„Pasaulyje, o taip pat ir Lietuvoje, populiarėja tamsusis (arba juodasis) turizmas – turizmo rūšis, supažindinanti ne tik su mūšių, masinių žūčių vietomis, fortais, kalėjimais, bunkeriais ir panašiomis vietomis, bet ir su laidojimo papročiais, tradicijomis ir žmogaus kūnu. Jis pritraukia ne tik istorijos ir archeologijos mėgėjus, bet ir tuos, kurie įprastai nesidomi praeitimi – rakursas toks įdomus, kad tai virsta teminėmis išvykomis.
Lietuvoje mes turime nuo galimai seniausios urnos ir kaulų altoriaus iki gyvo užkasto žirgo kapo bei banginio, mamuto griaučių fragmentų ar net jūrų vienaragio danties. Tereikia išsirinkti įdomiausią maršrutą ir suplanuoti išvyką – pasirinkimas yra“, – pranešime spaudai komentuoja „Keliauk Lietuvoje“ vietinio turizmo ekspertė Neringa Sutkaitytė.
Nacionalinės turizmo skatinimo agentūros sudarytame pasiūlymų sąraše – net 10 išvykos idėjų, kurių metu galima prisiliesti prie anapusinio pasaulio ir pažinti kitą, mažai žinomą, Lietuvos praeities pusę.
Kaukolių altorius
Kretingos bažnyčios požemiuose išlikęs vienas žiauriausių liudijimų apie XVIII a. pradžioje čia plėšikavusius švedus. Jie šioje vietoje gyvus užmūrijo 120 vietos gyventojų ir pranciškonų vienuolių. Palaikai buvo atrasti ir čia pat palaidoti karstuose tik praėjus beveik 300 metų. Šią masinę kapavietę dabar žymi altorius – aukojimo stalas su keliomis jame įmontuotomis rastomis kaukolėmis.
Mirusiųjų pasaulis Lietuvos Pompėjoje
Pirmojoje Lietuvos sostinėje – Kernavėje, dar vadinamoje lietuviškąja Pompėja, – į mirusiųjų pasaulį kadaise palydėdavo ne tik žmones, bet ir žirgus. Užsukę į Kernavės archeologinės vietovės muziejų, turėsite progą susipažinti su seniausiais laidojimo papročiais ir pamatyti retus eksponatus iš šalies priešistorės.
Degintinas 25 metų moters kapas su akmenų krūvomis ir išlikusiu įvijiniu smeigtuku, taip pat molinė urna su sudegintais vaiko kaulais, 50 metų amžiaus vyro dilbio kaulas ir moters akiduobės dalis. Tai – išlikę 3 tūkst. metų senumo eksponatai iš Brūkšniuotosios keramikos kultūros kapinyno. Tarp eksponatų yra ir IX–X a. žirgo kapas, supažindinantis su baltų tradicija laidoti ne tik žmones, bet ir gyvūnus.
Mumija universitete
Visais laikais žmogaus kūno sandara domino tiek smalsuolius, tiek mokslininkus. Vilniuje XIX a. pradžioje net veikė Anatomijos teatras, kuriame žiūrovams buvo demonstruojami anatomijos ir zoologijos mokslų eksponatai. Šiandien jų saugojimą ir kaupimą tęsia Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Medicinos istorijos muziejus. Kartu su chirurginiais įrankiais, senoviniais vaistais, farmaciniais leidiniais muziejuje saugomi ir patologiniai preparatai bei XIX a. vyro mumija.
Kur mirusieji tarnauja gyviesiems
„Mirusieji tarnauja gyviesiems“ – taip anatomijos mokslą ir tai, kad mirusio žmogaus kūnas yra svarbi mokomoji priemonė, pristato Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno Anatomijos muziejus. Jo kolekcijoje – kaulai, skeletai, užkonservuoti organai, embrionai, kūnų dalys. Yra ir trijų žmonių palaikai (dviejų vyrų ir mergaitės), kurie su laiku mumifikavosi.
Vienuoliai stikliniuose karstuose
Barokinės Liškiavos Švč. Trejybės bažnyčios ir vienuolyno rūsiuose yra išlikusi XVIII a. vienuolių dominikonų kripta. Joje esantys 5 karstai yra ... stikliniai. Šitaip palaikus perlaidoti buvo nuspręsta vykdant restauraciją prieš porą dešimtmečių. Lietuvoje yra ne viena bažnyčia, kurios laidojimo rūsiuose – didikų sarkofagai, tačiau Liškiava išsiskiria tuo, kad karstai atviri ir palaikus galima apžiūrėti.
Vienišos kaukolės
Kasinėjimų metu atsitiktinai rastuose kauluose užkoduota informacija kartais taip ir lieka paslaptimi. Štai, užsukusius į skulptoriaus J.Zikaro namų-muziejaus (Kaunas) dirbtuves Pelėdų kalne pasitinka tuščios kaukolės akiduobės. Tai – vienas iš paslaptingiausių muziejaus eksponatų, kurio istorija nėra iki galo aiški.
Šilutės Hugo Šojaus muziejaus archeologijos ekspozicijoje taip pat yra žmogaus kaukolės fragmentas: XIX a. buvo rastas žmogaus skeletas su šalia gulėjusiu akmeniniu kirviu. Kaulus žmonės užkasė, o kirvis ir kaukolės viršutinė dalis tapo muziejaus eksponatu. Tyrimų metu buvo nustatyta, kad kaukolė – 40–50 m. vyro iš vėlyvojo neolito laikotarpio (3100–2000 pr. Kr.).
Kai gyveno mamutai
Tauragės krašto muziejuje „Santaka“ galima persikelti į ledynmečio laikus. Čia eksponuojamas mamuto kaulas, rastas netoli Tauragės, Sungailiškių žvyro karjere, XX a. aštuntame dešimtmetyje. Mokslininkų teigimu, Lietuvos teritorijoje mamutai gyveno nuo 74 tūkst. iki 24 tūkst. metų prieš Kristų. Kitas įdomus muziejaus eksponatas – 12 tūkst. metų senumo šiaurės elnio ragas.
Banginis ąžuole
Ąžuolo kamiene – mėlynojo banginio žandikaulis ir mamuto šonkaulis. Tokius netikėtus eksponatus galima pamatyti seniausiame Lietuvos senienų muziejuje – Dionizo Poškos Baublyje (antrajame) (Šilalės r.). Didžiojo mėlynojo banginio apatinio žandikaulio dalelė, kuriai yra apie 50 tūkst. metų, ir mamuto šonkaulio dalys rastos Bijotų apylinkės durpynuose.
Laiko nepaliesti gyvūnai
Sąlyginai mumijomis kartais pavadinami gyvūninės kilmės gintaro inkliuzai – sakai užkonservavo gyvybę milijonams metų. Pavyzdžiui, 15 tūkst. objektų su inkliuzais kolekcijoje Palangos gintaro muziejuje yra ir labai retas eksponatas – driežiukas, gyvenęs dar dinozaurų laikais. Taip pat čia galima apžiūrėti gintarmedžio sakuose amžiams įstrigusius vabzdžius, voragyvius ir kitus gyvūnus.
Įdomybių kolekcija iš pasaulio
Įdomių eksponatų yra ir mažiau žinomame Vilniaus universiteto Zoologijos muziejuje, kuris yra seniausias mokslinis zoologijos muziejus Lietuvoje. Jis itin didžiuojasi grafo Konstantino Tyzenhauzo paukščių kolekcija, laikoma viena seniausių Europoje. Joje – net ypač vertingi eksponatai iš Jameso Cooko ekspedicijų. Muziejuje galima pamatyti ir grenlandinio banginio žandikaulį, ūsą bei „jūrų vienaragio“ narvalo dantį iš Kristupo Radvilos Juodojo įdomybių kolekcijos.
Prieš vykdami į objektą, pasitikslinkite jo interneto svetainėje darbo valandas ir lankymosi sąlygas. Taip išvengsite netikėtumų pasikeitus ekspozicijai.
