Pamyras, Tian Šanas driekiasi tūkstančius kilometrų ir išlieka labai patraukliais ekologinio turizmo objektais. Nors šio regiono šalys po sovietų sparnu atsidūrė anksčiau nei Lietuva ir, žinoma, dėl to labai nukentėjo, komunistiniai idealai nepajėgė sunaikinti tūkstančius metų skaičiuojančios kultūros.
Daugiau kaip prieš dešimtmetį 19 Azijos šalių priėmė garsiąją Samarkando deklaraciją, pagal kurią numatyta atgaivinti Šilko kelią ir atverti jį visam pasauliui. Tad Vidurinės Azijos šalys, tarsi paukščiai Feniksai pradėjo savo atgimimą.
Garsusis Šilko kelias nemažą atkarpą vingiuoja per buvusias sąjungines respublikas, o dabar – per nepriklausomas Centrinės Azijos šalis, kurios kasmet sulaukia vis didesnio užsienio turistų dėmesio. Kelionių organizatorius „GRŪDA“ taip pat sukūrė klajokliškos dvasios ekspedicinę kelionę į Kazachstaną, Kirgiziją, Tadžikiją ir Uzbekiją, tačiau apie tai – šiek tiek vėliau.
Vidurinė Azija – baltoji dėmė
Šiais laikais daugumai žmonių sunku patikėti, kad Lietuva, kaip ir Uzbekija, Kazachstanas ar Kirgizija, kitados buvo broliškos Sovietų Sąjungos respublikos. Ir ten, ir pas mus cirkuliavo tie patys pinigai, parduotuvėse buvo tos pačios prekės, tie patys deficitai, ir dar daug panašių dalykų. Prieš trisdešimt ir daugiau metų lietuviai skersai ir išilgai keliavo po šias respublikas, o atsivežami įspūdžiai iš Vidurinės Azijos visada būdavo labai sodrūs, kaip kad šiais laikais iš tolimų egzotiškų kraštų.
Nepriklausomybės metai Lietuvą labai atitolino nuo Vidurinės Azijos, per tą laiką šis regionas buvo apipintas gausybės stereotipų, nebūtų dalykų ir įvairiausių gandų, beveik nutrūko kultūrinis bendradarbiavimas, o visos šalys mūsuose įgijo trečiarūšių valstybių etiketę. Todėl nestebina tai, kad turizmo požiūriu Vidurinė Azija lietuviams kuriam laikui tapo baltąja dėme. Daugumą žmonių apie šias šalis pasiekdavo tik informacija apie automobilių prekybą, Kazachstano naftą ir šalis engiančius autoritarinius vadovus, pamirštant savosios politikos cirkus ir stebuklus.
Stereotipai ir realybė
Gajus įsitikinimas, kad visi Vidurinės Azijos gyventojai musulmonai, o su tuo siejama neigiama nuostata apie galimą fundamentalizmą ir jo keliamą pavojų turistams. Iš tikrųjų, visose Vidurinės Azijos šalyse plačiai išpažįstamos ir kitos religijos. Čia galima pamatyti ir cerkvių, ir kitokių konfesijų maldos namų. Vietos gyventojai tolerantiškai žiūri ne tik į kitataučius, bet ir į kitatikius. Be to, gana daug žmonių čia nuo sovietų laikų yra visai netikintys.
Kazachstaną ir Uzbekiją jau sunku net pavadinti trečiojo pasaulio šalimis. Iš gamtos išteklių pralobusios šalys turi tokių laimėjimų, kurie galėtų būti pavyzdžiu ir mums. Regiono autsaiderėmis turizmo srityje galima laikyti Tadžikiją ir Turkmėniją, bet akivaizdžios permainos daro ir šias šalis patraukliomis.
Svečiuojantis bet kurioje iš šių šalių, ypač kaimuose, galima pamatyti neaukštus, iš drėbto molio pastatytus namus, bet toks architektūros stilius būdingas ne dėl skurdumo, bet dėl to, kad čia gana aktyvi seisminė zona, o vasarą tokiuose namuose ne taip karšta.
Kalbant apie gyventojus, Vidurinės Azijos šalyse žmonės yra daug paslaugesni, nuoširdesni, jiems svetima arogancija, žmonės daugiau šypsosi. Visose šalyse jau kuris laikas nacionaliniu lygiu populiarinamas užsienio kalbų mokymasis, todėl turizmo sektoriuje galima nesunkiai susikalbėti bent keliomis užsienio kalbomis.
Dauguma žmonių, grįžę iš organizuotų kelionių po šio regiono šalis, būna maloniai nustebinti serviso lygiu ir lieka labai patenkinti. Šalyse sparčiai daugėja viešbučių, priklausančių pasauliniams tinklams, pavyzdžiui, „InterContinenal“, „Radisson SAS“ ir kt. Nauji viešbučiai su tautiniais motyvais pribloškia savo prabanga.
Šis regionas turi apsčiai kontrastų, kurie senovės paveldui suteikia tikro autentiškumo – atokiose gyvenvietėse vis dar nešiojami tautiniai drabužiai, turistų neišpaikinti, drovūs ir geraširdžiai žmonės čia organiškai įsilieja į aplinką.
Centrinės Azijos pažinimo ir poilsio laukinėje gamtoje ratas
Keliautojams, jaučiantiems ilgesį kraštams, kurie skirti ne poilsiauti, o tyrinėti, kelionių organizatorius „GRŪDA“ sukūrė intelektinio, estetinio, juslinio ir laukinio susižavėjimo ekstazę keliančią kelionę Šilko keliu. Tai – Centrinės Azijos pažinimo ratas, kuris apima net keturias šalis: Kazachstaną, Kirgiziją, Tadžikiją ir Uzbekiją, kelis galingus istorinius regionus, tarp jų – Sogdianą, Transoksiją, Timūridų imperijos žemes, klajoklių tiurkų ir persų kultūras.
Nepamirštama 18 dienų kelionė po tankią nemarios gamtos ir savitos, klajoklių būties prisisunkusios kultūros, tačiau šiuolaikinio gyvenimo perbraižomą Centrinę Aziją pradedama Kazachstano sostinėje Almatoje. Čia, pasikėlus į 2260 metrų aukštyje esančią Šimbulako slidinėjimo bazę, įvyksta ir pirmasis pasimatymas su griežtų Tianšanio kalnų smailių panorama.
Kitą dieną ištrūkstama iš miestiško bruzdesio ir pajudama link tradicinio klajoklių gyvenimo, kuris nespėja su šiuolaikiniais tempais, technologijomis ir traukiasi į praeitį. Vos 40 kilometrų nuo Almatos, ir atsiduriama jurtų apsupty. Tam, kad keliautojai pajustų tikrą klajokliško gyvenimo skonį ir galėtų pasigrožėti užmiestyje atsiveriančiu žvaigždėtu dangumi, liekama nakvoti jurtų stovyklavietėje.
Toliau kelionėje laukia pažintis su Kolsajaus ir Kaindi ežerais. Pastarasis dažnai vadinamas keistuolišku ir patenka į nutrūktgalviškų keliautojų ir įdomiausių visos planetos vandens telkinių topus. Taip yra todėl, kad vietoje šiuo metu (2000 metrų aukštyje) tyvuliuojančio turkio spalvos ežero dar XX a. pradžioje plytėjo slėnis. O po žemės drebėjimo atsiradęs skaidrus ežeras su iš dugno kyšančiais eglių kamienais atrodo kaip iš fantastinio filmo.
Vėliau laukia pažintis su kitu šilko kelio karštu – Kirgizija. Lankomas didžiausias šalies ežeras Isyk Kulis, Altin Arašano slėnis, kuriame keliautojai ne tik grožisi į debesis smingančiomis kalnų viršūnėmis, bet ir turi galimybę pasimėgauti natūraliomis sveikatinimosi procedūromis karštosiose versmėse. Toliau kelionėje laukia kiti pritrenkiančio grožio Kirgizijos gamtos kūriniai: ugningų spalvų tonų Džeti Oguzo tarpeklis, Sudužusios širdies ir Septynių bulių uolos bei Pasakų kanjonas.
Tęsiant pažintį su Kirgizija ir jos gyventojais, vykstama į Jaiči Jailu kaimą. Čia keliautojai svečiuojasi pas erelius prisijaukinusius medžiotojus. Kirgizijoje jie vadinami berkutchi. Tai – viena seniausių (ir sparčiai nykstančių) „profesijų“ pasaulyje, išlikusi tik Vidurinės Azijos gilumoje. Lankomas ir Kizil Tu kaimas, kurio gyventojai – profesionalūs jurtų gamintojai.
Kelionei įpusėjus keliautojų laukia dar daugiau gamtos portretų – Kalmak Ašu ir Jalgizo Karagai perėjos bei Song Kulio ežeras. Šis kosminio grožio aukštumose tyvuliuojantis gėlo vandens telkinys sunkiai pasiekiamas net galingomis transporto priemonėmis. Nuo šiuolaikinio gyvenimo, technologijų ir masinio turizmo skvarbos jį skiria stambios kalnų sienos.
Aplankoma ir Kirgizijos sostinė Biškekas. Šį buvusį svarbų Šilko kelio tašką Čiujaus slėnyje valdė uzbekų Kokando chanatas. Vėliau, 1864 metais, rusai čia įkūrė miestą, kuris iki 1926 metų buvo vadinamas Pišpeku ir Frunze. Keliautojai net ir trumpam atvykę į Biškeką, pajaučia, kad jame sovietiniai vardai dar nenublukę. Beje, iki Sovietų Sąjungos griūties dauguma gyventojų buvo rusų kilmės, ir tik artėjant naujajam tūkstantmečiui sostinė grįžo kirgizams.
Tęsiant kelionę, ateina laikas susipažinti su dar vienu, lietuvių retai lankomu kraštu – Tadžikija! Ji traukia kaip didžioji šios kelionės paslaptis, o stebina kaip tik ką rastas lobis. Šį lobį keliautojai pradeda tyrinėti nuo šalies sostinės Dušanbė. Vėliau aikštingais, bet įkvepiančiais Fanų kalnų keliais pasiekiama neblėstanti vandens žydrynė, žemės bangų ir dangaus legenda – Iskanderkulio ežeras. Kitą dieną vykstama į senąjį Tadžikijos miestą Pendžikentą bei buvusios istorinio Centrinės Azijos regiono – Sogdianos (Sogdo) valdas.
Paskutinės pažintinės dienos Tadžikijoje išvyka tarsi apibendrina nepakartojamą jos gamtos charizmą ir dramas. Vykstama į pietus nuo Pendžikento, gilyn į Fanų kalnus. Ten pradedamas neapsakomai įdomus žygis po Marguzoro, arba Septynių Šingo ežerų, vietovę.
Apie šią vietą pasklidusi legenda byloja, jog kartą vienas senolis išėjo į slėnius ir negrįžo. Susirūpinusios 7 dukros patraukė seno tėvuko ieškoti. Kad ir kaip garsiai merginos jį šaukė, paklydėlis neatsiliepė. Susėdo visos dukros prie siauro takelio ir pradėjo verkti. Verkė nesustabdomai ir ilgai. Kiekvienos jų ašaros virto atskiru ežeru. Dukros mirė, o ežerai liko. Sakoma, kad raudojusių merginų ašarų telkiniai atitinka jų grožį – visos buvo skirtingos ir be galo dailios.
Po pažinties su Tadžikija, pradedamas paskutinis Šilko kelio etapas – Uzbekija. Keliautojai atsiduria pačioje Šilko kelio širdyje, viename verčiausių bent sykį gyvenime aplankyti pasaulio miestų, kurio „Tūkstančio ir vienos nakties“ paslaptimis ir grožiu raibuliuojančią aureolę kūrė valdovai, kadaise jį kirtę karavansarajai, karvedžiai ir klajūnai – Samarkande.
Samarkande lankoma senoji Registano aikštė, kurią supa trys skirtingais laikotarpiais iškilusios medresės: seniausia – garsiojo astronomo vardu pavadinta Ulugho Bego musulmonų mokykla, statyta XV amžiuje, Tilija-Kori – „Paauksuotoji“, išaugusi XVII amžiuje, ir Šer Doro, „Liūtų buveinės“, medresė, papildžiusi vietos gyvenimą XVII amžiuje. Taip pat apžiūrimi kiti svarbūs miesto objektai – Ulugho Bego observatorija, Šakhi Zindos nekropolis ir aromatingasis Sijabo bazaras.
Paskutinioji kelionės diena skirta pažinčiai su daugiasluoksnės praeities persismelkusia šalies sostine Taškentu. Labiausiai keliautojus pakeri senoji Taškento sritis – plūkto molio namukai ir siauros gatvelės, apsupusios didžiulį religinį Hast Imamo kompleksą, kurio pagrindinė vieta, – žinoma, didinga aikštė. Joje stūkso Tilija Šeicho mečetė, kuri elegancija ir dekoru gali konkuruoti nebent su Samarkando grožiu, taip pat įstabi Barak Chano medresė, XVI amžiuje pastatytas šventojo Abu Bakro Muchamedo Šaši mauzoliejus bei Imamo al-Buchari islamo institutas.
Kadaise pasaulio dokumentiką apie Šilko kelią žiūrėjote su pavydu kaip į tolimą svajonę, o dabar, nusprendę vykti į šią kelionę, pavydėsite patys sau. Nes svetinga ir smalsi Centrinė Azija jus įsileis į savo stiprią ir dosnią, amžių kovų ir gamtos stichijų užgrūdintą, architektūros šedevrais bei mokslo atradimais spindinčią sielą.
Laukinės gamtos, Rytų kultūrų ir istorijos gerbėjus kelionių organizatorius „GRŪDA“ kviečia į klajokliškos dvasios ekspedicinę kelionę po Vidurinę Aziją.
Kelionės vadovas – geografas, rašytojas, leidėjas – Rytas Šalna.
Artimiausia kelionė – 2020 m. liepos 15 dieną (garantuotas išvykimas, liko tik 3 vietos).
