Tik niekaip nesiryžtu nuvykti į Černobylį, nes vis dar stabdo vidinė baimė dėl esamo ar menamo radiacijos pavojaus. Kol kas per šį barjerą niekaip nesugebu perlipti.
Tokiems smalsiems, bet neryžtingiems keliautojams, kaip aš, gera naujiena ta, kad visai šalia turime šiokį tokį Černobylio pakaitalą. Tai apleistas slaptas sovietų karinis miestelis Skrunda-1. Žinoma, tai ne toks intriguojantis dalykas kaip Černobylis, tačiau bent jau nėra radiacijos pavojaus. Pavojus yra nebent įkristi į atvirą šulinį, kurio dangtį jau seniai nuėmę metalo vagys, ar susižeisti belaipiojant po apleistus pastatus. Bet apie viską nuo pradžių.
Įsibėgėjus šaltajam karui, vis didesnę reikšmę įgavo specialūs radarai, galintys susekti balistinių raketų paleidimus. Tokios radarų sistemos Sovietų Sąjungoje buvo statomos įslaptintose vietose ir aplink jas kuriami miesteliai radarams aptarnauti.
Taigi, kažkur Latvijoje, retai apgyvendintoje teritorijoje tarp pelkių ir miškų, taikaus ir mažo Latvijos miestelio Skrundos apylinkėse buvo pastatyti du balistines raketas aptikti galintys radarai DNIESTR-M ir DNIEPR. Jų aptarnavimui buvo reikalingi specialistai. Todėl radarų pašonėje 1980 m. buvo pradėtas statyti įslaptintas karinis miestelis kodiniu pavadinimu Skrunda-1. Jame apsigyveno karininkai, specialistai bei jų šeimos.
Skrunda-1 turėjo būti kiek įmanoma nepriklausoma nuo išorinio pasaulio. Todėl be gyvenamųjų patalpų jame buvo pastatyta atskira ligoninė, vaistinė, parduotuvė, mokykla, katilinė, elektrinė, vandens bokštas ir kiti kasdieniam gyvenimui reikalingi objektai tokie kaip sporto salė, karininkų klubas, sauna, vaikų darželis.
Apsaugos kareiviams buvo skirti du triaukščiai kareivinių pastatai, įkurti miestelio pakraštyje. Miestelis buvo aptvertas spygliuotomis vielomis ir griežtai saugomas nuo bet kokio išorės poveikio. Iš vienos pusės jį saugojo ir natūrali gamtos apsauga – neišbrendamos pelkės.
Sako, kad pačiais aktyviausiais laikais miestelyje gyveno apie 5 000 žmonių. Tą patikrinti nėra lengva, nes miestelis buvo įslaptintas ir informacija į viešąsias erdves nebuvo paleidžiama. Skrundos-1 gyventojų materialinė gerovė buvo labai gera. Buvo mokamos didelės algos, o vietinėje parduotuvėje buvo tokių prekių, apie kurias mes Sovietų Sąjungoje galėjome tik svajoti.
Tačiau už šią gerovę jie mokėjo savo kainą. Skrundos-1 teritorija nėra didelė, todėl tiek daug žmonių gyveno labai suspaustai. Negana to, kad dėl to mažoje erdvėje jie ir šiaip turėjo labai mažai privatumo, jų ryšys su išoriniu pasauliu taip pat buvo ribojamas. Tai turbūt aktualiausia buvo karininkų žmonoms, dauguma kurių net neturėjo darbų, nes tiek moteriškos darbo jėgos Skrunda-1 nereikėjo.
Prieš pat sugriūnant Sovietų Sąjungai Skrunda-1 buvo statomas dar vienas modernus radaras, savo techninėmis galimybėmis turėjęs pranokti visus kitus. Statybos nebuvo pabaigtos, nes sugriuvo Sovietų Sąjunga. Naujai susikūrusi Rusijos valstybė įsipareigojo Latvijai iki 1998 metų nutraukti radarų eksploataciją ir išvesti iš karinio miestelio visus specialistus.
Net ir išvedus rusų armiją iš Latvijos, Skrunda-1 kariniame miestelyje rusų kariškių dar buvo. Iš čia jie pradėjo trauktis tik 1995 metais. Radarus rusai susprogdino. Dar ir dabar internete galima rasti vaizdų su griūnančiu taip ir nepradėjusiu veikti trečiuoju radaru Darjal bei sprogimą stebinčiu ir iš džiaugsmo kumščius gniaužiančiu Latvijos premjeru.
Išėjus kariškiams, miestelis virto vaiduokliu
Yra žinoma, kad paskutinis Rusijos kariškis iš miestelio pasitraukė 1999 m. Nuo tada prasidėjo miestelio nykimas. Kariškių pasitraukimas, žinoma, nebuvo toks chaotiškas kaip po Černobylio avarijos. Rusai turėjo pakankamai laiko susikrauti visus reikalingus daiktus ir civilizuotai išvažiuoti. Dėl to dabar apsilankius Skrundoje rasti asmeninių paliktų daiktų nelabai realu.
Kurį laiką latviai gana kruopščiai saugojo karinį miestelį ir ne tik vandalams, bet ir smalsuoliams patekti į jį buvo sudėtinga ir nelegalu. Miestelyje Latvijos kariuomenė rengdavo savo pratybas. Tačiau apsauga vis prastėjo ir vandalai bei laikas darė savo juodą naikinimo darbą. Išvogta buvo viskas, kas nors truputį naudinga.
Valstybė ilgai ir nesėkmingai pardavinėjo teritoriją aukcione. Kaina krito ir krito, kol galiausiai apleistą Skrundą-1 už simbolinius 12 000 eurų nusipirko Skrundos savivaldybė. Ta proga ji atvėrė buvusį karinį miestelį visiems norintiems jį aplankyti.
Dabar po Skrundą-1 rengiamos ekskursijos iš Rygos su gidu, improvizuotu vaidinimu, žaidimais ir užduotimis. Taip pat galima atvažiuoti patiems ir patyrinėti vietovę savarankiškai, arba „prisiplakti“ prie vykstančios ekskursijos apsimetus jos nariu. Bilietas į teritoriją žmogui kainuoja 4 eurus.
Įdomioji istorija
Mes užsisakėme ekskursiją su gidu, kuri kainavo 20 eurų. Gidas dvi valandas vedžiojo po teritoriją ir išsamiai pasakojo miestelio peripetijas ir apleistų pastatų istoriją. Pavyzdžiui, nors miestelis ir buvo akylai saugomas, vietinės latvių kaimų mergužėlės vis tiek įsigudrindavo rasti slaptą plyšį tvoroje ar sukalbamus sargybinius ir atvykdavo pas kareiviukus, atnešdamos jiems kaimiško maisto ir galbūt moteriškos šilumos.
Nors miestelis ir buvo akylai saugomas, vietinės latvių kaimų mergužėlės vis tiek įsigudrindavo rasti slaptą plyšį tvoroje ar sukalbamus sargybinius ir atvykdavo pas kareiviukus.
Vėliau gidas palieka jus ramybėje ir su gautu žemėlapiu galite tyrinėti Skrundą-1 savarankiškai bei leisti fantazijoms keroti laisvai.
Juk dar ne taip seniai čia vaikai ėjo į darželį, šeimos po darbų grįždavo į namus, eidavo į lauką pasivaikščioti ar kitaip leisti laiko. O dabar prieš akis apleisti daugiabučiai su kai kur paliktais baldais, plakatais ar kitais reliktais, menančiais čia gyvenančius žmones.
Darželyje dar likę vaikų piešinių. Kai kur yra specialiai paliktos nuotraukos, liudijančius laikus, kai čia gyveno žmonės. Žinant tai, kad šių žmonių istorija nebuvo tragiška, fantazija kiek priblėsta, tačiau efektas vis tiek yra didelis.
Apribojimų lankytojams Skrunda-1 nėra: galima vaikščioti po butus, ligoninės palatas, karininkų namus, sporto objektus ir duoti valią vaizduotei. Tik prašoma laikytis pagarbos – juk čia buvo kažkieno namai.
Tačiau rizika yra taip pat jūsų. Jei iškrisite iš avarinės būklės vandens bokšto, nebus ant ko pykti. Galima lipti ant daugiabučių stogų ir stebėti miestelį iš viršaus.
Žinoma, laisvę žmonės supranta skirtingai. Kiti ją supranta ir kaip laisvę siaubti. Pats mačiau, kaip visų mėgstami ir garbinami itališkai kalbantys užsieniečiai smagindamiesi daužė dar likusius sveikus daugiabučių langus. Aišku, tokių italų Skrunda-1 jau pergyveno tūkstančius.
Tada ten būsite tik jūs ir vaiduoklių miestas, kurį vienatvė, tyla bei metų laiko pilkuma padarys dar paslaptingesnį, atšiauresnį ir šiurpesnį. Aštrios emocijos bus garantuotos ilgam.
Girdėjau kalbų, kad latvių valdžia dar svarstė kažkokį miestelio panaudojimo būdą, tačiau galiausiai iškėlė rankas. Jau per brangu jį prikelti, o ir ką daryti prikėlus? Kažkur Latvijos užkampyje stūksanti Skrunda-1 yra niekam nebereikalinga. Ji palikta tiesiog sunykti.
Būtent dėl to siūlau aplankyti Skrundą-1 kuo greičiau, nes sulig kiekviena akimirka jos palikimas nyksta.
Ir dar. Rekomenduoju į Skrundą-1 vykti niūrų rudenį arba žiemą. Ir jei išeina tą padaryti ne savaitgalį. Tada ten būsite tik jūs ir vaiduoklių miestas, kurį vienatvė, tyla bei metų laiko pilkuma padarys dar paslaptingesnį, atšiauresnį ir šiurpesnį. Aštrios emocijos bus garantuotos ilgam.
