Mus vijo abi priežastys, o kelyje jų radome dar daugiau. Žygis buvo toks nuostabus, kad, regis, užkrimtę vieną kitą lietuvišką kotletą ir pailsėję namų pataluose, nueitume dar 800 kilometrų. Ir nesvarbu, kur. Kai žingsnis po žingsnio kerti keturis Ispanijos regionus, kai tavo akyse keičiasi klimatas ir sezonai, o ausyse aidi vis naujos tarmės, supranti, kad pasaulis – tavo namai. Kartu ir sugriauni krūvą stereotipų apie šiuos namus bei pačią kelionę. Kadangi dauguma kitų istorijų apie kelius į Santiago (o kelių yra daugiau nei trys) pasakoja apie šio žygio „taisykles“ ir „nenugalimas kliūtis“, šiame tekste pabandysiu jas kiek paneigti ir padrąsinti visus abejojančius, ar verta leistis į tokią kelionę.
1 mitas: eiti gali tik fiziškai pasiruošę
Taip galvojome ir mes. Na, ir normalu: juk žinojome, kad eisime bent po 25 – 30 kilometrų kasdien, nešime sunkias kuprines. Nežinia, kada valgysime. Tokių minčių persekiojami, nusprendėme intensyviai ruoštis. Porą kartų pazujome skersai išilgai Kauno, nuėjome į vieną kitą žygį, pabėgiojome. Savo planą išpildėme tik iš dalies. Tiesa, „nesame slunkiai“, pagalvojome, todėl artėjant kelionės datai nesijaudinome. Ir gerai. Jau pačią pirmą dieną nakvynės vietą (piligrimų namus, vadinamus „albergue“) užplūdo... senukai.
Senukų buvo tiek daug, kad net buvome išsigandę, kad ne ten pataikėme: „Gal čia koks priešmirtinis apsivalymo žygis?“ – juokavome.
Sakysite: olimpinių žaidynių buvę prizininkai ar Holivudo žvaigždės? Tikrai ne. Mieli, susiraukšlėję, žilutėliai senukai iš viso pasaulio. Senukų buvo tiek daug, kad net buvome išsigandę, kad ne ten pataikėme: „Gal čia koks priešmirtinis apsivalymo žygis?“ – juokavome.
Tačiau greitai nusiraminome: senukai savo plepalais traukia kitus senukus, o mes tik atsitiktinai pataikėme į tokią „grandinę“. Beje, ne vienas senukas įsigudrino mus aplenkti. Ką čia aplenkti – žilagalvius matėme ir ant banglenčių, ir ant riedlenčių.
Kaip ir virš 100 kilogramų sveriančią merginą, kuri taip pat dažnai mus „apdėdavo“. Taip pat vyruką, kuris kelią nuvažiavo vienaračiu. Arba indą, visą kelią einantį kartu su keturiais savo vaikais!
2 mitas: kelyje nenumaldomai karšta
Karščio mitą, ko gero, įtvirtina tai, kad daugelis lietuvių eina populiariausiu – prancūziškuoju keliu. Šis kelias kerta tik žemyną, todėl gerokai skiriasi nuo mažiau populiaraus – šiaurinio, kuriuo ėjome mes. Šiaurinį kelią todėl ir pasirinkome: dėl jo gaivos ir galimybės kone kiekvieną dieną užbaigti Kantabrijos jūroje.
Ėjome rugpjūčio – rugsėjo dienomis ir šių dienų orą vadinčiau gera lietuviška vasara. Visą dieną vėjelis draiko pakelėje sutiktų ponių karčius, vienas kitas debesėlis meta papildomas dėmes ant ramių karvių nugarų ir tik po pietų kiek stipriau pakaitina saulė. Vakarais ir nosis pavarvėti nuo vėsumo imdavo.
O gal nuo maudynių jūroje: bangos tokios puikios, kad mikliai išskalaudavo bet kokį laiko pojūtį. (Po maudynių privaloma nusiprausti druską, jei nenorite kitą dieną kristalizuotis!)
3 mitas: privalu avėti ėjimo batus ir turėti daug pūslių
Kelionės „vinis“ – vakarinis pūslių sprogdinimo šou. Jeigu kas švenčia gimtadienį – daugiau fejerverkų, jeigu eilinė diena – mažiau. Beveik neperdedu.
Daugelis piligrimų turėjo ne vieną ir ne dvi pūsles. Ir nėra ko stebėtis: visą dieną, šuntančiame sunkiame bate jūsų mylima koja trinasi į drėgną kojinę. Ir nesvarbu, kad tie batai kainavo 200 Eur: toks žygis išmuš prakaitą bet kur.
Viena japonė vakare išvis kojų pakelti nebegalėjo – ištisus vakarus slankiojo dejuodama ir nuleidusi galvą it veikėja iš siaubo filmo „Skambutis“.
Na, o mes... Tiesiog pabandėme avėti sportinius sandalus. Koja nešunta, padas tiek daug nesveria. Rezultatas – nei vienos pūslės. Na, gal tik kartą į karvės šūdą įsimynus buvo nemalonu. Todėl tokią avalynę rekomenduoju visiems, nes juk raumenis krūviui galite paruošti, tačiau odos žaizdoms – ne.
4 mitas: kasdien reikia labai anksti keltis ir skubėti
Taip irgi teigia daugelis keliautojų. Bet tai irgi turbūt „žemyninio“ kelio į Santiago įprotis (jeigu karščiau, tai ir keltis, siekiant išvengti saulės, reikia anksčiau). O šiauriniame kelyje nei karšta, nei yra kur skubėti: atsikėlus 8 val. (dažniausiai privalomas išvykimo laikas) jūs jau 13-14 val. būsite kitame mieste. Daugelis nakvynės namų atsidaro tik 16 val., tad dviejų valandų beprasmis laukimas miego sąskaita primena laukimą poliklinikoje, kai neturite talono.
Kitas reikalas, jeigu žinote, kad nakvynės namuose liko nedaug vietų ir jums reikia pakonkuruoti dėl lovos (o už viešbutį ar pensioną nenorite mokėti). Jeigu visiškai nenorite skubėti – naudokitės šiltais vakarais ir nakvokite lauke. Bent porą naktų po žvaigždėtu dangum savo „Kamino“ sąskaitoje turėti būtina.
5 mitas: ispanai labai atsipalaidavę, todėl galima nesilaikyti taisyklių
Na taip, kartais ispanai nuostabiai atsipūtę: šėlioti su mažamečiais iki ryto ar varvinti ant staltiesės aštuonkojo riebalus drįstų ne kiekvienas lietuvis. Tačiau yra svarbių momentų, kai dėl taisyklių galite negauti, ko norite. Esate dviračių take, nes ten šešėlis? Kepkite saulėje. Norite tik sriubos, o ne trijų patiekalų kompleksinių pietų? Ne, taip negalima arba mokėkite dvigubai. Kiaurai sušlapote ir pageidaujate arbatos? Pamirškite, jeigu restorane greit bus rezervacija. Nenoriu bambėti, tiesiog įspėju, kad lietuviškos gudrybės jums ne visada pagelbės Ispanijoje.
6 mitas: norint keliauti, reikia labai daug pinigų
Labai norint, galima prasisukti ir labai kukliai. Štai vieni čekai į kelionę išsiruošė nuo pačios Čekijos. Kelyje mistiniu būdu pametę kuprines jie ėjo nešini... parduotuvių celofaniniais maišeliais. O telefonu mamoms skambindavo... iš kitų sutiktų čekų telefonų. Ką ten čekai – kelionės pabaigoje sutikome ir lietuvę Kristiną (linkėjimai jai), kuri tikino jau kuris laikas einanti be pinigų: miega lauke, o maistu vis kas nors pavaišina. Ir tikrai, jeigu turite palapinę, dalį kelio galite miegoti joje.
Nerandate, kur pastatyti ją arba per sunku nešti? Maždaug trečdalis nakvynės namų lovą suteikia už aukas: jeigu tikrai nieko neturite, galite nieko ir nemesti. Na, o maistas... Juk valgytumėte ir Lietuvoje. Tiesa, Ispanijoje šiek tiek brangiau, tačiau ir laiko nuolatiniam kramsnojimui turėsite mažiau: per siestą neradę parduotuvės, galite likti be pietų. Et, bet kam tie pietūs, kai kūnas sotus įspūdžiais.
Tai – pirmoji autorės pasakojimo dalis. Antrąją skaitykite rytoj.
