Jau vien tai, kad Singapūras yra vienas iš tų labai retų epizodų pasaulyje, kai išsivadavusi nuo kolonistų trečiojo pasaulio teritorija sužydi, neadekvačiai suklesti ir gyvena geriau nei kai buvo kolonija. Žvelgiant į Azijos ar Afrikos situaciją nesunku pastebėti, kad pasitraukus europiečiams kolonistams, valstybėlės susipriešino, ėmė kariauti tiek viena su kita, tiek tarpusavyje, nuskurdo, užsiaugino diktatorius ir nežmonišką korupciją, skursta, bei iki šiol kaltina europiečius dėl visų savo bėdų. Zimbabvė geriausias pavyzdys, nors jų yra daug.
Singapūras gi atvirkščiai – nusikratęs britų jungo tapo viena turtingiausių ir tvarkingiausių pasaulio valstybių. Ir tai yra visiškas unikumas, nes visos aplink jį esančios kaimynės daugiau ar mažiau bičiuliaujasi su skurdu, nešvara ir didžiule socialine atskirtimi.
Tai yra labai maža valstybė – miestas, esantis saloje pietryčių Azijoje. Visą salą užima Singapūro miestas. Singapūras yra viena tankiausiai apgyvendintų valstybių pasaulyje – antra po Monako, savyje talpinanti beveik šešis milijonus gyventojų.
Dar įdomu, kad tokios tautos kaip singapūriečiai nėra. Valstybėje apie tris ketvirtadalius gyventojų sudaro kinai, apie šeštadalį malajai ir apie dešimtadalį indai. Tai nėra tautinė valstybė, ji sudaryta iš įvairių tautų atstovų. Ir visi šie elementai visai neblogai sutaria ir vienijasi tam, kad jų valstybė būtų tokiose aukštumose, kokiose dabar ir yra.
Taip buvo ne visada. Vienydamiesi kovai prieš kolonistus Singapūras bičiuliavosi su Malaizija, ir 1963 m. malajai galiausiai suviliojo tada Singapūro gyventojų daugumą sudariusius kinus bei įtikino juos susijungti. Taigi tais metais Malaizija ir Singapūras tapo viena valstybe. Malajai prižadėjo, kad Singapūro kinų dauguma gaus tokias pat teises, kaip ir malajai.
Tai buvo turbūt viena trumpiausių valstybių santuokų pasaulio istorijoje. Skyrybos įvyko jau po dvejų metų. Ir čia Singapūras vėl pasirodė unikumu, nes skirtingai nuo situacijų, kai mažos valstybės išsikovoja nepriklausomybę nuo didesniųjų, čia buvo atvirkščiai. Malaizijos valdžia, išsigandusi, kad padidėjusi kinų populiacija valstybėje paims valdžią, Singapūrą vėl atskyrė nuo savęs. Ir tą turbūt padarė labai laiku, nes situacija tarp kinų ir malajų vis labiau kaito, ir kruvinų riaušių grėsmė didėjo ne dienomis, o valandomis.
Skyrybos buvo logiškos, tačiau man vis tiek situacija sukėlė nuostabą. Na kur taip matyta, kad didesnioji valstybė norėtų atsikratyti savo teritorijos ir išvarytų ar atskirtų ją nuo savęs. Tarsi vieną rytą Vilnius paskambintų Šalčininkams ir sakytų – viso gero, eikit kur norit, jūs jau nebe Lietuva. Protas neišneša.
Kaip ten bebūtų, išspirtas Singapūras susikaupė, smagiu truktelėjimu ekonomiškai pralenkė savo kaimynes ir septynmyliais žingsniais nulėkė į priekį neatsigręždamas.
Dėl savo turtingumo, daugiatautiškumo ir neutralumo Singapūras turi daug aukštą gyvenimo lygį apibūdinančių pavadinimų, tačiau man patiko gana paprastas, bet daug pasakantis – Azijos Šveicarija. Jei jau net D.Trumpas susitikimo vietai su Šiaurės Korėjos dievu Kim Jong Unu pasirinko Singapūrą, tai jau šį tą parodo apie aukštą šalies patikimumą.
Singapūras yra viena iš mokesčių rojų valstybių. Taip pat labai didelę dalį biudžeto pajamų gauna ir iš turizmo. Tai viena populiariausių turistų krypčių pasaulyje. Turistų į šalį kasmet atvyksta daugiau nei joje yra gyventojų. Singapūro oro uostas yra vienas judriausių pasaulyje, kurį kaip tarpinį tašką naudoja įvairios avialinijos, skrisdamos į Okeaniją. Dėl to Singapūras tik išlošia ir kuo ilgiau siekia užlaikyti pas save tranzitinius keleivius, jiems pristatydamas prekybos ir pramogų centrų. Turtingi keleiviai pageidaujami labiau nei neturtingi.
Ir kaip po visos šios informacijos atsisakyti užsukti į Singapūrą keliaujant kaimynines Indoneziją ir Rytų Timorą? Pamačius, kaip netoli yra ši Azijos pasaka, ir suvokus, kokios pigios skrydžių kainos Azijoje, dar paspaudėme savo braškantį nuo apkrovimo kelionės tvarkaraštį ir įspraudėme porą dienų Singapūrui.
Tiesą sakant, adekvačiam keliautojui dviejų dienų Singapūre iš esmės turėtų pakakti. Adekvatus keliautojas, mano nuomone yra tas, kuris nesėdi ištisas dienas muziejuje ar neguli paplūdimiuose. Dvi dienos maloniam pasivaikščiojimui po miestą, žymiausių jo objektų aplankymui ir objektyvaus įspūdžio susidarymui yra normalus laikas.
Kad būtų galima suprasti, kodėl būnant šalia nėra paprasta ignoruoti Singapūrą, pasakysiu, kad skrydis iš Kvala Lumpūro į Singapūrą kainavo 17 eurų. Čia kaip pietų kaina tame pačiame Singapūre. Tai mes vieną dieną suvalgėme užpilamų makaronų už 30 centų ir sutaupėme skrydžiui į Singapūrą.
Pats skrydis buvo keistas – kaip ir visa šalis. Miestus skiria tik 300 kilometrų, tačiau skrydis tęsėsi beveik pusantros valandos. Ir tai nebuvo koks nors vieno variklio „kukurūznikas“, o visiškai standartinis „Airbus 320“, kuris iš Vilniaus į už 600 kilometrų esantį Stokholmą nuskraidina per valandą. Tai taipogi nebuvo dėl kažkokių priežasčių sulėtintas skrydis. Jau sėsdami į lėktuvą žinojome, kad skrisime daugiau nei valandą, nors tyliai galvojau, kad gal čia kažkokia klaida. Iki šiol šis skrydis mano skrydžių statistikoje figūruoja kaip pats lėčiausias skrydis.
Kaip ten bebūtų nors ir lėtai, bet į Singapūrą visgi atskridome. Nuo čia mūsų kelionės kompanija pradės byrėti. Mama Sigutė po viešnagės Singapūre skris į Tailandą, o mes trise dar grįšim į Džakartą, kur byrėsim toliau. Bet tai bus vėliau, o kol kas mūsų laukia dvi puikios ir nepaliovusios stebinti dienos šiame Azijos stebukle. Apie nuotykius, kainas ir kitas Singapūro keistenybes – kitoje pasakojimo dalyje.
