Slovakijos kurortas Jasna man buvo ta vieta, kur, po kelių bandymų Druskininkuose ir Latvijoje, pirmą kartą mokiausi slidinėti. Pirmą kartą čia pamačiau ir kalnus. Tuomet Tatrai atrodė kaip aukščio, statumo ir apskritai „kalnumo“ etalonas.
Tuomet žavėjo viskas – nauji ir modernūs keltuvai, ilgos slidinėjimo trasos, kuriose nuo kalno viršūnės iki apačios užtrukdavau pusvalandį ar daugiau. Pagrindinis tikslas buvo nenuvirsti, nenukristi nuo skardžio ar neatsitrenkti į kitą panašaus lygmens slidininką.
Ir iššūkių tikrai pakako. Mėlyna trasa, kuri dar vadinama „ponių laime“, visai neatrodė lengva. Ypač po pietų, kai sniegas suplūktas, nemokėjau čiuožti per suplūktus kauburius ir dažnai tekdavo ragauti sniego skonį. Skersomis slidėmis leidausi „plūgu“ ir kaskart pagavęs per didelį greitį stabdydavau užpakaliu.
Nepaisant to, jau per kelias dienas išbandžiau ir raudonas, ir juodas trasas, netgi teko leistis nežymėtomis trasomis – vadinamuoju „offroad“. Sunkiai sekėsi kapanotis per pusnis tam visiškai nepritaikytomis trasų slidėmis, bet tuomet ambicijos buvo didesnės už gebėjimus. Vakarais grįžęs nepakeldavau kojų.
Užkrečiama liga
Po Slovakijos kelis kartus teko slidinėti Austrijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje ir Italijoje. Tuomet pasirodė, kad kalnai gali būti ir dvigubai aukštesni, trasos trigubai ilgesnės, platesnės, sudėtingesnės. Gerėjant įgūdžiams, ko gero, augo ir lūkesčiai, ko tikėjausi iš slidinėjimo kurorto.
Man, pirmiausia, slidinėjimo trasos turi būti plačios, įdomios. Tobula, jei pakanka sniego ir trasos yra gerai išlygintos. Kitas pomėgis – slidinėjimo parkas, kur galima tobulintis šuoliuoti per tramplynus ir bandyti įvairius triukus. Jų, tiesa, kol kas itin mažas repertuaras, bet kiekvienas švystelėjimas į orą suteikia adrenalino dozę ir „užkariautojo“ savijautą. Todėl parkuose dairausi vidutinio aukštumo „tramplynų, kad ir to jausmo būtų, ir galvą išsaugočiau jei pilotavimas nepavyktų.
Mano nuomone, tobulai atrodo slidinėjimo kurortai Ischgl Austrijoje, ar Cervinia Italijoje. Juose apsilankius pasikeičia suvokimas, kas yra erdvu. Alpėse jautiesi kaip mažas taškas visoje kalnų didybėje. Pusvalandį užtrunki vien keldamasis keltuvais į kalno viršūnę, po kojomis atsiveria bedugnės ir skardžiai. Pirmaisiais kartais tikrai apima baimės jausmas.
Ir man Alpėse nuolat sekėsi su orais – beveik visuomet šviesdavo saulė ir akindavo nuo baltumo. Nuotraukos sunkiai gali atspindėti, kokia erdvė prieš tave atsiveria – slystant žemyn karts nuo karto tenka sustoti pasigrožėti nuostabiomis panoramomis.
Galvą svaigina ir oro retumas. Jei Jasnoje Chopok kalno viršukalnė siekia 2 km, tai Alpėse galima čiuožti ir nuo 4 km siekiančių viršukalnių.
Sugrįžimas į Slovakiją gerokai nuvylė
Šiemet teko vėl sugrįžti į Slovakiją. Numaniau, kad Jasna šį kartą man atrodys kitaip. Bet tarp tikslų buvo įgūdžių tobulinimas parke ir trasose, tad tikėjausi, kad rasiu ką veikt, kad nesudėtingos ir trumpesnės trasos leis imtis ambicingesnių šuolių, galbūt net apsisukimų ore.
Deja, pirmas įspūdis atvykus – kaip, po galais, įmanoma, kad į vieną trasą sutilptų šitiek daug žmonių. Čia jų – tiek daug, kad ilgiau užtrunki laukdamas eilėje prie keltuvų, nei keldamasis į kalną. Palyginimui, Alpėse apskritai prie keltuvų beveik niekuomet netekdavo laukti.
Žmonės kažkur bando skubėti, kartais pasistumdo, kartais bando užlįsti į priekį. Rytų europiečiams dar toloka iki Vakarų etiketo. Panašus jausmas, lyg būtum Gariūnuose. Be slovakų, čia dar daugiau lietuvių, lenkų, latvių. Tai jiems arčiausias automobiliu pasiekiamas (kad ir per 15 val.) bent kiek rimtesnis slidinėjimo kurortas.
Ne ką geresnis įspūdis ir užsikėlus ant kalno. Jei ryte trasos dar lygios, artėjant pietų metui jos jau būna tiek „išmaltos“, kad kupstai joje siekia pusę žmogaus ūgio. Slovakijoje neproporcingai didelis „arbatinukų“, arba kitaip, pradedančiųjų, kiekis – dauguma slidininkų čia greičiausiai pirmą kartą. Tad prie kiekvieno kupsto trasoje dar būriuojasi ir „užstrigę“ kėgliai su slidėmis. Slidinėjimas iš malonumo tampa sunkiu darbu, kad kupstų ir žmonių labirintas būtų įveiktas.
Ir vėlgi, atsiranda pernelyg savo jėgomis užtikrintų kalnų ožių – „kėglininkų“, lekiančių per kitų galvas. Dėl asmeninio pasitenkinimo paminamas bet koks kitų interesas. Nekoks jausmas matyti mamą, laikančią savo vaiką ant kelių ir laukiančią, kol atvažiuos pagalba jo paimti. Panašių vaizdų su susidūrimų aukomis kiekvieną dieną teko matyti po kelis, ir pats kelis kartus tapau susidūrimų dalyviu.
Per didelis žmonių kiekis lemia, kad susidūrimai tarp nepatyrusių slidininkų tampa sunkiai išvengiami. Norėdamas leistis greičiau čia iškart rizikuoji, kad pakeliui atsimuši į neplanuotą kliūtį. Jei leisiesi lėčiau – tuomet rizikuoji pats tapti kliūtimi „ožiui“, kuris čiuožti moka tik tiesiai. Netgi keltuvai nėra priežastis sustoti – stovint eilėje verta dairytis, ar neatidunda smūgis į nugarą.
Parkas perkrautas
Na ką gi, jei slidinėti trasose nemalonu, lieka parkas? Deja, ne. Čia vaikai per tramplynus bando šokti iškart po tris, visiškai nežiūri, ar yra kas prieš juos, ar už jų. Ir kas trečias skrajoklis leidžiasi nesėkmingai, turi pasisaugoti. Nereikia tikėtis daug atsakomybės iš vaikų, bet čia jų tiek, kad parką nusėdę lyg balandžiai V.Kudirkos aikštę Vilniuje.
Gali mėginti šokti, bet galbūt kas nors jau guli nusileidimo apačioje. Arba galbūt vaikas tiesiog tau užkirs kelią. Arba tiesiog kas nors šiaip sustos pastovėti viduryje kelio ar ant tramplyno. Tad pašokimai tampa labai „brangūs“ – užsikeli ir bandai taikytis, kada ta tavo proga.
Kaina pernelyg nesiskiria
Jau pirmą dieną Jasnoje apėmė nuostaba, kodėl tiek žmonių čia grūdasi ir gadina slidinėjimo džiaugsmą sau ir kitiems. Ar sutaupyti galvoja? Bet 5 dienų slidinėjimo bilietas čia kainavo 181 Eur. Palyginimui, Italijoje Cervinia kurortas, kuris, ko gero, yra viena nuostabiausių mano aplankytų vietų, kainuoja 188 Eur tokiam pačiam laikotarpiui. Žinoma, kitos išlaidos, tokios kaip apgyvendinimas, yra pigesnės.
Ir nėra net kaip kurortų palyginti. Italijoje gali slidinėti 200 km trasų, o žmonių yra nepalyginamai mažiau. Jasnoje – vos 50 km trasų, o žmonių tiek, lyg „Akropolyje“ per išpardavimą. Ir jokio išpardavimo čia nėra, vien rūškani veidai eilėse prie keltuvų.
Atskirai reikėtų pakalbėti apie maistą. Slovakijoje jis tikrai tragiškas. Čia kompanionas ragavo patį neskaniausią gyvenime burgerį (aš nedrįsau), taip pat gerokai nuo antros neskaniausios vietos į priekį atitrūkusį kebabą. Niekur kitur nemažiau, kad taip nemokėtų kepti bulvyčių. Saugiausias pasirinkimas tiesiog pirkti keptą dešrelę su duona už maždaug 5 Eur, kurios net ir slovakai nesugeba sugadinti. Galbūt mums itin nesisekė.
Kitokio pasirinkimo nelabai ir yra, daugiausia greitas maistas. Ir pasiseka, jei gali pavalgyti už 7-10 Eur. Italijoje už tokią kainą gali rasti nuostabią picą, keptą krosnyje.
Daug vietinių slidinėtojų ir atvykėlių Slovakijoje valgo patiekalą, vadinamą „buchta“ – tai yra didelis burbulo formos garuose keptas blynas, įdarytas džemu. Išvaizda intriguoja, bet skonis vėlgi nėra kažkuo ypatingas. Pas močiutę kaime, ko gero, ne vienas yra valgęs skanesnių mielinių blynų. „Buchta“ kainuoja apie 7-10 Eur.
Vienintelis vietinis alus Slovakijoje pigus. Bokalą čia gali pakelti už 2,5 Eur. Alpėse kaina būtų dvigubai didesnė. Bet mes ne alaus čia atvažiavome.
Per penkias dienas trukusias kulinarines paieškas, deja, neteko atrasti nei vieno patiekalo, kurį norėtųsi kartoti.
Alpėse taip pat didesnė garantija, kad oras bus geras, arba bent sniego bus pakankamai. Šios viešnagės metu vasario viduryje vidurdienį temperatūra pasiekdavo net 15 laipsnių. Buvo saulėta ir šilta, tačiau pro sniegą jau lindo žolių kupstai ir purvas.
Daugiau nebegrįžčiau
Jasnai esu dėkingas už pirmąsias slidinėjimo pamokas ir pirmą kartą pamatytus kalnus. Tačiau kol kas tai yra viskas.
Netgi ekonominis motyvas, kodėl važiuoti į „Jasna“, yra ganėtinai netvarus. Už nežymiai didesnę kainą galima slidinėti Alpėse ir gauti nepalyginamai geresnę kalnų, trasų ir slidinėjimo kokybę, mažiau žmonių, daugiau erdvės, kokybišką aptarnavimą.
Kada į Slovakiją važiuosiu slidinėti kitą kartą? Ko gero, niekada. Taip, čia investuojama į infrastruktūrą – keltuvai puikūs, su šildomomis sėdynėmis. Bet kurorto mažumas ir didelis žmonių srautas lemia, kad slidinėjimas čia gali apkarsti. Net ir pradedantiesiems.
Naujokai bet kuriame Alpių kurorte ras nepalyginamai daugiau pasirinkimų leistis lygia švaria trasa, kurioje mažiau žmonių, trumpesnės eilės. Vargstant Jasnoje tarp kupstų vargu, ar slysti išmoksi greičiau. Veikiau vakare nepakelsi rankų ir kojų ir daugiau čiuožti apskritai nebenorėsi.
