Be abejonės šį malonumą sustiprino ir kalnai – slidinėjau Italijos dolomitinėse Alpėse – Dolomiti di Brenta regione, Val di Sole slėnyje. Bet apie viską nuo pradžių. Šiandien galiu tvirtai pasakyti, kad svajojantiems apie slidinėjimą kalnuose puikiausiai tinka posakis „Vienas lauke – ne karys“.
Be bendraminčių kompanijos, taip ir liksi slidinėti tik savo vaizduotėje. Mano svajonę realybe pavertė didelis asmeninis noras ir gera kompanija, kurią man teko laimė pažinti. Kadangi minėta slidininkų ir snieglentininkų kompanija į kalnus traukia ne vienerius metus ir pagal tradiciją kelionę kasmet organizuoja vis kitas kompanijos narys. Šis kelionės vadovas (kitaip ir nepavadinsi) išrenka slidinėjimo vietovę, rūpinasi skrydžio bilietais arba automobilių nuoma, suranda viešbutį arba apartamentus ir t.t.
Tad šiemet kelionės vadovo Ramūno siūlymu, keliavome į Italiją – skridome į Milaną su „Star1 Airlines“ (bilietai sausio mėnesiui buvo užsakyti berods dar rugsėjį ir į abi puses žmogui atsiėjo 578 Lt. Kadangi skrido ne mažiau kaip 10 žmonių, slidės ir snieglentės buvo skraidinamos nemokamai).
Įrangą pirkti, nuomotis ar skolintis?
Susiruošusiems pirmą kartą slidinėti visi kaip susitarę pataria nei aprangos, nei įrangos nepirkti. Juk, ką gali žinoti, gal nepatiks (pripažinsiu, šito aš bijojau)... Čia mane išgelbėjo bičiulė Tania (dar kartą jai AČIŪ), paskolinusi ne tik aprangą, bet ir slidinėjimo batus su slidėmis. Ačiū ir kolegai Ryčiui, kuris parūpino slidinėjimo akinius bei kelioninį slidžių krepšį.
 |
| Snieglentininkų karalystė Madonnoje di Campiglio. |
Taigi, įrangos nuomos rūpesčiai atkrito. O kad manęs laukia kažkas tikrai dar nepatirto, supratau besimatuodama slidinėjimo batus. Neįtikėtinai sunkūs, aukštais ir kietais aulais batai sukaustė kojas taip, tarsi kas būtų užpylęs jas cementu iki blauzdų – vos pajėgiau pavaikščioti. Tik paslidinėjęs supranti, kaip kojos turėtų dėkoti tokių batų išradėjams.
Nuo Milano iki Tozzagos
Į Milaną atskridome šeštadienio vakarą. Susėdome (po 7 žmones) į du iš anksto išnuomotus mikroautobusus ir pajudėjome link Tozzagos – kaimelio, esančio netoli slidinėjimo centrų Val di Sole slėnyje. Kelionė Italijos keliais, kurie, kaip žinia, yra mokami, truko kelias valandas. Iš Milano kalnų link traukė ir virtinės italų automobilių – dažnas italas savaitgalius leidžia kalnuose.Neįtikėtinai sunkūs, aukštais ir kietais aulais batai sukaustė kojas taip, tarsi kas būtų užpylęs jas cementu iki blauzdų.
Mes savo tikslą – smagios italų šeimos valdomą apartamentų rezidenciją „Al Pescatore“ Tozzagoje pasiekėme vėlyvą vakarą. Apgyvendinimo tipą rinkomės dar prieš kelionę. Dalis keliauninkų, atvykusių su vaikais, įsikūrė apartamentuose (be maitinimo) – para žmogui atsiėjo 22 eurus. Kiti, tarp jų ir aš, rinkomės viešbučio tipo apgyvendinimą su pusryčiais ir vakariene – para žmogui kainavo 33 eurus.
Be to, pasirinkusiems viešbučio tipo apgyvendinimą, teko kambariai su mini sūkurinėmis voniomis, o ne dušu. Visuose rezidencijos kambariuose buvo galima gamintis maistą – čia buvo ir elektrinė viryklė, ir šaldytuvas. Tačiau kokia viryklė, jei vakarienę gamina temperamentinga rezidencijos šeimininkė. Apie tas itališkas vakarienes kiek vėliau, nes laukė pirmoji slidinėjimo diena.
Meluočiau, jei sakyčiau, kad nejaučiau streso. Ėmė tikrai nemenkas jaudulys: o kas, jei nepatiks? Jei ne aš slides, o jos mane „vairuos“? Kas ką „vairavo“, valgė ir gėrė paaiškės kitoje „Slidininkų blogo“ įrašo dalyje. Joje savo eilės laukia ir siurprizas vardu Fernando Alonso, Felipe Massa ir Giancarlo Fisichella.
