Net apleistos trobelės kelia žavesį
Vėliau sužinosiu, kad šie būstai, vadinami kotomis, yra retenybė ne tik šiuose kraštuose. Samių muziejaus darbuotoja net nepatikės manimi, kol nepamatys nuotraukų.
Net ir nežinodamas šių detalių savo atradimu džiaugiuosi tartum vaikas. Atsargiai įeinu į pirmąją kotą. Jos centre – akmeninis ugniakuras. Šalia jo sudėtos lentos. Pas mus tai būtų sofos atitikmuo.
Lanko formos kartys sudaro pagrindinį kotos karkasą. Ant jo tvirtinami skersiniai ir klojamos siauros lentos. Apačioje būsto siena užverčiama žemėmis. Ir nors kotą statant neiškasama duobė, tačiau jos forma ir izoliacinės savybės yra tokios pačios, kaip ir žeminės.
Dalis kotų sienų jau išgriuvę ir išpuvę. Greičiausiai žmonės čia gyveno prieš penketą metų. Kai kur vietoje laužaviečių stovi metalinės krosnelės – jau šių dienų civilizacijos palikimas. Dūmai išeina per žeminės viršuje paliktą angą – beveik kaip dūminėje pirkioje.
Eidamas iš kotos į kotą mėgavausi kiekviena akimirka. Nesu iki šiol matęs nieko panašaus net Afganistane, kur dar retkarčiais galima sutikti vietinius, su jaučiais ir mediniais noragais ariančius žemę...
Grįžęs pradėjau domėtis, ką vis dėl to aptikau, ir kas tie samiai yra. Pasirodo, šios tautos istorija nėra pati linksmiausia ir su laiminga pabaiga.
Šiaurės elnių augintojai ir žvejai
Samiai, kurie kartais vadinami lapiais, yra Skandinavijos vietiniai gyventojai, turintys savo kalbą ir senas tradicijas. Iki XX a. pagrindinis jų pragyvenimo šaltinis buvo ir visas gyvenimas sukosi apie elnių auginimą bei žvejybą. Jų gyvenamos teritorijos apima Norvegiją, Suomiją, Švediją ir Rusiją. Daugiausia samių yra Norvegijoje. Nors įvairių šaltinių nurodomi skaičiai skiriasi, tačiau manoma, kad šioje šalyje yra 45 tūkstančiai samių.
Samiai tradiciškai skirstomi į dvi dalis – klajoklius elnių augintojus ir sėslius žvejus. Klajokliai samiai judėjo kartu su šiaurės elnių bandomis. Jie sekė šiuos gyvūnus per Šiaurės Norvegijos, Švedijos, Suomijos ir Rusijos tundras, juos naudodami maistui, būstui ir įrankiams pasigaminti.
Klajokliai gyvendavo palapinėse, suręstose iš aukštų medžio karčių ir apdengtose elnių kailiais. Jas ir vadino kota. Tokiai palapinei uždengti reikėdavo kelių dešimčių elnių odų. Šiandien tik nedidelė dalis samių vis dar klajoja paskui šiaurės elnius.
Ilgą laiką samiai ganė elnius naudodami tradicines priemones: šunis ir roges. Tačiau šiandien jie daugiausia naudoja šiuolaikinius prietaisus – sniego motociklus.
Samių kalba turi net 7 dialektus. Tautos žodyne apibūdinti sniegui yra dešimtys žodžių. Juos visus išmoksta tik elnių augintojai – tie, kurie arčiausiai laukinės gamtos. Tačiau samių kalboje nėra žodžio, apibūdinančio „karo“ reikšmę. Tad šiuolaikiniame pasaulyje norint kalbėti apie karinius konfliktus šį žodį jiems tenka skolintis iš kitų kalbų.
Dabar daugelis samių persikėlė į skirtingas šalies dalis ir gyvena šiuolaikinį civilizuotą gyvenimą. Yra nuomonių, kad šios tautos kultūra yra beveik išnykusi, o dabartinis atgimimas tėra numirėlio gaivinimas.
Kita nuomonė, kad, nors samiai prarado kai kurias savo tradicines detales, tačiau jie puikiai sugebėjo adaptuotis prie modernėjančios visuomenės. Jie turi stiprų tautos indentitetą, savo savivaldą, puikiai save reprezentuoja pasaulio tarptautinėse organizacijose. Taigi, tauta gyvuoja. Tiesa, patirti šiai tautai taip pat teko daug vargo.
Samių kultūros naikinimas
Nuo XX a. pr. samius pradėta po truputį bandyti asimiliuoti ir įtraukti į Norvegijos pasaulietinę kultūrą. Jie buvo verčiami mokytis norvegų kalbos, mokyklose samių vaikams nebuvo leidžiama šnekėti savo gimtąja kalba. Maža to, jie buvo perkeliami iš savo tradicinių būstų į namelius.
Samiai po truputį turėjo atsisakyti savo kalbos, tradicijų, kultūros, istorijos ir visapusiškai įsilieti į Norvegijos gyvenimą.
Didelę įtaką samių amatams, o ypač elnininkystei, padarė Antrasis pasaulinis karas. Traukdamiesi vokiečiai taikė išdegintos žemės taktiką – kuomet yra sunaikinama šalies, iš kurios traukiamasi, infrastruktūra – namai, tiltai, ištisi miestai, sandėliai, laivai ir kt. Taip apsunkinamas persekiojančios kariuomenės judėjimas.
Į tokias su žeme sulyginamas teritorijas pateko maždaug trys ketvirtadaliai žemių, kuriose gyveno samiai. Po karo norint gauti paramą iš Norvegijos vyriausybės ir institucijų viską buvo privaloma rašyti norvegų kalba ir prisitaikyti prie valstybės reikalavimų. Taip samių asimiliacija įsibėgėjo. Jau po poros dešimčių metų samiai gyventojų surašyme save vadino norvegais.
Situacija pasikeitė 1970 m. Prasidėjo samių kultūros ir tautos atgimimas. Įsikūrė pirmosios organizacijos, kurios rūpinosi ir siekė atgaivinti tautos kultūrą, įtaką, papročius ir kalbą.
Dabar samiai nori realios savivaldos, nori patys spręsti, ką daryti su jų žemėmis, kur ir kada vartoti kalbą. Jie aktyviai reiškiasi pasauliniuose tautinių mažumų kongresuose, bando didinti politinę įtaką ir aktyviai užsiima kultūros sklaida.
Tačiau didžioji dalis samių gyvena didžiuosiuose miestuose ir mažesnėse gyvenvietės jau pamiršę tradicinius amatus, elnių auginimą ir žvejybą jūrose. Nors iki šiol su šiais tradiciniais jų tautai dalykais jie susiduria žvejojančių ir elnius auginančių giminių dėka.
