Pirmieji krikščionys, kaip visi puikiai žinome iš istorijos, buvo žiauriai persekiojami – deginami, leidžiami draskyti laukinaims žvėrims. Pasiųstas su jais susidoroti Saulius, išgirdęs prieš įvažiavimą į Damasko miestą rūstų Kristaus balsą, nukrito nuo žirgo ir apako. Nematantį dienos šviesos Saulių kažkas atvedė į Via Rektą, į Judo namą. Kur būtent Tiesiojoje gatvėje stovėjo šis namas, dabar neaišku. Bet vienoje iš netoliese esančių siaurų gatvelių turistams rodomas kitas namas, susijęs su apaštalo Pauliaus vardu. Tai – vieno iš Kristaus mokinių – Ananijaus namas. Tai Ananijus išgydė Saulių nuo aklumo, jį pakrikštijo, duodamas Pauliaus vardą ir palaimino misionieriškai veiklai...
Štai į šį namą ir atvedė mus gidas.
Įėjome į koplyčią, kuri mūsų dienomis vadinasi šv. Ananijaus vardu, – čia kažkada rinkdavosi
 |
| 123rf.com nuotr./Damasko Umayyad mečetė |
pirmieji krikščionys. Šv. Ananijus laikomas pirmuoju Damasko vyskupu. Jis – vienas iš tų Kristaus mokinių, kurie už krikščionybės propagavimą mirė kankinio mirtimi.
Pasak legendos, į naują tikėjimą perėjusiam Pauliui teko skubiai palikti Damaską. Vienminčiai padėjo jam bėgti, nuo miesto sienos nuleisdami pintinėje.
Dabar Damasko gyventojai tikina, jog apaštalo pabėgimas įvykęs prie Bab Kisano vartų, romėnų laikais laikytų Saturno vartais. Dabar čia įrengta krikščioniška koplyčia, kurioje turistams ir piligrimams rodoma pintinė – tariamai tiksli kopija tos, kurioje nuo sienos nusileidęs Paulius. „Šv. Pauliaus bėgimas“ pavaizduotas ir bareljefe, esančiame rytinėje koplyčios sienoje. Čia pat kabo paveikslai evangelijos siužetais.
O pati Via Rekta – Tiesioji gatvė – šiandien gerokai apšiurusi. Kiekvienas čia atvykęs mato, kaip pajuodo, nuo senatvės sukrypo dviaukščiai namai su nėriniuotais balkonėliais... Tačiau šis rajonas vistiek toks žavus: su savo siauromis, akmenimis grįstomis gatvelėmis, tyliais žaviais kiemeliais, pirtimis su išmargintais kupolais, karavanų užeigomis, kur, pavargę nuo ilgo kelio, ilsėdavosi pirkliai ir kupranugarių varovai, su mečetėmis ir medresėmis...
Čia, būtent čia ir prasidėjo Damaskas. Čia įsikūrusi jo širdis – senovinė Citadelė, kurios galingos sienos mena rūsčių arabų kalifų vardus. Citadelę pastatė legendinio Saladino brolis, išgarsėjęs pergalėmis kovoje prieš kryžiuočius. Neseniai prie Citadelės sienos iškilo paminklas ir pačiam Saladinui: lekiantis raitelis trypia kojomis riterių žirgus...
Čia daug saulės ir šviesos
Damaske viskas ryšku: jeigu muzika – tai garsi, jeigu ginčas – tai audringas, jeigu garsinis signalas- tai per visą gatvę. Sostinės gyventojai labai myli gėles: jos – namų languose ir balkonuose, merginų šukuosenose, vairuotojų kabinose. Dažnai būnantieji Damaske užsieniečiai pastebi dar vieną jo ypatybę – tai miestas „be skėčių ir šunų“. Šunelių čia beveik nematyti. Mat Koranas juos laiko nešvariais ir negerais gyvūnais. Štai katės – kitas reikalas. Jos laižė pranašo Mahometo žaizdas. Šie gyvuliukai mylimi ir jų gausybė. Skėčiai taip pat nepopuliarūs. Moterys vaikšto daugiausia apsisupusios skarelėmis arba vienplaukės.
 |
| M.Jankutės nuotr./Damasko kampelis |
Miesto centre išlikę grakštūs Azemo rūmai – buvusi turkų pašos rezidencija. Iš išorės visai paprastas, viduje šis statinys pavergia interjero puošnumu. Čia pat netoliese įsikūręs nacionalinis muziejus su turtingiausia Sirijos istorijos ekspozicija. Tiesa, vaikščioti po jį ir klausytis gido buvo gana nelengva – vos galėjai prasisprausti pro įvairiakalbių turistų grupes...
Senąjį ir naująjį miestą skiria Merdže aikštė, įdomi unikaliu, vieninteliu pasaulyje paminklu... telegrafui. Bronzinis stulpas, apvytas laidais, iškilo, norint įamžinti Damasko ryšio su Medina užmezgimo datą...
Netoli nuo Merdže aikštės stovi mauritaniško stiliaus pastatas su trispalve šalies vėliava ties įėjimu – tai šalies parlamentas. O už dviejų minučių ėjimo nuo jo gaudžia pagrindinė prekybinė gatvė – Salchija. Tai – vietos „Eliziejaus laukai“, kuriuose daugiau smalsuolių negu pirkėjų. Prisimenu, kad promenada prasidėjo nuo paminklo šalies prezidentui Bašarui Asadui. Jis – nacionalinio herojaus Hafeso Asado, 30 metų vadovavusio šaliai, sūnus. Nors islamas draudžia vaizduoti visa, kas gyva, kad nebūtų garbinami stabai, kas suskaičiuos, kiek dabartinio prezidento ir jo tėvo portretų ir biustų puošė miesto gatves? Kartais šie portretai užimdavo visą namo fasadą. Arba jų buvo iškabinama visa galerija – tarsi nesupjaustytų pašto ženklų. Įdomu, kiek jų yra išlikę mūsų dienomis, prasidėjus liaudies bruzdėjimams?
 |
| M.Jankutės nuotr./Jaunos Damasko gyventojos |
Gatvės minioje – visas drabužių spektras: tradicinės arabų galabėjos ir amerikietiški džinsai, languotos skarelės – kufijos, apjuostos lankeliu, ir madingos kepuraitės su snapeliais, Dioro mados namų suknelės ir juodos čadros. Galima išvysti vienplaukių europietiškos išvaizdos moterų; moterų, dėvinčių europietišką aprangą, tačiau ryšinčių šalius ir moterų, per karštį nešiojančių juodus apsiaustus iki žemės, mūvinčių pirštines ir užsidengusių juodu vualiu veidus. Kiek joms metų? Bet štai sušvis iš po čadros žvilgsnis ir suprasi, jog priešais tave – visai jauna būtybė. Štai už parankės gatve eina dvi draugės: viena vilki džinsus ir atrodo kaip europietė, o kita – iš konservatyvios šeimos ir į viską žvelgia pro juodą vualį. Tačiau tai joms nė kiek netrukdo mielai plepėti ir juoktis. Kaimo gyventojas atskirsi iš plačių „čigoniškų“ sijonų ir margų palaidinių.
Sirijiečių namuose neesama centrinio šildymo, o grindys – akmeninės arba cementinės. Netgi padengtos kilimais, jos šaltokos. Vandenį sostinės gyventojai paprastai pasišildo mazutiniu kaloriferiu...
Miestiečiai, skirtingai nuo daugumos mūsų, yra linkę įsikurti keliaaukščių namų pirmuosiuose arba cokoliniuose aukštuose. Tada jiems priklauso kiemas. Sava žemė – juk tai toks viliojantis dalykas mieste! Kiemas – privatus, ir išėjimas į jį – tiktai iš savininko buto. Kiti namo gyventojai vaikšto pro kitas duris. Neretai tokiame kieme gali išvysti besikapstančias vištas ar kalakutus. Arba oriai uodegą išskleidusius povus. O ant pasodintų medžių noksta figos, geltonuoja apelsinai ar mandarinai...
Be galo malonu pasivaikščioti po Damaską ir saulei nusileidus. Miestas paskęsta šviesų jūroje. Oras, ne itin užterštas netgi dieną, į vakarą apsivalo ir tampa visiškai skaidrus. Sutemus būtinai reikia užvažiuoti į Kasjuno kalną, iš kurio atsiveria nuostabus sostinės vaizdas. Aišku, neužmirštant šilčiau apsirengti – viršuje pučia šaltoki vėjai...
Šio kalno papėdėje, pasak Biblijos, įvyko pati pirmoji žmonijos istorijoje žmogžudystė – pavydo kankinamas Kainas nužudė savo brolį Abelį. Tačiau ši niūri kalno šlovė nesutrukdė jo papėdėje įsikurti naujam respektabiliam Malko gyvenamajam rajonui. Kalno šlaitai užstatyti nedideliais nameliais, prisilipdžiusiais prie jų tarsi kregždžių lizdai. Vakare, kai namuose užsidega šviesos, iš tolo susidaro įspūdis, tarsi prieš jus būtų vienas didžiulis pastatas...
