Tarptautinis Los Andželo oro uostas, arba LAX, kaip jį vadina aviatoriai, yra vienas didžiausių pasaulyje. Čia kas minutę kyla ir leidžiasi dideli ir maži lėktuvai; nemaža dalis jų skirti kelionėms per Ramųjį vandenyną. Artėja vidurnaktis ir skrydis į Fidžį. Devyni tūkstančiai kilometrų virš vandens.
Nesu prietaringas keliautojas, bet žvelgiant į margą juodukų, azijiečių ir baltųjų minią B terminalo išvykimo salėse nejučiomis į galvą braunasi popkultūros surogatų atplaišos. Garsaus TV serialo „Dingę“ vaizdeliai, kai „Oceanic 815“ reisas iš Sidnėjaus į Los Andželą nutrūksta kažkur Pietuose, virš didžiausio planetos vandenyno. Tomo Hankso personažas, iš filmo „Prarastasis“, kartu su „FedEx“ laineriu smigęs iš dangaus į Okeanijos platybes. Ta juosta, beje, buvo nufilmuota Fidžyje, todėl vėlyvo vakaro aliuzijos – visai suprantamos, nors ir erzinančios.
Laiko paradoksai
Nėra gerai ir tai, kad skristi teks su „Air Pacific“ – Fidžio avialinijomis, kurios labai norėjo pralenkti kaimynus, prieš porą metų užsisakė naujuosius moderniuosius „Boeing Dreamliner“, bet liko kaip musę kandusios. Užsakymai nevykdomi, tenka per vandenyną gainioti senučius B-747, kuriuos reikėjo nurašyti dar 2004 metais. Adrenalinas, taip sakant. Mažiausiai vienuolikai valandų, jei vėjas bus palankus.
Kad viskas būtų dramatiškiau, ponas likimas šalia pasodina pusamžę moteriškę iš Fidžio salų. Išsigandusi, ašaras braukia po kiekvieno krestelėjimo. Bijo: skrenda lėktuvu antrą kartą gyvenime, grįžta iš Kalifornijos, kur lankė nutekėjusią dukrą. Ir daugiau, gink Dieve, nebeskraidys, jei pavyks pasiekti gimtąsias salas.
Kad viskas būtų dramatiškiau, ponas likimas šalia pasodina pusamžę moteriškę iš Fidžio salų. Išsigandusi, ašaras braukia po kiekvieno krestelėjimo.
O skrydis – palyginti ramus, nors lėktuvo salonas ir krėslai šiek tiek primena priperstus Vilniaus taksi automobilius. Svarbiausia – kad varikliai neužsikirstų ar šiaip koks esminis varžtas neiškristų. Pats įdomumas – žaidimai su laiku, kuriuos iki galo suvokti pavyksta ne visiems (ir ne visada). Viskas labai logiška ir tuo pačiu metu taip supainiota. Išskrendame šeštadienį, 23:50. Skrendame 11 valandų. Leidžiamės pirmadienį 05:20. Kur dingo sekmadienis?
Čia, kaip sakė gyvasis klasikas, kalta yra aplinka. Tiksliau – tarptautinė datos linija, kurią kertame praėjus porai valandų po to, kai perskrendame pusiaują. Kalifornija gyvena standartiniu Ramiojo vandenyno laiku, kuris nuo Grinvičio (GMT) atsilieka aštuoniomis valandomis. Tuo tarpu Fidžis yra trylika valandų anksčiau GMT.
Sudėjus šiuos laikus susidaro įspūdingas 21 valandos skirtumas. Tiesa, nėra datos, kurioje šios laiko juostos galiotų tuo pačiu metu, bet kirsdamas tą 180 dienovidinį vis dėlto atsiduri kitoje dienoje. Skrendi į Vakarus – laiką prarandi. Į Rytus – atgauni. Tarkime, vidurdienį pakilęs skrydžiui iš Okeanijos, į JAV atvyksi tą pačią dieną, netgi keliomis valandomis anksčiau nei išvykai – detales lemia atstumas ir skrydžio trukmė.
Dideli lėktuvai, maži lėktuvai
Taigi Fidžyje brėkšta įprastai fantastiškas rytas, o mūsų laineris jau rieda Nadžio oro uosto nusileidimo taku. Kėdėse muistosi nervingi keleiviai. Ko jiems nervintis? Ogi dėl laiko. Pasirodo, Fidžio valdžia šiemet nutarė anksčiau pereiti prie žiemos laiko ir rodykles persuko kaip tik tuomet, kai mes išskridome iš Los Andželo. Kaip įprasta, pranešusi apie tai paskutinę akimirką.
Todėl dingo dar viena valanda, ir vietos laikas jau nebe pusė šešių, o pusė septynių ryto. Tai reiškia, kad dalis keleivių nespėja į jungiamuosius skrydžius. Tarp jų – ir mes, ketinantys tą patį rytą skristi į Taveuni salą, trečiąją pagal dydį šiame archipelage.
Karštligiškas lėkimas iki terminalo, pareigūnų raginimas greičiau įsileisti mus į šalį, nekantrus bagažo laukimas – kad tik suspėtum į tą kitą skrydį, nes po to gali tekti porą dienų laukti laisvų vietų mažame lėktuve. Tąsyk pasisekė: vėlavo ir Taveuni reisas, todėl po kruopščių pasvėrimų (stojiesi ant svarstyklių su savo rankiniu bagažu) – naktinio reiso iš Los Andželo publika sėdi miniatiūriniame lėktuve.
 |
| L.Dapkus/Žemė iliuminatoriuje |
Pilotų kabina – be durų, todėl gali matyti visus jų veiksmus, lauko duryse – pora plyšių, pro kuriuos gali prakišti pirštą. Bet kažkaip jaučiuosi saugiau nei aname laineryje. Ypač po to, kai pilotas visus prajuokina rimtu veidu perskaitęs saugumo instrukcijas ir pranešęs, kad lėktuve yra aštuoni avariniai išėjimai.
Kylam ir skrendam. Triukšmas kaip lentpjūvėje, bet vaizdai apačioje atperka viską: didžiosios salos kalnus netrukus pakeičia žydros lagūnos, balti pliažai ir rifų žiedai. Vėjas kartais blaško šitą metalinį šapą padangėje, bet pojūčiai kažkaip atbukę ir nereaguoja. Tai – jau ketvirtas skrydis skaičiuojant nuo Vilniaus, laiko skirtumas – bene didžiausias, koks yra įmanomas, todėl į tokias smulkmenas kaip turbulencijos nebekreipi dėmesio. Juk dar valanda – ir būsi ten, kur pagaliau pavyks atsikvėpti.
Diplomatija ir demokratija
Lėtai slenkant minutėms virš atogrąžų salyno prisimenu kelius, kuriuos teko numinti gaunant leidimą į šį rojų. Fidžis – viena didžiausių ir svarbiausių Okeanijos valstybių, tačiau Lietuva su ja iki šiol nėra užmezgusi diplomatinių santykių.
Tai – principo reikalas, nes mūsų valstybė, deklaruodama aukščiausius demokratijos standartus nenori prasidėti su tomis šalimis, kuriose buvo įvykdytas perversmas. Tiesa, Fidžyje perversmai – labai specifiniai, niekas nešaudo ir nežudo, tik pasako prezidentui: „Eik namo papajų laistyti, dabar aš pavaldysiu.“
 |
| L.Dapkus/Taveuni salos aerodromas |
Tas juokingas fidžių perversmas, įvykęs prieš n metų netrukdo palaikyti diplomatinius ryšius su šia šalimi nei estams, nei latviams, ar lenkams – bene visai Europos Sąjungai, išskyrus Lietuvą. Tai, žinoma, visai nereikšminga, nebent koks nors lietuvis susiruošia į Fidžį, ar, tarkime, buriuoti aplink pasaulį, užsukant į šią Okeanijos dalį.
Tuomet reikia gauti vizą, o tai nėra taip paprasta. Galima mėginti ieškoti kelionių agentūros, kuri už šią paslaugą paims apie 500 litų plius visi kiti mokesčiai. Aš su fidžiais bendravau tiesiogiai. Gavau banko pažymą apie pajamas, VRM pažymą apie tai, kad nebuvau teistas, notaro patvirtintus tų dokumentų vertimus, sumokėjau už vizą ir dokumentų paskraidymą kurjerių paštu iki Londono ir atgal. Išėjo po 490 litų kiekvienam.
Todėl lėktuvui leidžiantis į palmėmis apaugusią tolimąją salą negalėjau nejausti jai išankstinių simpatijų – tokia miela ir brangi man pasirodė.
