Šis pasakojimas yra nacionalinio geriausių Lietuvos keliautojų konkurso „Kolumbas LT 2014“ nugalėtojas.
Vyresnės kartos keliautojams Rusija buvo įpratinė kelionių vieta. Iš mokyklos laikų visi žinojome antikinį posakį, – „visi keliai veda į Romą“, bet tarybinėje realybėje visi keliai vedė į Maskvą, o jau iš ten tolyn. Į Vakarus nelabai toli, bet į Rytus pakankamai toli, kad pokarį ištremti negalėtų lengvai sugrįžti ir pakankamai toli, kad keliaujantys surastų egzotiškiausius gamtos kampelius, nuo Vidurinės Azijos žydinčių dykumų iki Tolimųjų Rytų veikiančių ugnikalnių.
1949 metais didesnė dalis mano giminės išdundėjo gyvuliniais vagonais į atokiausius „plačiosios Tėvynės“ kampelius, o aš prieš 30 metų, ko gero paveldėjęs tą kelionių geną, su kuprine pradėjau klajoti po buvusios TSRS platybes. Savo antrą pusę sutikau Karakumų dykumoje, o povestuvinę kelionę praleidome Kurilų salose. Kai nuo 90-tųjų pradėjau keliauti po visą pasaulį atrodė, kad Rusijos puslapis užverstas visiems laikams.
Tačiau, netoli Baikalo ežero liko viena dar neaplankyta vieta – senelės kapas. Pradžioje nežinojau apie jo egzistavimą. Tarybiniais laikais, tėvai norėdami apsaugoti mane nuo galimų nemalonumų nieko nepasakojo apie tremtį, kurios pasekmę jie ilgai jautė ir sugrįžę iš Sibiro. Niekada negali būti tikras, kad tai kada nors nepasikartos. 1987 m keliavau po Olchono salą Baikalo ežere, bet prireikė dar ketvirčio amžiaus, kad vėl sugrižčiau į tuos kraštus.
Po nepriklausomybės atkūrimo mama iš archyvų surinko visus galimus dokumentus apie giminės trėmimus. Tada pamačiau nuotraukas iš tų laikų ir tų vietų. Sunkios, pamokančios istorijos. Jas žinant, daugelis dabartinių sunkumų atrodo tik jų imitacija. Kaip antai, pasislėpusi nuo vežimo į tremtį, bet be tėvų likusi 12 metų mamos sesuo sugebėjo 5 metus išgyventi su 1-nerių metų kita sesute.
Tik po Stalino mirties 1953 metais tėvams buvo leista trumpam sugrįžti ir pasimti likusius mažamečius vaikus. Augdamas be tėvų mamos brolis tapo Lietuvos slidinėjimo istorijos dalimi. 1954 m tapo respublikos 10, 18, 30 km ir komandinės estafetės 4 x10 km čempijonu. 1954 – 1964 m. buvo Ignalinos rajono sportinio gyvenimo variklis ir geriausias sportininkas: slidininkas, šuolininkas nuo tramplyno, biatlonininkas, lengvatletis, orentacininkas.
Tačiau likimas sudėliojo taip, kad surasti jų mamos ir mano senelės kapą buvo skirta man. Pradžioje tikėjausi, kad kuri nors „Misija Sibiras“ vyks į tą vietą lankyti tremtinių kapų ir aš nuvyksiu kartu. Metai bėgo, misijos vyko, bet vis ne ten. Tada nutariau, jeigu galiu organizuoti keliones į pačias sudėtingiausias pasaulio vietas, tai gal galėčiau pats aplankyti jų tremties vietas ir pamėginti surasti kapą. Sėkmės atveju suteikčiau džiausmo artimiesiems, kaip kompensacija už nervus laukiant manęs sugrižtant iš tolimų kelionių. Jeigu nepavyktų, būsiu, bent pamėginęs.
Mama to nesulaukė. Dabar jau nepaklausiu ar ji, tą šaltą 1957 metų vasario 3 dieną stovėdamą prie įšalo sukaustytos kapo duobės tikėjosi dar kada čia sugrįžti uždegti žvakutę. Bet mes, praėjus 56 metams po senelės mirties, 5-tųjų mamos mirties metinių ir dėdės gimimo 80-mečio proga, išvykome ieškoti.
Vilties teikė tai, kad turėjau to meto kapo nuotraukas, kurias gerokai padidinus galima buvo įskaityti, net užrašus lentelėje. Kryžius ir tvorelė buvo iš metalo. Per tokį laiką, gamta negalėjo sunaikinti metalo, ir net jeigu nusitrynė užrašai, lietuvių tremtinių kapų kryžiai skyrėsi nuo kitų tautų savo stilizuotomis saulutėmis, o ir pačios saulutės, gerai įsižiūrėjus, viena nuo kitos taip pat skyrėsi. Palydovinės „google maps“ nuotaukos rodė, kad kapinės išliko. Bet ar išliko taip ilgai neprižiūrėti kapai? Ar jie nebuvo iš naujo užlaidoti?
Kreipiausi pagalbos į Irkutsko lietuvių bendruomenę. Tačiau jie neturėjo duomenų apie lietuvių palaidojimus Kutuliko kapinėse, bet aktyvi bendruomenės narė Julija Kudirkaitė ( Юлия Кудиркайте
Rugjūčio 11 dieną šeštą ryto po penkių valandų skrydžio Utair aviakompanijos lėktuvas Boing 737 nusileido Irkutske. Buvome užsisakę mašiną kompanijoje įdomiu pavadinimu „Hе пешком „( Ne pėsčiomis). Kadangi GPS sistema Rusijos teritorijoje nėra labai tiksli oro uosto knygyne paieškojome popierinio žemėlapio. Į akis krito naujausias turistinis gidas apie Irkutsko sritį. Viename pirmųjų puslapių Vidmanto Urbono nuotrauka. Čia jis didvyris, nes pirmasis atliko atrodytų neimanomą dalyką, 2011 perplaukė Baikalo ežerą, o Baikalas rusams „Славное море, священный Байкал “.
Nuo Irkutsko važiuojame į vakarus link Angaros upės. Iki Kutuliko 180 km ir apie 3 valandos kelio. Kelias nenuobodus ir ne toks blogas kokio galima tikėtis Rusijoje. Didžiausia kliūtis sutikta kelyje, tai gaisras taigoje. Labai giliai įkvėpėme... ir pralėkėme tą kelias dešimt kilometrų nusitęsusią dūmų juostą.
Kutulikas yra viena iš seniausių gyvenviečių Priangaryje. Pavadinimas kildinamas iš buriatiško žodžio „chutel“ – neaukšta perėja arba iš totoriško žodžio „kutulik“ reiškiančio duobę. Miestelis įsikūrė XVIII amžiuje, kaip pašto stotis Maskvos kelyje. Gyvenvietėje gyvena 4900 žmonių (2010 m.) Kutulikui pasaulinę šlovę davė poetas ir garsus dramaturgas Aleksandras Vampilovas (1937—1972), kuris gimė ir užaugo Kutulike.
Kutulike yra dvejos kapinės: senosios, kuriose buvo laidojami Kutuliko gyventojai ir tremtiniai iš aplinkinių gyvenviečių (спецпоселение) ir naujosios, kurios kažkodėl įsikūrusios miške. Senosios kapinės yra prie pat kelio, kurio nebuvo 50–tais metais. Prie kapinių vartų mus pasitiko Meilutė ir Stanislovas, lietuvių šeima, kurios giminės čia gyvena nuo 1947 metų. Po nepriklausomybės atkūrimo jie buvo sugrįžę į Lietuvą, bet Tėvynė „nelaukė“ ir jie net neišsipakavę konteinerių vėl sugrįžo atgal į Sibirą... Būdavo ir taip.
Jie mums papasakojo, kad 1989 metais į Kutuliką buvo atvykę kelios šeimos iš Lietuvos išsikasti savo giminių palaikų. Jų giminaičiai parsivežė tris kapus, kurių kryžiai yra matyti mūsų turimoje nuotaukoje priešais senelės kapą. Vėliau, sugrįžus į Vilnių, man pavyko surasti žmogų (Stanislovą Mameniškį, stasys373@gimail.com), kuris dalyvavo toje eksgumacijoje ir ją filmavo 8 mm kamera. Vaizdo medžiagoje matyti „miškas“ lietuviškų kryžių.
Dabar mes stovėjome toje pat vietoje, didelėje laukymėje viduryje kapinių, kurioje nebuvo nė vieno kryžiaus su saulutėmis, nė vienos tvorelės. Tik aukšta žole apžėlę kauburėliai. Jeigu ne mūsų palydovai, tai net suabejotum, kad čia palaidojimų vieta. Prieš kelis metus vietinis „metalistas“ nusprendęs, kad po tais aptūdijusiais kryžiais ir tvorelėmis esantys kapai niekam nebus reikalingi nupjovė kryžius ir tvoreles bei pridavė į metalo laužą. Vėliau vietos gyventojai pastebėjo tai ir jam už tai kliuvo, bet atstatyti jau nebuvo įmanoma. Viska buvo sunaikinta. Skaudu.
Vaikščiojome po pieva pavirtusią „lietuviškų“ kapinių dalį nenorėdami susitaikyti su mintimi, kad tai viskas, ką galėjome surasti. Dabar norėjosi nors apytiksliai surasti kapo vietą. Dar ir dar kartą žiūrėjome į senąsias fotografijas ieškodami jose pagalbos, kodo, kuris mums padėtų.
Pradžioje kilo mintis surasti apytikslią vietą iš kurios buvo fotografuota. Vietovės peizažas yra kalvotas ir tai matyti nuotraukoje. Kraštovaizdis nebuvo pakitęs tik kapinių tvora jį dengė. Kapo kryžius buvo kaip koks taikiklis tarp dviejų kalvų tolumoje. Nuotraukose buvo matyti, kad kapas buvo kairiame „lietuviškų“ laidojimų kampe. Iš kairės tik sentikių ir vaikų kapai, o kryžiai su saulutėmis iš priekio ir dešinės.
Nuėjome į kairį pievos kampą. Jame atsiradę papildomų kapų, bet sentikių ir vaikų palaidojimo pėdsakai išlikę. Tačiau tai nepakankamai tikslu. Reikėjo išlikusio orientyro esančio nuotraukoje. Tokio nėra. Vėl braidžiojame per pievą mintyse ir garsiai keiksnodami bedievį metalo vagį. Tačiau tas niekadėjas mums kai ką dar paliko. Bevaikščiojant kojos kliūdavo už kažkokių gelžgalių žolėje. Pasilenkęs pamačiau, kad tai vamzdžių galai sukalti į žemę. Staiga kilo mintis, kad tai kryžių ir tvorelių liekanos.
Viską nupjovė, bet neišrovė. Sprendimas buvo. Iš tų liekanų dabar galėjome tiksliai atstatyti kapų vietas. Keturi plonesni vamzdžiai tai tvorelė, o storesnis galvugalyje tai buvęs kryžius. Sudėliojome kapų vietas. Pagal peizažą nuotraukoje ir kapų išdėstymą nustatėme labiausiai tikėtiną kapo vietą. Galėjo būti keli variantai, bet iš dešinės esantys kapai buvo iškasti. Dar kartą viską pergalvojome ir priėję vieningos nuomonės uždegėme žvakutę ant pasirinkto kauburėlio.
Dar nepatirtas jausmas. Gal būt tokį jaučia archeologai, kai suranda kažką svarbaus arba kriminalistai, kai atskleidžia paslaptį. Gal būt tai mažai pakeitė mirusiojo likimą, nes paliekame šią vietą nepaliestą, bet tai teikia didelį pasitenkinimą ir viltį likusiems gyventi.
Ant netoliese augančio beržo pakabiname gintarinį rožančių pašventiną Vilniaus Katedroje. Norėjosi kapo vietoje pastatyti bent nedidelį kryžių. Katalikiškos bažnyčios čia nėra. Tačiau ir cerkvėje neradome jokio kryžiaus. Meilutė su Stanislovu pažadėjo padaryti kryžių tokį koks yra senose fotografijose. Vos grįžus į Lietuvą iš Kutuliko atskriejo žinutė: „Привет из Сибири ! Вашу просьбу выполнили. Крест установили, посмотрите на фото. Мы еще установили оградку, ее хотели увезти на металлолом, но уступили нам“. Видмантас Горшаников vidmantas80@mail.ru
Laikas galų gale perkels mus per upę ir skausmų našta liks aname krante.
Romainas Rolandas
