Dvokiančios išvietės, išsiklaipiusios šaligatvių plytelės, po lietaus telkšantys vandens klanai, ištrupėjusi ir nuo sovietmečio nekeista asfalto danga, įgriuvusios krantinės ir elementarių patogumų nebuvimas. Ir šiai teritorijai Klaipėdos miesto savivaldybė prašo suteikti kurorto statusą.
Braido po balas
„Gal pirma susitvarkykime, o jau paskui svajokime apie kurorto statusą?“ – mesteli tūlas klaipėdietis.
Ir jis visiškai teisus.
„Jei rašysite straipsnį, būtinai paminėkite, kad prie perkėlos nėra kur nusiplauti rankų. Automobilių stovėjimo aikštelėje stovi keli biotualetai.
Jų turinys išvežamas gal du kartus per mėnesį. O kur nusiplauti rankas? Nėra kur. Ragina mus laikytis higienos, plauti ir dezinfekuoti rankas, tačiau to padaryti neįmanoma“, – piktinosi vos išlipus iš kelto Smiltynėje sutiktas vyriškis.
Jis prižiūri čia esančią automobilių stovėjimo aikštelę. Po lietaus su semtuvėliu išsemia vandens klanus.
„Kad vairuotojai, palikę automobilius, galėtų išlipti ir nesušlapti kojų. Juk lietaus vanduo neturi kur nutekėti, todėl kaupiasi“, – paaiškino.
Vanduo Smiltynėje kaupiasi visur. Tik išlipus iš kelto tenka bristi per klanus, arba ieškoti sausesnio takelio. Kelyje, vedančiame labiausiai lankomo šalies muziejaus link, taip pat telkšo balos, nes lietaus kanalizacijos šulinių angos užsikimšusios.
Niekas laiku nenuvalė lapų ir šakų. Nes niekam nerūpi. Niekam nerūpi ir tai, kad poilsiautojai tik viename pliaže gali pasinaudoti šiuolaikišku tualetu.
Visų kitų pliažų prieigas „puošia“ XIX a. šedevrai – išvietės su išgriebimo duobėmis. Nenuostabu, kad prispaudus reikalui viskas atliekama šalia (tą įrodo boluojančių servetėlių gausa). Nes eiti į vidų be respiratoriaus neįmanoma.
Taip pat nestebina ir tai, kad gamtinius reikalus dažnas atlieka jūroje. Ne kiekvienas drįsta kelti koją į tualetą.
Trūksta šeimininko
Būtent tvarkos ir šeimininkiško požiūrio į šią teritoriją pasigenda Smiltynės gyventojai. Tiesa, jų nėra daug, nuolat šioje nuo miesto atskirtoje teritorijoje gyvena gal 100 žmonių, tačiau jie taip pat yra klaipėdiečiai.
Todėl smiltyniškius stebina atsainus miesto požiūris į šią teritoriją.
Smiltynės seniūnaitė Inga Dailidienė prisipažino, kad beveik jokios informacijos apie būsimą statusą ir to, kaip jis pakeis čia gyvenančių žmonių būtį, neturinti.
„Gyventojai kol kas nieko nežino. Tik suprantame, kad ši teritorija turėtų būti tvarkoma ir tvariai tvarkoma. Kol kas tik stebime ir griežtos nuomonės dar neturime.
Tačiau norėtume, kad Smiltynė būtų tvarkoma. Prieš trejus metus mums, kaip gyventojams, teko susidurti su keistu dalyku. Prašėme sutvarkyti keliuką ar padėti išspręsti su juo susijusią problemą.
Tačiau vietoje pagalbos mums, gyventojams, liepė kreiptis į miškų urėdiją. Tai mes ir sakome Savivaldybei, kad ji kreiptųsi. Negi fizinis asmuo, kreipęsis į urėdiją, sulauks dėmesio? Savivaldybė turėtų būti suinteresuota.
Man pasirodė, kad tebevyrauja biurokratinis požiūris – ne man priklauso ir aš nieko nedarysiu. Nejaučiu šeimininko rankos“, – nusivylusi kalbėjo seniūnaitė.
Ji paaiškino, kad šiuo metu Smiltynė, jos infrastruktūra priklauso ne tik miestui, bet ir kelioms valstybės institucijoms: miškai turi savo šeimininką, savivaldybei priklauso viena, Kuršių nerijos nacionaliniam parkui – kita, keliukai priklauso Kretingos miškų urėdijai.
„Tačiau jų niekas netvarko. Dviračių takai išvis neaišku, kam priklauso. Siekis kurorto statuso įpareigoja labiau tvarkytis, kartu išsaugant erdvę tokią, kokia ji yra dabar“, – svarstė I. Dailidienė.
Vienintelė Kuršių nerijoje
Klaipėdos miesto savivaldybės vyriausiasis patarėjas Ričardas Zulcas pritarė išsakytiems pastebėjimams, kad tvarkyti Smiltynę niekas nekliudo ir neturint kurorto statuso, bet jis esą padėtų sukoncentruoti dėmesį į tikslines investicijas, skirtas šiai teritorijai.
„Tai duotų didelę reikšmę rinkodarine prasme. Savivaldybės planuose jau yra tako nuo Naujosios iki Senosios perkėlos projektavimas.
Tai būtų dar viena pasivaikščiojimo zona su apšvietimu ir pan. Juk į Kuršių neriją reikia žiūrėti kaip į vientisą darinį. Smiltynė – vienintelė iš Kuršių nerijos gyvenviečių, neturinti kurorto statuso.
Statusas padėtų sukoncentruoti dėmesį į šią teritoriją, nes čia yra įdomių objektų. Dalis jų išvystyta – jachtklubas, išvalytos laivų kapinės, Jūrų muziejus, pastatyti konteineriniai tualetai. Išlikusi dar iki Antrojo pasaulinio karo išvystyta takų sistema. Dabar mūsų dėmesys sukoncentruotas į miško parko koncerto parengimą, kaip be didelių intervencijų šioje teritorijoje sukurti tematizuotus takus, kurie būtų patrauklūs lankytojams“, – aiškino R. Zulcas. Ruošiamasi sutvarkyti krantinę nuo Senosios iki Naujosios perkėlos.
Nekilnojamojo turto vystytojai – už
R. Zulcui ir Klaipėdos miesto savivaldybės siekimui suteikti Smiltynei kurortinės vietovės statusą pritarė ir asociacijos „Smiltynės Kopgalis“ atstovė Miglė Savickaitė, sykiu vadovaujanti bendrovei „Geruvis“, valdančiai jau minėtąjį Smiltynės jachtklubą.
„Mes palaikome šią iniciatyvą. Yra galimybė naujai infrastruktūros plėtrai verslui, gyventojams. Atsirastų naujų galimybių. Tai teisingas žingsnis ir mes jį skatiname“, – sakė M. Savickaitė.
Beje, jos atstovaujama bendrovė priklauso nekilnojamojo turto plėtojimo bendrovių grupei „Inreal group“. Tad gal ir teisūs politikai, kurie išreiškė būgštavimus, kad už šio sprendimo kyšo nekilnojamojo turto vystytojų ausys?
Vienintelė vietovė, neturinti statuso
Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas pastebėjo, kad Smiltynė yra vienintelė vietovė Kuršių nerijoje, iki šiol neturinti kurorto statuso. Jo manymu, būtų visai logiška, kad visoje teritorijoje galiotų vienodas teisinis reguliavimas.
Miesto vadovas pabrėžė, kad Smiltynė Klaipėdos teritorijos kontekste dėl vandens kokybės, infrastruktūros yra pats jautriausias, patraukliausias paplūdimys, o čia veikiantis Jūrų muziejus labai dera su kurorto įvaizdžiu.
Meras mano, kad tai būtų įrodymas, kad einama keliu įteisinti poilsinę, o ne kada nors pramonės vystymui skirtą zoną, juo labiau uždedant daugiau ribojimų nei kažkokių didelių galimybių.
„Į tai labiau žiūriu kaip į miesto įsipareigojimą tai teritorijai sutvarkyti, pritaikyti poilsiui ir turizmui, aiškiai deklaruojant, kad nebūtų pramoninių ar didelių komercinių projektų vystymo“, – BNS agentūrai tvirtino V.Grubliauskas.
Svarbios turizmo trasos
Smiltynės teritorija turi senas, XIX amžių siekiančias kurortines tradicijas, jos didžiąją dalį sudaro miškai, pajūrio pušynai, Baltijos jūros pakrantės, balto smėlio paplūdimiai.
Čia eina ir svarbios nacionalinės bei tarptautinės turizmo trasos: „EuroVelo“ sistemos trasų koridorius, Baltijos takas, pažintiniai turistiniai maršrutai: „Gintaro kelias“, „Pažink Vakarų krantą„.
Vieta rekreacijai imta plėtoti tarpukariu
Smiltynės rekreacinė reikšmė ėmė didėti XIX amžiaus pabaigoje, kai tuometinėje Rytų Prūsijoje imta vystyti turizmą Baltijos pajūrio vietovėse.
Smiltynės paplūdimiai buvo populiarūs prieš Pirmąjį pasaulinį karą, o vieta rekreacinėms reikmėms imta labiau plėtoti tarpukariu.
Sovietmečiu, 1946-1962 metais, Smiltynė su visa Kuršių nerija priklausė draudžiamajai pakrantės pasienio zonai.
Vėliau, intensyvėjant poilsiautojų srautui, čia buvo vėl imtasi plėtoti rekreacinį potencialą – pritaikius buvusį Nerijos fortą, sukurta muziejinė zona, įrengta etnografinė žvejo sodyba, senų laivų ekspozicija, pastatytas delfinariumas.
Gyvenvietė Smiltynėje įsikūrė kaip tarpinė kelio Karaliaučius – Klaipėda stotelė, buvo vadinama vokišku žodžiu Sandberg („Smėlio kalnas“) ir istoriniuose šaltiniuose minima nuo 1429 m.
Iš Kuršių nerijos į Klaipėdą įvairiais tikslais keliavę žmonės (paštininkai, pasiuntiniai, prekeiviai, kariai), norėdami išvengti audrų, ledonešio ar kitų nepatogių oro sąlygų, čia praleisdavo po kelias dienas, kartais ir savaites.
Jų laikinu prieglobsčiu tapdavo Smiltynėje veikusi karčema. Didėjant keliautojų srautui, ši užeiga tapo vis reikšmingesnė, tad nuo XVI a. teritorija imta vadinti Sandkrug („Smėlio karčema“). Tokiu pavadinimu ji minima iki 1945 m.
Nors 1629 m. Smiltynės karčema buvo sudeginta švedų samdinių, 1696 m. kurfiurstas įsakė suręsti naują pastatą. Ši vieta nukentėjo ir nuo rusų okupacijos XVIII a. , tačiau 1764 m. naujas karčemos šeimininkas vėl ją atstatė.
Karčema vėliau buvo kelis kartus perkeliama į kitą vietą dėl užpustymo smėliu grėsmės, o kartą pastatai prikelti iš gaisro pelenų.
Smiltynės žemės savininkai ne kartą keitėsi, kol galiausiai 1862 m. Sandkrug su apylinkėmis atiteko Klaipėdos miestui.
XX a. Smiltynė ėmė virsti Klaipėdos miesto poilsio zona: pastatytas kurhauzas, lauko kavinės, įrengtos pavėsinės, išdygo pasiturinčių klaipėdiečių vilų kvartalai, veikė restoranas.
Po Antrojo pasaulinio karo dalis gyvenvietės sunyko, tačiau kai kurie pastatai ir vilos išliko iki šių dienų.
