Informaciją parengė pigių lėktuvo bilietų sistemos „Skrendu.lt“ kolektyvas. Daugiau apie skrydžius ir keliones sužinoti galite čia.
Kviečiame skaityti Aistės įspūdžius apie nepamirštamą kelionę po Malaiziją, kur ji studijavo.
Praėjo kiek daugiau nei metai nuo tada, kai išvykau į didžiausią savo gyvenimo kelionę Malaizijoje.
Paryčiais riedame automobiliu į Lenkijos sostinę Varšuvą. Čia manęs laukia skrydis į Kvala Lumpūrą su persėdimu Dubajuje. Studijuoti pagal dvišalę mainų programą į Malaiziją susiruošiau gana spontaniškai, tad jokių išankstinių nusistatymų ar nusiteikimo nebuvo. Tik aš ir mano žinojimas, kad ateinantys 3 mėnesiai bus kupini įspūdžių ir nuotykių!
Malaizija – pietryčių Azijos šalis, kurios žemyninė dalis ribojasi su Tailandu bei Singapūru, o kita dalis – Malaizijai, Brunėjui bei Indonezijai priklausančioje Borneo saloje. Vietiniai Malaizijos gyventojai – malajai (60 proc.), kinai (26 proc.), indai (7 proc.), likusi dalis kitataučiai. Šiuo metu šalyje gyvena daugiau nei 30 mln. žmonių, o daugiau nei pusę jos ploto užima džiunglės. Malaizija vilioja savo atogrąžų miškais, nuostabiais žydrais paplūdimiais, triukšmingais, dūzgiančiais miestais, šiltu klimatu bei kultūrų įvairove.
Pirmas įspūdis – stebina viskas
Pirmas įspūdis atkeliavus į atogrąžas žiemą – didžiulis. Žinoma, pirmiausia dėl temperatūros. Karštis ir drėgmė čia lepina tiek dieną, tiek naktį. Be to, oras, išlipus iš lėktuvo, dvelkė visiškai kitokiu aromatu nei Europoje. Tartum būtum kokiame SPA, tik tas kvapas tikras!
Toliau stebino viskas! Pradedant gamta, miestais, baigiant žmonėmis. Pamenu, vieną pirmų vakarų vaikščiodama žvilgtelėjau į naktinį dangų (čia nuolat temsta apie 19.30 val.) ir išvydau šypsenos formos mėnulį. Tą akimirką iš tikrųjų pajutau, kad esu kitame pasaulio krašte: jausmas buvo toks bauginantis, bet kartu ir malonus.
Pirmomis dienomis jaučiausi kaip nesava, beveik nieko nevalgiau (tiesiog buvo per karšta). Po kelių savaičių, kai atslūgo pirštų tinimas, aš jau ne tik kad buvau išragavusi populiariausius vietinius valgius bei vaisius (o jau tie arbūzai ir papajos…), gėriau karštą juodą kavą, bet ir pradėjau bėgioti lauke (vakarais, besileidžiant saulei, kai temperatūra nukrisdavo iki menkų 28 laipsnių).
Bėgant laikui, prie daugumos egzotiškų dalykų pripratau, bet kaskart išvysdavau ką nors, kas versdavo stebėtis šiuo nuostabiu kraštu vėl ir vėl.
Skraidantys tarakonai, „kitokia“ švara bei kvapai, vakarais iš mečečių sklindančios musulmonų giesmės, nuostabūs saulėlydžiai, vietinio transporto sistema – tai dar ne viskas, kas stebina europiečius Malaizijoje.
Pavyzdžiui, važiuojant vietiniu transportu atkreipi dėmesį, kad dažnai stotelių tiesiog nėra. Vietiniai žino, kur sustos autobusas, todėl ateina ten ir laukia jo.
Rytietiška kultūra labai skiriasi nuo mūsiškės. Žmonės čia atsipalaidavę, niekur neskuba. Taisyklės keičiamos dažnai ir kaip patogu. Fengšui yra pasiteisinimas beveik viskam. Punktualumas beveik apskritai neegzistuoja.
Vietiniai Malaizijos gyventojai gana maži, tačiau jie tiek daug valgo! Mūsų nedideliame miestelyje veikė gal 20 restoranų, dirbančių „24/7“, t.y. visą parą. Susidariau įspūdį, kad vietiniai valgo ryte, dieną, vakare, naktį, daug, riebiai, aštriai. Bet tai suprantama, juk vienas nuostabiausių dalykų šioje šalyje – maistas, kuriam įtakos turi tiek indų, tiek kinų bei tailandiečių virtuvės.
Vietiniai mūsų, europiečių, dažnai klausdavo, ar sugebėsime valgyti jų aštrų maistą, ar reikėtų pagaminti švelnesnį patiekalą. Aš pati labai pamėgau aštrų maistą ir įvairius prieskonius, tad grįžus į Lietuvą reikėjo laiko, kol maistas man nebeatrodė „be skonio“.
Taip pat man labai patiko vietinių gaminami ledai iš kukurūzų arba raudonųjų pupelių. Skamba išties neįprastai, tačiau tai vienas iš tų dalykų, kurių labai ilgiuosi iki šiol.
Malaiziškas Silicio slėnis
Kadangi į Malaiziją vykau ne šiaip sau, o pagal studentų mainų programą, lankiau paskaitas Limkokwingo kūrybinių technologijų universitete. Jis labai šiuolaikiškas ir komercinis. Nemeluosiu, universitetas primena didžiulį prekybos centrą, kuriame nuolat groja muzika, yra parduotuvėlių, kirpykla, kavinės.
Pagrindinėje patalpoje, vadinamoje „Plaza“, nuolat vyksta įvairūs renginiai: pradedant mados šou, turgeliais, baigiant garbių svečių vizitais bei didžiaisiais metų kultūrų renginiais (universitete mokosi žmonės daugiau nei iš 120 šalių).
Pats pastatas apsuptas palmių bei kitų augalų ir atrodo išties įspūdingai. Universitetas įsikūręs ne pačiame Kvala Lumpūre, o už 30 km nuo jo – Cyberjaya miestelyje, kuris tarsi milžiniška statybų aikštelė: kur pažvelgsi – kranai, dulkės ir naujai iškepti dangoraižiai.
Tai – tarsi malaiziškas Silicio slėnis, kur įsikūrę daug įmonių, studentų, mokslo centrų. Tačiau, esant tokiame krašte, negalima tiesiog eiti į paskaitas ir daugiau nieko neveikti. Taigi, stengiausi kiek įmanoma daugiau keliauti ir pažinti šią šalį.
Malaizijos burtai
Kvala Lumpūras – Malaizijos sostinė. Tai modernus, šurmuliuojantis miestas, kurio panoramoje tviska šiuolaikiniai stikliniai dangoraižiai, o nuleidus akis žemiau – seni, aptriušę pastatai. Toks persipynimas pabrėžia atotrūkį tarp skirtingų sluoksnių bei tai, kad Malaizija yra sparčiai besivystanti, bet vis dar trečiojo pasaulio valstybė.
Mieste yra nemažai pastatų, nuo kurių atsiveria nuostabi panorama – tai terasos, restoranai ar net baseinai, įsikūrę ant dangoraižių stogų ar viršutiniuose aukštuose. Čia puikiai išvystytas susisiekimas tiek autobusais, tiek miesto traukiniais (monorails).
Bene populiariausias Malaizijos simbolis – Petronas bokštai dvyniai – 88 aukštų, 450 metrų aukščio dangoraižiai, be kurių miesto panorama negali būti įsivaizduojama. 1998–2004 m. tai buvo aukščiausias statinys visame pasaulyje, o iki šios dienos – tai aukščiausi bokštai dvyniai.
Vakare, kai įsižiebia miesto šviesos, dvyniai tviska lyg deimantai. Šalia šviečia ir šoka grojantys fontanai, čia pat šurmuliuoja turistai iš viso pasaulio – jausmas išties neapsakomas.
Vienas kinas ne juokais supyko, kai paklausiau, kiek kainuoja kelnės, o po to jų nepirkau. Pamenu, liepė man daugiau nesirodyti ir neklausinėti, jei neperku.
Mieste yra daugybė restoranų, prekybos centrų, parkų, turgų. Populiariausias – China Town kinų turgelis. Pastarajame gyvenimas verda neapsakomu tempu – čia žmonės perka, parduoda, derisi, šaukia, ragauja…Čia nuolat pilna turistų, perkančių žymių prekės ženklų kopijas, besimėgaujančių pigiu, riebiu maistu, vaisiais, gėrimais. Visur triukšmas, aplink pilna pardavėjų, kurie iš visų pusių kviečia, siūlo derėtis, pirkti ir pirkti. Vienas kinas ne juokais supyko, kai paklausiau, kiek kainuoja kelnės, o po to jų nepirkau. Pamenu, liepė man daugiau nesirodyti ir neklausinėti, jei neperku.
Taip pat mieste yra ir indų kvartalas – Little India, kur vyrauja daug ramesnė atmosfera. Daugybė indų siūlo savo paslaugas ir prekes: blizgantys papuošalai, spalvoti drabužiai, prieskoniai, daržovės, henna tatuiruotes. Šalia vyrai daro nuostabius vainikus iš gėlių. Visur skamba indiška muzika bei tvyro smilkalų bei indiško maisto aromatas.
Vos 13 km nuo miesto išsidėsčiusios įspūdingosios Batu uolos. Manoma, kad joms yra 400 milijonų metų. Seniau jos buvo žmonių naudotos kaip slėptuvės. Įėjimą puošia didžiuliai spalvoti laiptai. Jų net 272!
Šalia, daugiau nei 40 m aukščio paauksuota indų karo dievybės Murugano statula. Aplink laiptus šokinėja beždžionės, tad būtina saugoti savo daiktus, ypač maistą. Bet turistams maitinti beždžiones – didžiausia atrakcija.
Kontrastai, kontrastai
Visai šalia sostinės įsikūręs dar vienas nuostabus miestas Putrajaya. Jis – Federalinė Malaizijos sostinė, nutolusi nuo Kvala Lumpūro 25 km. Šiame mieste beveik visi pastatai yra nauji, modernūs. Dauguma čia gyvenančių žmonių yra malajai, užimantys valstybinių institucijų tarnautojų pareigas.
Šiame mieste jausmas išties keistas. Vaikštant gatvėmis vakarais ar savaitgaliais beveik nesutiksi žmonių, labai mažai mašinų. Rodos, kad miestas šurmuliuoja tik darbo valandomis, o po jų – visur stoja tyla. Nepaisant to, kartais čia vyksta didžiuliai renginiai (pvz., oro balionų šventė, bėgimo varžybos ir kiti), pritraukiantys minias.
Keista, tačiau, net knibždant daugybei žmonių, atmosfera čia išlieka rami, visi gana tylūs, niekas nešaukia, nelaksto, visi mėgaujasi reginiu.
Pati pirmoji mano tolimesnė kelionė Malaizijoje buvo labai spontaniška. Tiesiog, nespėjusios į naktinį autobusą, vykstantį į Perhentian salas, su kambario drauge grįžome į bendrabutį. O ten sutikta kita draugė pasiūlė su jos mašina važiuoti į Penango salą, kur gyvena jos tėvai.
Penangas – tai miestas-sala, kurį su žemynine Malaizijos dalimi jungia vienas ilgiausių pasaulyje – 13,5 km ilgio – tiltas. Mes apsistojome pas savo draugės indės tėvus. Nežinau, ar kada esu mačiusi svetingesnius žmones! Taip dar kartą įsitikinau, kad visos pasaulio mamos yra vienodos.
Kiekvieną dieną – pusryčiai, lauknešėlis, išeinant lankyti miesto, nuostabiausios vakarienės. Dievaži, ta moteris mums išvažiuojant sukrovė 5 indelius su naminiu maistu, kad parvežtume dar ir savo kambario draugėms afrikietėms!
Vėliau ji kartais mums paskambindavo, klausdavo, kaip mes laikomės, sakė, kad mes – jos europietiškos dukterys.
Sunku trumpai papasakoti apie Penango miestą. Populiariausias traukos centras – Geogetown. Jis labai spalvingas, populiarėja savo gatvės menu, daugelio piešinių autorius – lietuvis Ernestas Zacharevicius. Taip pat miestas yra žinomas savo gatvės maisto gausa, restoranėliais, naktiniais turgeliais.
Labai įdomu buvo aplankyti beždžionių paplūdimį, kur aplink šokinėja ir maistą pavogti kėsinasi šios ilgauodegės. Penango saloje taip pat įsikūrusi Kek Lok Si – viena didžiausių pietryčių Azijos budistų šventyklų.
Kiek vėliau, kai universitete prasidėjo atostogos, leidomės į naują kelionę. Visi, kurie išgirsta žodį Malaizija, visų pirma įsivaizduoja balto smėlio paplūdimius, žydrą vandenį, palmes bei kokosus. Gyvenant ir mokantis mieste to nepamatysi, tad naujas mūsų kelionės tikslas buvo Perhentian salos.
Vos atvykusios susipažinome su vaikinu, kuris, kaip koks mauglis, daro prisitraukimus ant medžio šakos, miega palapinėje, kalbasi su driežais ir visą gyvenimą gyvena šioje mažytėje saloje!
Vykome prieš pat sezono pradžią, tad turistų beveik nebuvo, kaip ir tvarkos. Ne paslaptis, kad vietiniai nėra labai tvarkingi, tad teko išvysti kalnus šiukšlių nuostabiame rojaus kampelyje.
Apsistojome mažojoje saloje, kurią pereiti trunka apie 8 minutes. Tikrų tikriausias atogrąžų kaimas. Vos atvykusios susipažinome su vaikinu, kuris, kaip koks mauglis, daro prisitraukimus ant medžio šakos, miega palapinėje, kalbasi su driežais ir visą gyvenimą gyvena šioje mažytėje saloje!
Salos pakrantėse daug viešbučių, restoranėlių. Vakarais pasirodymus rengia muzikantai, fakyrai. Taip pat yra siūlomos nardymo paslaugos, jomis taip pat pasinaudojome. Nuostabu plaukioti po jūrą ir regėti koralus, spalvotas žuvytes bei vėžliukus! Laikas, praleistas šioje saloje, prabėgo labai greitai, nors jis čia tarsi sustojęs.
Grįžtant iš Perhentiano salų, užsukome į Kota Bharu miestelį – mat jis buvo „pakeliui“ ir siekėme aplankyti garsųjį Pasar Siti Khadijah turgų. Iš paveikslėlių internete susidarytas tobulos, spalvingos ir šurmuliuojančios turgavietės įvaizdis sugriuvo vos įkėlus į jį koją: baisi smarvė, purvas, lakstančios žiurkės, sergančios katės – tokia šios vietos realybė.
Moterys čia atsiveda mažamečius vaikus, kurie jau vietoje susikūrę savo „gatvės taisykles“. Nepaisant to, turgaus prekeiviai buvo ypač draugiški ir malonūs. Prekiautojos gyrė mūsų išvaizdą, odą ir drabužius, be to, labai pigiai nusipirkome prieskonių, vietinių saldumynų lauktuvėms bei, žinoma, skaniausių mangų vaisių.
Kita mūsų aplankyta viena – Kamerono aukštumos (angl. Cameron Highlands) – viena įspūdingiausių vietų, kurioje teko pabuvoti. Tai tikra oazė, šioje karščiu ir smogu persmelktoje šalyje. Gaivus kalnų oras (25 laipsniai dieną), įspūdingos, žaliuojančios plantacijos, turgeliai, draugiški žmonės.
Gyvenome gana vakarietiškame jaunimo viešbutyje, kurio šeimininkai augino gėlių plantacijas. Nuostabus jausmas ryte gerti kavą terasoje, iš kurios atsiveria tūkstančiai žiedų. Šioje vietoje gaminama BOH žalioji bei juodoji arbata, čia turistams galima apsilankyti gamyklose ir pamatyti, kaip vyksta gamyba.
Kamerono aukštumose taip pat pakilome kiek aukščiau į kalnus, kur tankesni miškai – džiunglės, paskendusios debesyse. Drėgnas ir kiek vėsesnis oras sudaro puikias sąlygas augti samanoms. O mes, vaikštinėjantys po 2 km aukštyje įsikūrusias džiungles, pasijautėme tarsi stebuklingame filme.
Netoli įsikūrusi Melaka – jaukus miestelis ant jūros kranto, pasižymintis unikalia architektūra, sujungiančią skirtingas epochas. Daugybę turistų traukia pagrindinėje miesto gatvėje šurmuliuojantis naktinis turgelis, kur vietiniai siūlo įvairiausių vaisių, užkandžių, šviežiai spaustų sulčių bei daugybę suvenyrų.
Melakoje labai populiari transporto priemonė – dirbtinėmis gėlėmis, žaislais ar populiarių filmų herojų iškarpomis, garsiausiai grojančia muzika, šviečiančiomis lemputėmis puoštos rikšos – „tuktukai“. Jų vairuotojai – daugiausiai indai – kviečia turistus pamatyti miestą ir populiariausias jo vietas.
Na, o paskutinė kelionė buvo į greta esantį Singapūrą. Prisipažinsiu – tai tikrų tikriausia tobulumo viršūnė. Miestas – sapnas, kurį dar tikrai pakartosiu ir ne kartą!
Kelionės „komplekte“ – karštinė
Daugelis skiepų vykstant į Malaiziją nėra būtini. Man užteko tų, kurie buvo privalomi ir čia – Lietuvoje. Tačiau jau pirmą dieną atvykus sužinojau, kad Malaizijoje (kaip ir visuose tropinėse vietovėse) galima užsikrėsti dengės karštine, kurią platina uodai (nors skiepų nuo šio viruso nėra).
Žinoma, mano kelionės „komplektas“ nebūtų pilnai užbaigtas, jeigu paskutinėmis savaitėmis nebūčiau pradėjusi baisiai karščiuoti. Man pasisekė, kad turėjau studento draudimą – taip galėjau leisti sau gydytis geriausioje ligoninėje. Buvau ne juokais išsigandusi, tad išleista iš ligoninės paskutines 3 savaites Malaizijoje vertinau dar labiau.
Ši nepaprasta kelionė mane išmokė daugelio dalykų, atvėrė akis, supažindino su įvairiomis kultūromis bei skirtingais žmonėmis, o svarbiausia – išmokė kiekvienoje situacijoje įžvelgti ką nors pozityvaus.
Mėgavausi visomis galimybėmis, pavyzdžiui, vieną kartą dalyvavome reklamos filmavime (masinė scena). Viskas vyko ant vieno Kvala Lumpūro dangoraižių stogo, išpuošto girliandomis. Buvo kuriama vakarėlio ant stogo scena: mums teko su aukštakulniais šokti beveik 15 valandų. Labai pavargome, buvo karšta ir tvanku. Bet, kai po nakties išvydome kylančią saulę, apėmė nuostabus jausmas. Tikrai, pagalvojau: tai – vienas įspūdingiausių pasaulio miestų, ir mes čia šokam sau su aukštakulniais ant dangoraižio stogo!
Ši nepaprasta kelionė mane išmokė daugelio dalykų, atvėrė akis, supažindino su įvairiomis kultūromis bei skirtingais žmonėmis, o svarbiausia – išmokė kiekvienoje situacijoje įžvelgti ką nors pozityvaus.
