Tozzagos kaimelyje, rezidencijoje „Al Pescatore“ išaušo pirmasis rytas. Mano jaudulys prieš slidinėjimą didėjo su kiekviena minute. Po pusryčių su skania itališka kava susėdome į mikroautobusus ir pajudėjome link Marillevos slidinėjimo centro. Dešimt minučių kelio ir mes jau vietoje. Kol vieni nuomojosi batus ir slides, kiti tyrinėjo šio kalnų regiono – Dolomiti di Brenta – slidinėjimo žemėlapį. Žiūrėjau į jį, kaip tame priežodyje apie ožį ir naujus vartus – kalnų fone daugybė įvairiaspalvių linijų su vos įžiūrimais numeriais.
Tuo metu senbuviai snieglentininkai užsidegę jau garsiai planavo aplankyti greta Val di Sole slėnio esatį Val Rendena slėnį su garsiuoju, italų ypač mėgstamu kurortiniu miesteliu Madonna di Campiglio. „Kokia dar Madonna?“ – nesukau dėl jos galvos. Man svarbiausia tądien buvo bent jau atsistoti ant slidžių. Prieš tai dar teko įsigyti skipasą. Pasirinkau tokį, kuris 5 dienas galiojo Marillevoje ir Folgaridoje bei 1 dieną Madonnoje di Campiglio – kaip bebūtų, reikia pamatyti tai, apie ką tiek kalbama.
Toks slidinėjimo pasas atsėjo 163 eurus. Sumokėjusieji 188 eurus, po Madonną di Campiglio, Marillevą ir Folgaridą galėjo raižyti visas 6 dienas. Tiesa, visiems, įsigyjantiems slidinėjimo pasus, prie sumos dar teko pridėti po 5 eurus, kaip užstatą už plastikinę paso kortelę (paskutinę dieną kortelę įmetus į specialų aparatą, 5 eurai sugrįžo).
Pirmieji žingsniai „varlinuke“
Pasai jau visų kišenėse, tad pajudėjome keltuvų link. Pirmasis pakilimas – ir mes jau Marillevoje. Senbuviai slidinėtojai pirmoje stotelėje neužsibuvo – kilo kitais keltuvais toliau, aukštyn į kalnus, prieš tai dar parodę, kaip atsistoti su sunkiaisiais batai į slides ir kaip, norint „iš jų išlipti“, su lazda atsisegti apkaustus. Aš su dar viena „žaliūke“ užsisakėme individualią vienos valandos pamoką su instruktoriumi.
Pirmasis pusvalandis taip vadinamame „varlinuke“ (tinklais aptvertoje teritorijoje – beveik lygumoje) tikrai nesužavėjo – leidiesi nuo kalniuko, o slidės tave neša į priešingą pusę, nei rodo treneris. Viduje maišėsi ir gėda, ir sumišimas, nes čia pat pirmuosius slidinėjimo žingsnius žengė vos suaugusiųjų kelius siekiantys mažyliai, ir jiems sekėsi, kur kas geriau... Tačiau antrąjį pamokos pusvalandį, mano dideliam džiaugsmui, įvyko lūžis – kojos ir kūno laikysena pakluso instruktoriaus patarimams.
Ne slidės mane, o aš jas ėmiau valdyti. Perpratau posūkių, stabdymo „plūgu“ techniką. Svarsčiau užsisakyti dar vieną pamoką, tačiau laukti kitos dienos nebenorėjau. Ryžausi savarankiškai imtis neilgos mėlynos trasos ir zulinau ją visą likusį pusdienį, prisimindama instruktoriaus patarimus. Baimė išsibarstė jau per pirmąjį nusileidimą – kristi nebuvo baisu, o smagus lėkimas, pro ausis švilpiant vėjui, atpirko viską.
Veidu į sniegą – ir nieko
Nežinau, kur slypi kalnų traukos paslaptis, kokie magnetai ten veikia, tačiau nusileidus trasa žemyn, tarsi nematoma jėga tave traukia kilti keltuvais į viršų ir vėl ir vėl skrieti žemyn. Pirmoji slidinėjimo diena viršijo mano lūkesčius visomis prasmėmis: teko ir išlėkti iš trasos, ir „nepaimti“ posūkio, ir verstis veidu į sniegą pametant slides. Ir ką jūs sau manote, visi šie nesklandumai mane, kaip pradedančią slidininkę, ne nuvylė ar išgąsdino, anaiptol – tik dar labiau kurstė.
Antrąją dieną ryžausi išbandyti naujas mėlynas trasas. O trečiąją, padrąsinta kompanionės Dainos, jau skriejau nuo raudonųjų. Galutinai įsitikinau – greitis man patiko. Net labai. Beje, patyrusių slidininkų patarimai labai vertingi. Pirmi išbandę trasas, jie gali tau patarti, kokį slidinėjimo maršrutą pasirinkti. Sužinai, kad pirmąjį pusdienį, kol kojos nepavargusios ir trasos nesuplaktos į kupstus, verta išbandyti sudėtingesnius ruožus. Ir šiaip smagu, kai tau – visiškam naujokui, kuriam prieš akis dar ilgas tobulėjimo kelias ir juodos trasos ateityje, negailima padrąsinančių žodžių ir pagyrimų.
Garsioji Madonna di Campiglio
Reikia pripažinti, kad šios kelionės metu grožėtis kalnais pradėjau gal tik kokią trečią dieną (nors savo akimis pamatyti dolomitines Alpes svajojau jau seniai, kai pirmą kartą jas išvydau nuotraukose). Dvi pirmąsias slidinėjimo dienas man nebuvo nieko svarbiau už sniegą po kojomis, o akys, jei ir pakildavo iki horizonto lygio, jei ką ir matė, į atmintį niekas neįsirašė. Tačiau trečiąją dieną ėmus skraidyti „raudonosiomis“, pagaliau leidau sau išvysti snieguotų viršukalnių grožį. Netuščiažodžiausiu, tai reikia pamatyti savo akimis.
Ketvirtąją dieną keltuvais pakilome iki garsiosios Madonnos di Campiglio. Tai prestižiniu vadinamas Italijos slidinėjimo regionas. Kelios dienos prieš mūsų atostogas šiame kurorte slidinėjo garsieji „Formulės–1“ lenktynininkai Fernando Alonso, Felipe Massa ir Giancarlo Fisichella.
Kadangi mano skurdi patirtis dar neleidžia palyginti trasų ir apskritai slidinėjimo kurortų teikiamų paslaugų kokybės, nesiimsiu įrodinėti, kad Madonna di Campiglio – slidininkų rojus. Tačiau paganyti akis buvo kur. Didžiulė erdvė ir saulės apšviestos, lyg ranka pasiekiamos, dolomitinės viršukalnės. Pagalvojau sau, būtų smagu čia dar sugrįžti...
P.S. maisto kontrastai
Kaip jau rašiau, gyvenome šeimos valdomoje apartamentų rezidencijoje „Al Pescatore“, kur vakarienę gamino pati šeimininkė – temperamentinga italė juodomis akimis. Buvau ir anksčiau patyrusi, ką reiškia keletą valandų trunkanti itališka vakarienė, tačiau šį kartą skrandžiui teko laimė atlaikyti net šešis vakarus. Kad tai nebus valdiškos viešbučių vakarienės, supratome patį pirmą vakarą.
Užkandžiui buvo patiekta didelė porcija pastos su grybais, įkandin sekė guliašas su kniedliku, ir lyg to būtų maža išalkusiems slidininkams, vakarienėje tašką padėjo ledų desertas. Ir taip kiekvieną vakarą... Beje, tiek „užkandį“, tiek pagrindinį patiekalą kiekvienas galėjo rinktis iš trijų pasiūlytų variantų. Tad teko ragauti ir elnienos, ir triušienos, ir upėtakį primenančios žuvies, ir puikios naminės lazanios, ir... Manau, gana – juk ne apie itališką virtuvę šis pasakojimas. Beje, pačiuose slidinėjimo centruose maistas ir aptarnavimas, mano akimis, buvo tikrai „šiaip sau“. Tad nuotaikos nesigadinau ir pietų apskritai atsisakiau.
O šią puikią kelionę prieš skrydį namo vainikavo geras pusdienis Milane su didinga katedra, operos teatru „La Scala“, Sforcų pilimi, prabangių parduotuvių gatve Via Montenapaleone ir neregėto dydžio porcija ledų.
Čia ir dedu tašką. Addio!
