čia pat esančiame kioskelyje nusipirkti didžiulį suvožtinį su žuvimi ir salotomis, ir valgyti eidamas. Nėra labai patogu – bet skubančiam – pats tas.
 |
| Sandros Andriūnaitės nuotr./Pakrantės nameliai laukia poilsiautojų |
Neįmanoma neprabilti apie savitą salos architektūrą. Turbūt tiksliausia ją būtų įvardinti kaip „kurortinę“. Pastatus puošia daugybė arkų, meniškai išraižytų medinių verandų, drožiniais išpuoštų balkonėlių, grakščių bokštelių, patogių laiptų ir plačių terasų. Daug tokių baltų vasarnamių iškilo XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, kai Riugeną itin pamilo šalies kultūrinis elitas, aristokratai, turtingi verslininkai. Tapo madinga čia poilsiauti, taigi netruko susiformuoti poilsinė – pramoginė infrastruktūra. Imkime kad ir Zelino (Sellin) miestelį.
Pagrindinės jo gatvės pabaigoje į jūrą driekiasi ilgas ilgas tiltas, ant kurio iškilęs tikras pramogų centras – barai, restoranai, suvenyrų parduotuvėlės... Tikras rojus – pramogaujantiems.
Čia pilna grožio ir sveikatingumo paslaugas teikiančių įstaigų: SPA centrų, masažo salonų, pirčių ir baseinų, vandens parkų... Salos pakrančių uolų kreidą riugeniečiai plačiai naudoja gydomosioms vonioms, kaukėms, masažams.
Iš salos į žemyną – tiltu
 |
| Sandros Andriūnaitės nuotr. /Senoji štralzundo rotušė |
Apžiūrėję salą, iš jos išvykstame per Štralzundo sąsiaurį nutiestu tiltu, pačiu ilgiausiu Vokietijoje (per 4 km) Atidarytas jis buvo visai neseniai, 2007-aisiais ir yra labai populiarus, mat jungia Riugeną su žemynine šalies dalimi.
 |
| Sandros Andriūnaitės nuotr. /Paminklas, skirtas Antrojo pasaulinio karo dalyvių atminimui |
Artimiausias miestas, palikus salą – Štralzundas. Jis – ne pats didžiausias iš Baltijos pakrantės Hanzos miestų, tačiau, be abejonės, vienas iš įspūdingiausių. Kiek niūrus ir romantiškas savo didinga gotika ir viduramžišku koloritu. Šiaurine puse miestas išeina į jūrą, nors atviros Baltijos iš čia nesimato – vaizdą uždengia Riugeno sala. Krantinėje įsikūrę nuo laiko patamsėję masyvūs ir rūškani uosto sandėliai, o centre – šimtmečius skaičiuojanti gotika. Nebe jos buvimo miestas įtrauktas į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašą.
Pirmasis objektas, kritęs į akis – senovinė šv. Marijos bažnyčia, gotikos šedevras, dabar restauruojamas viduje. Įdomi detalė – šalia bažnyčios stovi paminklas kariams, žuvusiems Antrajame pasauliniame kare.
Miesto centrą puošia itin įspūdinga XIV a. rotušė bei daugybė dailių gotikinių namų. Su rotuše sujungta gotikinė šv. Nikalojaus bažnyčia su labai puošniu interjeru ir antkapiais virtusiomis grindų plokštėmis. Po grindimis čia palaidoti turtingų miesto gyventojų palaikai.
Apskritai Riugeno saloje geras pusšimtis bažnyčių, ir dauguma jų – gotikinės, iškilusios XII – XIII amžiuje. Besidomintys istorija ir architektūra čia gali išvysti ir įdomių pilaičių, ir įspūdingų viduramžių laikus menančių gyvenamųjų namų, ir apžvalgos bokštų...
Kadangi mūsų viešnagės saloje laikas buvo ribotas, daug įdomaus dar liko nepamatyta ir neaplankyta. Išvykome, žadėdami čionai būtinai sugrįžti.
