Paskutines dienas šioje šalyje su draugais nusprendėme praleisti Džedžu (Jeju) saloje, tačiau nakvoti dar viename viešbutyje nebenorėjau. Norėjau pamatyti, kaip gyvena korėjiečiai, kaip atrodo jų namai ir koks maistas garuoja ant jų kasdienio stalo. Todėl pasirinkau juos – Eun joo ir Hyung jun Kimus. Pasirinkau dėl nuotraukos, iš kurios žvelgė du besišypsantys veidai. Ir kurioje esantys žmonės vilkėjo narų kostiumus.
Pagalvojau, kad būtent tokių laisvos sielos šeimininkų mums trūksta iki pilnos laimės. Ir aš neklydau. Vos spėję susitikti pasijutome artimi kaip seniai matęsi bičiuliai ir vos po kelių valandų sėdėjome mūsų namų svetainėje, kur jie mums papasakojo apie savo darbą, tapusį gyvenimo būdu.
Pabėgę nuo streso
Seule visą gyvenimą gyvenusi ir dukras užauginusi pora dirbo grafikos dizaineriais, tačiau gyvenimas Pietų Korėjos sostinėje kupinas streso ir ilgų darbo valandų. Ieškodami ramybės ir atsipalaidavimo seuliečiai keliauja į didžiausią šalies salą Džedžu. Čia prieš daugiau nei ketverius metus pradėjo važinėti ir Eun su Hyung.
„Žmona pradėjo vis daugiau laiko leisti saloje, nardyti, todėl galiausiai abu metėme darbus sostinėje ir persikėlėme į Džedžu“, – pasakojo vyras. Jo žmona baigė mokslus ir tapo „haenyeo“. Taip Pietų Korėjoje vadinamos moterys, nardančios į daugiau nei 10 metrų gylį. Ir jos tą daro nenaudodamos jokių deguonies aparatų! Kiek vėliau jos pėdomis, o tiksliau purslais, pasekė ir Hyung, tapęs vienu iš 9 saloje nardančių vyru.
„15 amžiuje nardė ir įvairius moliuskus rinko tik vyrai, tačiau vėliau jiems teko išeiti kariauti, ir šį itin sunkų darbą perėmė moterys. Taip ir liko iki šių dienų, nors darbas ir yra labai pavojingas. Kasmet miršta 5–10 narių“, – prisipažino Hyung, tačiau neatrodo, kad pora gailėtųsi savo sprendimo.
Priešingai, atvykęs į jų namus jautiesi lyg būtum pasinėręs į povandeninį pasaulį. O vienas pirmųjų dalykų, kurį didžiuodamasis mums parodė šeimininkas, buvo knyga, ant kurios viršelio – Eun. „Laiminga „haenyeo“, – taip vadinasi knyga, kurią parašė jo žmona, o iliustravo jo darytos nuotraukos. Netrukus Hyung įjungia ir vienos televizijos laidos reportažą, kuriame jis ir jo žmona pasakoja apie šio ypatingos, į „Unesco“ paveldo sąrašą įtrauktos specialybės subtilybes.
Pagyvenusios undinėlės
„Aš pats nardau rečiau, tačiau rūpinuosi penkių moterų komanda. Joje, be mano žmonos, yra dvi 90-metės ir dvi trejais metais jaunesnės narės. O, kad pamatytumėte jas! Eina susilenkusios, dejuoja, kaip viską skauda, bet vos įlipa į vandenį – plaukia kaip undinėlės! Kuo vyresnė moteris – tuo ji geresnė nardytoja. Vandenyje jos savos, prie jų pažaisti priplaukia net delfinai“, – su laimingo vaiko šypsena pasakojo Hyung.
Penkių moterų komandoje yra ir dvi 90-metės narės.
Jeju saloje yra dvi mokyklos, kuriose galima išmokti šios nykstančios profesijos, bet, deja, vis mažiau moterų čia atvažiuoja. Prieš dešimt metų „haenyeo“ buvo net keli milijonai, o dabar Džedžu saloje belikę vos 4 tūkstančiai. Ir, nors vietiniai iš kitų šalies vietų atvykusių ir išmokusių nardyti moterų ir nelaiko originaliomis „haenyeo“, pora stengiasi į tai nekreipti dėmesio. Eun ir Hyung visomis išgalėmis stengiasi populiarinti šią profesiją, bent jau tiek, kad ji pritrauktų turistų dėmesį.
Grafikos dizainerio svajonė – sukurti animacinį filmuką apie laimingąsias nares. Kol svajonė dar tik įgauna formą, jis kuria įvairius dizainus suvenyrams, kurių padovanojo ir mums. O mainais į tai aš pažadėjau, kad kitą kartą atvykusi į Džedžu salą aš tapsiu vienu „haenyeo“, bent vienai dienai.