Mūsų ilga kelionė po Pietryčių Aziją prasidėjo būtent čia, mažoje, į avatarų planetą panašioje, saloje. Tam skyrėme visas dvi dienas, mat po ilgos kelionės iki šito pasaulio krašto reikėjo poilsio nuo skrydžių ir oro uostų (būtent todėl vėliau Singapūrą palikom autobusu, o ne lėktuvu).
Daug klausinėję šią nykštukinę valstybę lankiusių draugų supratom – optimalu pasilikti dvi naktis. Neklydom, spėjom viską, kas domina, pamatyti ir net pietų miegu pasimėgauti.
Kadangi Singapūras maža, tačiau turtinga valstybė, kainos gali ir pasikandžioti. Bet kas ieško, tas randa, todėl net ir labai biudžetiniams kuprinėtojams čia galima pasilikti porai naktų/dienų. Patys, norėdami sutaupyti, gyvenome Mažojoje Indijoje („Little India“) ir naudojomės viešuoju transportu (iki miesto centro – vos kelios stotelės naujutėliu metro kiek daugiau nei už vieną eurą į vieną pusę).
Mažoji Indija – labai spalvinga miesto dalis, čia akys raibsta nuo spalvotais drabužiais ir auksiniai papuošalais pasipuošusių moterų, vakare čia užverda tikra tikka masala (indų virtuvės patiekalas, kurį tikrai verta paragauti) bei pakvimpa smilkalais. Nors Indija dar neaplankyta, jausmas čia – lyg būtume ten.
Dar vienas triukas sutaupyti – valgyti gatvės maistą būtent šioje miesto dalyje arba prekybos centrų siūlomose maisto alėjose. Jis čia pigesnis nei Lietuvoje dienos pietūs. Tik reikia nebijoti ir netingėti susirasti padorią vietą, kur maistas nekelia šleikštulio bei atrodo šviežias. Visada einame ten, kur daug vietinių, o maistas jų lėkštėse kelia apetitą. Už vištienos kario dubenį galima sumokėti apie 2 eurus, už labai sočią indišką vakarienę (tikka massala, kardamonų arbata, daug naan duonos) – apie 8 eurus.
Mažojoje Indijoje yra ir ką pamatyti. Serangoon gatvėje yra pagrindinė ir populiariausia šventykla labai ilgu pavadinimu Sri Veeramakaliamman, taip pat Tan Teng Niah spalvotasis namas ar Mustafa centras – ieškantiems tikros indiškos netvarkos po vienu stogu.
Pati gatvė pilna mažų parduotuvyčių ir daugybės aukso parduotuvių. Vieną vakarą jau buvom supanikavę, kad vakarienei bus auksas, bet paieškoję priėjom ir maitinimo įstaigų. Priešingai nei Kinų kvartale, magnetukų ar suvenyrų čia labai mažai, daugiausia – indiški apdarai, papuošalai ir kiti rakandai.
Tiek kinų, tiek indų kvartalams pamatyti užtenka vienos dienos, todėl likusią visą dieną skyrėm Marina įlankai ir nuostabiajam parkui. Pats „Marina Bay Sands“ – nepigus reikalas (ne be reikalo tai 5 žvaigždučių viešbutis), todėl čia neapsistojom ir 57 aukšte esančiame bekraščiame baseine (infinity pool) neplaukiojom. Užkilti į ant stogo esantį parką galima ir nesant viešbučio svečiu, tačiau tai kainuoja nepigiai.
Priešingai nei viešbutis, „Gardens by the Bay“ yra nemokamas ir siūlo nepakartojamus peizažus iš žalumos ir dangoraižių. Tik trys objektai čia yra apmokestinti, todėl norint pasikelti ir pasivaikščioti tarp avatariškų medžių teks sumokėti 8 SD (Singapūro dolerius) bei norint aplankyti abu stiklinius pastatus reiks sumokėti dar 28 SD.
Vieną jų – Gėlių kupolą (Flora Dome) – pasilikome kitam kartui (viduje – gėlių ekspozicija), nes mums daug įdomesnis pasirodė „Cloud Forest“ (viduje – taip pat vien augalai ir didžiulis krioklys, jautiesi lyg kalnų džiunglėse, takeliu lipi į viršų ir išlendi ties krioklio viršumi).
Nors stiklinis pastatas atrodo kaip šiltnamis, oras viduje daug malonesnis ir vėsesnis nei lauke, netgi gerai būtų buvę turėti megztuką. Pasivaikščiojimas medžių viršūnėse parko centre (22 metrų aukštyje) vertas tų kelių eurų vien dėl galimybės pažvelgti į šiuos meno kūrinius iš aukščiau ir arčiau.
Pavyko pakilti dar su šviesa ir sulaukti sutemos, todėl atsiverianti panorama keitėsi akyse ir darėsi vis gražesnė. Tiek didingi dangoraižiai, tiek parko džiunglės vakare pasikeičia neatpažįstamai, todėl esant galimybei būtina pamatyti šį kontrastą.
Dieną parke žmonių kur kas mažiau, matyt, dėl alinančio karščio, o vakare jų tiek, kad sunku ir vietą rasti po įspūdingaisiais medžiais, mat vakarais vyksta garso ir šviesų pasirodymas. Nuo pačios lapkričio pradžios jis jau yra kalėdinis, todėl medžiai keičia spalvas ir ornamentus pagal pačias populiariausias Kalėdų dainas, pavyzdžiui, „Last Christmas“ ir „All I want for Christmas is you“.
Nepaisant dar visai ne kalėdinės nuotaikos, šou yra gražus, o stebėti jį geriausia (pasak vietinių) atsisėdus po vienu iš pagrindinių medžių kažkur centre, nors mūsų praktika sako, kad gražu ir gulint ant pievutės kiek šoniau.
Be viso to, parkas pilnas kavinukių (yra ir „McDonald's“), viešieji parko tualetai – nemokami ir net su galimybe pasipildyti geriamojo vandens. Pastarasis Singapūre nepigus, todėl tokiom progom verta pasinaudoti. Tiesa, patys iš pradžių į tokią avantiūrą žiūrėjom gan skeptiškai, bet greitai supratom, kad vanduo tikrai geriamas.
Taip gana taupiai, bet turiningai praleidę Singapūre tris dienas (dvi naktis) išleidome ne visus 100 eurų žmogui. Palikome salą autobusu ir vos už 18 SD (11 eurų) pasiekėme Kvala Lumpūrą (Malaizijos sostinę). Tik pačius geriausius prisiminimus paliko valstybė-nykštukė ir nesvarbu, kad oro drėgmė tokia didelė, jog visada jautiesi kaip pirtyje, miestas tikrai įspūdingas.
