Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti

Skundžiatės gerais orais, eilėmis ir žmonių gausybe? Islandija – vaistas jums

Islandija man visada kėlė ypatingas simpatijas. 1991 m. vasario 11 d. jau buvau pakankamai aiškaus proto, kad suvokčiau, kokį didelį žingsnį mūsų labui padarė ši miniatiūrinė, mažiau gyventojų nei Kauno miestas turinti valstybė.
Gulfoso krioklys – didžiausias Europoje pagal vandens kiekį.
Gulfoso krioklys – didžiausias Europoje pagal vandens kiekį. / Martyno Ragausko nuotr.

Tą gūdžią žiemos dieną savo kariuomenės neturinti Islandija neišsigando sužeistos rusiškos meškos vardu SSRS maurojimo ir pati pirmoji pasaulyje pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Gal tai buvo labiau ne drąsa, o avantiūra, bet mums labai daug reiškianti.

Dabar tiek Vilnius, tiek Kaunas savo gatvių sąrašuose turi Islandijos vardu pavadintas gatves. Jos nėra šalutinės, į priemiesčius nugrūstos nereikšmingos gatvelės.

Dabar tiek Vilnius, tiek Kaunas savo gatvių sąrašuose turi Islandijos vardu pavadintas gatves. Jos nėra šalutinės, į priemiesčius nugrūstos nereikšmingos gatvelės.

Kaune tai yra svarbi ne tik miesto, bet ir Lietuvos transporto arterija, o Vilniuje – jauki, aktyviu naktiniu gyvenimu pasižyminti senamiesčio gatvelė. Bet ne apie jas šis tekstas.

Geras jausmas aplankė tada, 1991-aisiais, o sentimentai šiai šaliai išliko iki šiol. Tačiau aplankyti Islandiją man pavyko tik praėjus beveik 15 metų nuo šio, Lietuvai svarbaus, įvykio. 

Bet geriau vėliau negu niekada, ar ne? Juolab kad tokios išsivysčiusios šalys, kaip Islandija, per laiką ne taip smarkiai pasikeičia. Joms jau nėra kur vystytis, jos jau pasiekę savo maksimumą.

Kas supranta žemėlapius, žino, kad Islandija yra toli Atlanto vandenyno šiaurėje esanti sala. Tai – beveik pusiaukelė tarp Europos ir Šiaurės Amerikos.

Martyno Ragausko nuotr./Reikjavikas
Martyno Ragausko nuotr./Reikjavikas

Labai jau geografiškai atokus Europos kampelis, iš kurio iki bent jau padoraus Europos didmiesčio yra dvi geros valandos skrydžio.

Tiesa, pigių skrydžių bendrovių dėka, Islandija dabar bent jau morališkai nebe tokia atoki.

„Easyjet“, „Wizzair“ ir panašios oro bendrovės stipriai prisideda prie to, kad kasmet Islandiją aplankančių turistų skaičius gerokai viršija Islandijos gyventojų skaičių.

Anksčiau, kol nebuvo ryanair'ių, skraidinančių į Reikjaviką, nusigauti į Islandiją buvo ne tik labai toli, bet ir ypač brangu.

Dabar „Easyjet“, „Wizzair“ ir panašios oro bendrovės stipriai prisideda prie to, kad kasmet Islandiją aplankančių turistų skaičius gerokai viršija Islandijos gyventojų skaičių.

Dar įdomesnis faktas yra tai, kad dar prieš dvi dešimtis metų islandai buvo ne juokais susirūpinę per dideliu savo tautos homogeniškumu.

Salos atokumas lėmė tai, kad islandų tautoje nevyko maišymasis. Ši problema išnyko sugriuvus geležinei uždangai, skiriančiai Vakarų ir Rytų Europą.

Tada, kaip žinia, rytiečiai – tarsi nuo grandinės nutrūkę – pasileido į Vakarus geresnio gyvenimo ieškoti, neaplenkdami ir Islandijos.

Islandija – maža šalis, jai daug nereikia. Todėl netrukus buvusi problema persivertė į per sparčios imigracijos problemą. Šiuo metu 10 proc. Islandijos gyventojų sudaro ne šioje šalyje gimę asmenys. Gyvena čia ir keli tūkstančiai lietuvių.

Martyno Ragausko nuotr./Islandijos vaizdai per automobilio langą
Martyno Ragausko nuotr./Lyginant su Lietuva, Islandija atrodo labai tuščia.

Kokia ta Islandija?

Taigi, eilinį kartą pasidžiaugę pigių avialinijų teikiamomis galimybėmis, skrendame į atšiauriąją salą pasižiūrėti, kas ten per gyvenimas.

Bilietai santykinai nebrangūs, tačiau ne keli ir ne keliolika eurų. Labai pigiai nuskristi į Islandiją neįmanoma.

Skrendame spalio mėnesį, kai šiltasis sezonas jau pasibaigęs ir prasideda rudens niūruma. Ji ne tik akivaizdžiai matoma per lėktuvo langą, bet ir pajuntama nuo pirmo žingsnio.

Martyno Ragausko nuotr./Islandijos vaizdai per automobilio langą
Martyno Ragausko nuotr./Islandijos vaizdai per automobilio langą

Nuo rudens čia vis mažiau šviesių dienų, o viduržiemyje tamsa karaliauja 20 valandų per parą.

Todėl į Islandiją geriau skristi vasarą, nes tuomet šalyje beveik nesutemsta ir būna šilčiau. Tačiau tada net pigios avialinijos mažai padeda – skrydžiai būna brangūs.

Tiesa, tie, kurie galvoja, kad Islandiją jau nuo rugsėjo sukausto amžinas įšalas, irgi klysta. Netoliese Atlante teka šiltoji Golfo srovė. Ji užtikrina salai švelnų jūrinį klimatą.

Nors anglų kalboje Islandijos pavadinimas, skambantis kaip „ledo žemė“, yra gana konkretus, ledynų saloje nedaug ir tik šiaurėje.

Vasarą islandai irgi supranta kitaip nei mes. 20 laipsnių temperatūra jiems yra karšta vasara.

Poliarinis šaltis Islandijos beveik niekada nekausto. Rudenį paprastai oras būna vėsus ir drėgnas. Vasarą islandai irgi supranta kitaip nei mes. 20 laipsnių temperatūra jiems yra karšta vasara.

Jau leidžiantis lėktuvui matome, kad oras bus nekoks. Išėjus į lauką temperatūra siekia 2 laipsnius šilumos, skruostus žnaibo vėjas ir lenda po skvernais, tad norisi lįsti atgal į oro uostą.

Lietuva tuo metu mėgaujasi keliolikos laipsnių šiluma. Nors islandai sako, kad oras pas juos labai greitai keičiasi ir, jei dabar jis nepatinka, palauk dar penkias minutes, man labiau pasirodė, kad bent jau spalio mėnesį blogą orą gali pakeisti nebent dar blogesnis.

Martyno Ragausko nuotr./Burbuliuojantis geizeris
Martyno Ragausko nuotr./Burbuliuojantis geizeris

Nedaug ir klydau, nes nors ir pusiau giedrą, bet gana žvarbią pirmą kelionės dieną pakeitė gerokai apniukusi antra, kai nuolat lijo ir atviresnėje vietovėje lietaus purslai šliaužė horizontaliai.

Po apsilankymo čia natūraliai gimė pasiūlymas besiskundžiančius Lietuvos klimatu nukreipti į Islandiją, kad savo kailiu pajustų, ką reiškia blogi orai.

Po apsilankymo čia natūraliai gimė pasiūlymas besiskundžiančius Lietuvos klimatu nukreipti į Islandiją, kad savo kailiu pajustų, ką reiškia blogi orai.

Yra dar vienas dalykas, dėl kurio Islandija gali būti puikus vaistas. Tai – tuštumos ir tylos terapija.

Nors plotu Islandija dvigubai didesnė už Lietuvą, saloje gyvena tik 300 tūkst. žmonių.

Sostinėje Reikjavike gyvena apie trečdalis šalies gyventojų, o jo priemiesčiuose – dar vienas trečdalis.

Sako, kad savaitgaliais žmonės iš provincijos atvažiuoja į sostinę linksmintis, apsipirkti ar pasižmonėti. Tada Reikjavike smarkiai padaugėja gyventojų.

Galima įsivaizduoti, kokia tuščia yra likusi salos dalis. Tai akivaizdžiai matyti, važiuojant automobiliu šalies keliais, kurie tik aplink Reikjaviką yra šiek tiek labiau apkrauti transportu.

Tolimesnėse vietovėse automobilis – gana retas dalykas. Keliaujant per Islandiją, akių nebado nei dažni kaimai, nei vienkiemių grytelės, nei kaimiečiai, vairuojantys dviračius.

Visur graži, bet be žmonių gamta. Pridėkime dar nuolatinę spalio prieblandą ir gausime kai kuriems tinkamą puikų vaistą nuo žmonių šurmulio, transporto spūsčių, smogų ir akropolių.

Kitiems, deja, tai sukels jausmą, skatinantį depresiją. Jei manęs kas paklaustų, ar norėčiau gyventi Islandijoje, atsakyčiau, kad nebent surištas. Man ten per šalta, per tamsu, per niūru ir per tuščia.

Bet ne viskas taip blogai. Gamta ten nuostabi ir žmonės turtingi. Apie tai ir nuotykius, patirtus ledo žemėje, – kitoje dalyje.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos