„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Šlapaberžės netikėtumai: čia vis dar egzistuoja net ir tikra knygnešystė

Šiandien keliaujame į Šlapaberžę, vidutinio dydžio kaimą Dotnuvos seniūnijoje. Krinta snaigės, o mes nuo Kėdainių važiuojame tiesiu keliu Dotnuvos link. Po to per Akademiją mūsų tikslo link. Važiuodamas susimąstau, o kokius gi žmones šįkart sutiksim, ką įdomaus sužinosim, ką pamatysim.
Šlapaberžė
Šlapaberžė / Algimanto Barzdžiaus nuotr.
Temos: 1 Dotnuva

Nuostabios!

„Reikia stot“, – sušunka mano kolega fotografas. Pradedu dairytis, kas čia nutiko. O jis rodo man pirštu į laukus ir tyliai šnabžda, kad pažiūrėčiau. O vaizdas išties nuostabus, pirmąkart atvykus į kaimą mus pasitinka ne žmonės, o laukiniai gyvūnai. Vos tik pravažiavus Šlapaberžės ženklą, laukymėje sau ramiai vaikštinėja stirnų pulkelis. Tikros gražuolės! Kiek įdėmiau įsižiūrėję suprantame, jog grupelėje trys stirninai ir keturios stirnaitės. Nuostabu!

Algimanto Barzdžiaus nuotr./Šlapaberžė
Algimanto Barzdžiaus nuotr./Šlapaberžė

Iškart susimąstau, o ką apie šį vaizdelį pasakytų mano bičiulis Lionius, kuris vadovauja Šlapaberžės medžiotojų klubui. Parodysiu nuotrauką, galės pakomentuot, kaip gražiai jie tokias drąsias stirnaites augina, pagalvoju.

Kerta upelis

Važiuojame toliau. Privažiuojame upelį, kuris teka per kaimą. Tai – Kruostas. Pasakojama, kad jaunimas čia mėgsta vasaros vakarus leisti, mat yra kur po medžiai nuo kaitrios saulės pasislėpti. Toliau važiuojame ir pamatome labai įdomų pastatą. Tai lyg ir daugiabutis, lyg ir užkonservuotas dvaras. Sunku suprasti. Einam ir beldžiamės. Tačiau durų niekas taip ir neatidaro. Mus aploja tik dvarą sergintis šunelis, o vietinės katės, vaikščiodamos aplink kojas, reikalauja duoklės.

Įspūdingas dvaras griūva

Vėliau paaiškėja, kad tai buvusių dvaro rūmų pastatas. Netoliese matosi ir kiti fragmentai bei parkas. Kadaise rūmų būta dviejų aukštų su trijų aukštų rizalitu ir baliustrada viršuje. Dabar geriausiai išlikusiame pastate, jei taip galima pavadinti, yra įrengti butai, kuriuose gyvena žmonės.

Algimanto Barzdžiaus nuotr./Šlapaberžė
Algimanto Barzdžiaus nuotr./Šlapaberžė

Deja, istorinis pastatas griūva akyse, o jo gyventojams net buvo siūloma iš čia išsikelti, apleisti šiuos rūmus, mat jie jau darosi pavojingi gyventi. Skyla sienos, griūva lubos. Tačiau, kaip paaiškės vėliau, čia žmonės visgi gyvena, nenori savo namų keisti į jokius kitus.

Globoja žmones

Paliekame buvusį dvarą ir keliaujame toliau. Kairėje pusėje matome daugybę atnaujintų ir renovuotų pastatų, su dailia nauja tvora, puikiai sutvarkyta aplinka. Tai – Šlapaberžėje įsikūrę Kėdainių socialinės globos namai. Siekiant sudaryti geresnes sąlygas socialinės globos namuose gyvenantiems žmonėms, Šlapaberžės kaime šie namai atidaryti prieš daugiau nei dešimt metų.

Buvusio profesinio mokymo centro bendrabučio patalpos po renovacijos pasikeitė neatpažįstamai. Socialinės globos namų gyventojai apgyvendinti dviviečiuose kambariuose, jų patogumui sudarytos visos gyvenimui, poilsiui ir užimtumui reikalingos sąlygos, atitinkančios nūdienos reikalavimus bei neįgaliųjų poreikius. Socialinės globos namuose gyvena 150 neįgalių gyventojų. Įstaigoje suburtas kolektyvas, vienijantis 85 darbuotojus.

Vieniša koplytėlė

Važiuojame toliau. Išvystame labai įdomų pastatą. Tai – Šlapaberžės koplytėlė. Labi įdomus, tačiau vienišas plyname lauke stovintis ir, ko gero, kiekvieno prašalaičio akį traukiantis statinys. Pro mus praeina vienas žmogelis, antras, trečias. Kalbiname juos visus, tačiau žmonės tik gūžčioja pečiais. Nelabai ką gali pasakyti vietiniai, nelabai daug informacijos randame ir rašytiniuose šaltiniuose.

Šlapaberžė juose minima nuo 1371 metų, kai buvo užpulta ir apiplėšta kryžiuočių. Kadaise ji buvo karališkuoju kaimu. 1711 metais maro metu visi Šlapaberžės gyventojai žuvo, o štai 1861 metais pastatyta Šlapaberžės Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia ir koplyčia, kurius stovi iki šiol.

Kultūros lopšys

Keliaujame toliau, juk mūsų tikslas pažinti kaimą per jo žmones, iš vietinių lūpų, o ne iš tų šaltinių, kuriuos galime susirasti visi.

Pagaliau vidury kaimo sutinkame knygą rankose stipriai spaudžiančią mergaitę, pėdinančią namo.

„Pasiėmiau knygą iš bibliotekos, aną jau perskaičiau, tai dabar kitą pasiėmiau. Neturiu laiko kalbėti, sninga labai“, – tarsteli mergaitė ir parodo kryptį, kurioje mums bus pateikti visi atsakymai. Taip, teisingai, tai šiuolaikinio kaimo kultūros lopšys – biblioteka. Keliaujame.

Algimanto Barzdžiaus nuotr./Šlapaberžė
Algimanto Barzdžiaus nuotr./Šlapaberžė

Galima gyventi!

Eidami pėsčiomis bibliotekos link sutinkame jauną merginą, vediną dviem mažais vaikučiais. Pasiteiraujame, kaip tas gyvenimas Šlapaberžėje.

„Gyventi čia tikrai galima. Kaime yra darbo, jei tik dirbti netingi. Yra kas važinėja į Dotnuvą, Akademiją, Kėdainius ar dar kitur. Bet, manau, jei tik nori, darbo galima susirasti ir mūsų kaime. Tiesa, aš čia, galima sakyti, esu naujakurė, gyvenu dar visai neseniai. Bet čia gyventi tikrai gera. Dirba ir mano vyras, ir aš. Tiesa, šiuo metu auginu vaiką, tad dabar truputį pertraukėlė. Baigsis atostogos – ir vėl į darbelį“, – sako 28-erių Santa, į parankes įsikabinusi mažąsias savo dukreles Eglę ir Smiltę.

Algimanto Barzdžiaus nuotr./Šlapaberžė
Algimanto Barzdžiaus nuotr./Šlapaberžė

Kepė pyragėlius

Santa atskleidė, kad kol dar nebuvo išėjusi vaiko auginimo atostogų, dirbo bene garsiausioje Kėdainių rajone šakočius ir kitus skanėstus gaminančioje Dalios Draudvilienės įmonėje. Šeimininkė garsiuosius Šlapaberžės šakočius kepa daugiau kaip dvidešimt metų. Moteris yra atskleidusi, kad per tiek laiko plėtėsi ne tik maža lauko virtuvė, dabar perstatyta į modernų cechą, augo ne tik darbuotojų skaičius, bet ir gaminių asortimentas.

Dabar ši įmonė šventiniam stalui siūlo įsigyti šimtalapių, aguonų vyniotinių, skruzdėlynų, tradicinių šakočių, iškeptų iš kaimiškų šviežių kiaušinių. Šlapaberžės konditerijos skanėstai skirti kiekvienam pagal skonį ir poreikius, kepami tik iš natūralių produktų. Iš viso asortimente daugiau kaip 30 rūšių gaminių.

Visada su nuotaika

Užteks apie saldumynus. Juk visko reikia su saiku. Reikia keliauti toliau, o pasukame ne bet kur, o į kaimo kultūros židinį – kaimo biblioteką. Pravėrus duris mus pasitinka, kaip mūsų šaltiniai sako, visuomet besišypsanti Mikalojaus Daukšos viešosios bibliotekos Šlapaberžės filialo bibliotekininkė, čia gimusi ir augusi Regina Morkūnienė. Moteris pakviečia prisėsti. Prisėdame. Mes patalpoje ne vieni, keletas vaikų po pamokų mokykloje jau atskubėjo į biblioteką. Jie prisėda prie kompiuterių ir mielai leidžia mums pasikalbėti. Na, šiek tiek bibliotekininkės paraginti ir pavaišinti saldumynais.

Algimanto Barzdžiaus nuotr./Šlapaberžė
Algimanto Barzdžiaus nuotr./Šlapaberžė

Šių dienų knygnešė

Prisipažinsime, apie Šlapaberžės bibliotekininkės gerumą, apie meilę knygoms ir gimtajam kraštui bei jo žmonėms girdėjome jau anksčiau. Žmonės mums pasakojo, kad bibliotekininkė jiems parūpina tokių knygų, kurių niekada gyvenime negalėtų nusipirkti ar kitaip perskaityti. Žmonės bibliotekininkę yra praminę šių dienų knygneše. O kaip viskas vyksta, kad nebūtų jokių interpretacijų, paklausiame pačios R. Morkūnienės.

Stengiasi gauti

„Man tai atrodo viskas labai paprasta. Mes, bibliotekininkai, turime tokią sistemą, kurioje matome kokias Kėdainių rajono bibliotekos knygas turi. Pavyzdžiui, visai neseniai visiems prireikė R. Vanagaitės knygos. Mes jos neturime, o štai kitas M. Daukšos bibliotekos filialais turi. Tai aš nuvažiuoju, paimu savo vardu tą knygą ir atvežu žmonėms, tegul tik skaito. Tegul tik nepamiršta knygos“, – apie neįtikėtiną meilę knygai ir žmogui prasitaria moteris.

Tiesa, jai tai neatrodo joks žygdarbis, o paprastas darbas, kurį ji atlieka ne darbo, o savo laisvu metu. Laisvu nuo darbo metu, kada galėtų ilsėtis, ši bibliotekininkė važiuoja į kitus Kėdainių rajono pakraščius parvežti savo skaitytojams knygų. Tikra šių dienų knygnešė!

Algimanto Barzdžiaus nuotr./Šlapaberžė
Algimanto Barzdžiaus nuotr./Šlapaberžė

Žmonių padaugėjo

Neveltui bibliotekoje pradėjus dirbti R. Morkūnienei padaugėjo ir aktyvių skaitytojų, ir bibliotekos lankytojų. Knygas, šios moters padedami, pamilsta ir jaunas, ir senas.

„Aš pamatau žmogų, ir žinau, kokios knygos jis norėtų, kokios jam reikia. Taip yra. Juk laikui bėgant žmonės tampa ne tavo klientais, o draugais“, – atskleidžia kaimo kultūros lopšio puoselėtoja.

Gausu vaikų

R. Morkūnienei pradėjus dirbti bibliotekoje, joje akivaizdžiai padaugėjo besilankančių vaikų. Mums bekalbant čia sugužėjo visas tuzinas pabiručių. Daug kaimo vaikų po pamokų laiką leidžia bibliotekoje, kas su knyga rankoje, kas prie kompiuterio, kas prie kitokių žaidimų. Vaikai čia randa kuo užsiimti. O ir bibliotekininkė nesnaudžia, ji moka vaikus sudominti, rengia įvairius užsiėmimus, visaip bando pritraukti ir išlaikyti mažuosius. Nuostabu!

Algimanto Barzdžiaus nuotr./Šlapaberžė
Algimanto Barzdžiaus nuotr./Šlapaberžė

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs