Sausio ir vasario mėnesiai tikrai yra tinkamas metas aplankyti didžiuosius Lenkijos miestus, ypač tiems, kurie mieliau renkasi ramesnes ekskursijas nei kalėdinių mugių triukšmą.
Lenkijos muziejai siūlo daugybę įdomių temų kiekvienam skoniui ir leidžia tiesiogiai susipažinti su kultūros paveldu visiems ištroškusiems. Tuo metu, kai oro sąlygos gali neskatinti ilgesnių pasivaikščiojimų, kelionė į bet kurį Lenkijos muziejų gali būti tikrai gera idėja.
Juolab, kad daugumoje jų be nuolatinių ekspozicijų, visada galima rasti įdomių laikinų parodų pasiūlymų.
Pateikiame keletą atrinktų tarp daugybės kitų pasiūlymų, kurie gali sudominti tuos, kurie artimiausiu metu keliaus į Lenkiją.
Krokuva
Pačiame miesto centre, Pagrindinėje Turgaus aikštėje, istoriniame Pod Kruki (Po Varnais) pastate, įsikūręs Krokuvos tarptautinis kultūros centras (MCK), garsėjantis ne tik įdomiais leidiniais ir konferencijomis įvairiais Vidurio Europos klausimais, bet ir unikaliomis teminėmis laikinosiomis parodomis.
Šiuo metu MCK kviečia visus norinčius sužinoti daugiau apie Vidurio Europos architektūrą Šaltojo karo metais.
Ar be įprastų mūsų akiai sudėliotų iš stambių plokščių daugiaaukščių dar turime kokį nors kitą socialistinės architektūros palikimą? – tarsi užduoda klausimą parodos organizatoriai. – Taip, žinoma, kad turime! – toks turėtų būti atsakymas, kurį pateikia ši paroda. Iš tiesų, XX a. septintojo ir aštuntojo dešimtmečių architektūra buvusiose socialistinėse šalyse gali būti įdomi. Kosminės lėkštės, raketų pavidalo bokštai, NSO formą turintys tiltai, viešbučiai-piramidės, dangoraižiai-kukurūzai ir dangoraižiai-žvaigždės, Saulės vartai, brutalistinės formos pastatai ir pastatai-skulptūros, bažnyčios-stovyklos ir mečetės-teleskopai. Būtent apie tokius architektūrinius modelius ir pasakojama šioje Tarptautinio kultūros centro parodoje. Įdomu, tiesa?
Lankytojai čia gali pamatyti beveik 400 atrinktų pastatų atvaizdų iš keliolikos Vidurio Europos šalių – nuo Estijos iki Makedonijos, nuo Talino iki Skopjės, per Berlyną, Prahą, Bratislavą, Vilnių, Kyjivą, Budapeštą, Liublianą, Zagrebą, Sarajevą, Belgradą ir Bukareštą. Parodoje eksponuojami ne tik visuomeninių pastatų, teatro pastatų, muziejų ir sporto salių, dangoraižių ir universalinių parduotuvių pavyzdžiai. Čia taip pat yra socialistinių kolektyvinių namų, itin modernių kolūkių, vestuvių rūmų ir laidotuvių namų. Taip pat čia esama beveik tobulų miestų urbanistinių planų! Visa tai, kas išdidžiai pristato netolimą praeitį, tačiau nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio jau spėjome primiršti.
Paroda Socmodernizmas. Architektūra Vidurio Europoje Šaltojo karo metais yra pirmasis panoraminis pokario architektūros pasiekimų mūsų žemyno dalyje pristatymas. Tai Krokuvos MCK ir svarbiausių regiono architektūros institucijų bendradarbiavimo vaisius. Projektai, maketai ir meno kūriniai paimti iš, be kita ko, šių institucijų kolekcijų: Architektūros centro Vienoje, Kroatijos architektūros muziejaus ir Modernaus meno muziejaus Zagrebe, Nacionalinės galerijos Prahoje, Architektūros ir dizaino muziejaus Liublianoje, Architektūros muziejaus Vroclave, Estijos architektūros muziejaus ir KUMU meno muziejaus Taline, Meno muziejaus Olomouce, Čekijoje, Slovakijos nacionalinės galerijos Bratislavoje, Tychų miesto Savivaldybės muziejaus, Silezijos bibliotekos Architektūros dokumentacijos instituto, Katovicų istorijos muziejaus.
Būtina paskubėti, nes paroda veiks tik iki sausio 19 d.!
Kur: Rinkos aikštė (Rynek Główny) 25, Krokuva
Daugiau informacijos čia.
Varšuva
Varšuvos nacionalinis muziejus yra vienas iš svarbiausių tokio pobūdžio objektų Lenkijoje, kurio apsilankymas padeda geriau pažinti Lenkiją ir jos kultūrą.
Iki sausio pabaigos čia, be kita ko, galima apžiūrėti laikinąją parodą, skirtą iškiliam lenkų dailininkui Józefui Chełmońskiui.
Lenkijos dailės istorijoje Józefas Chełmońskis yra vienas iš labiausiai vertinamų dailininkų, o jo kūryba užima ypatingą vietą. Jo sukurtos gamtos vizijos, kaimo vaizdai ir scenos iš jo gyventojų gyvenimo daugiau nei šimtmetį buvo laikomi XIX a. ir XX a. pradžios tapybos „lenkiškumo“ kvintesencija. Chełmońskis, romantikas, apdovanotas spontanišku temperamentu, dideliu gyvybingumu ir humoro jausmu, kūrė instinktyviai ir intuityviai, nepriklausomai nuo jokių programinių prielaidų. Jis pasižymėjo puikiu pastabumu ir gebėjimu įsiminti pačius trumpiausius įspūdžius, kuriuos vėliau užfiksuodavo drobėje.
Parodos išdėstymas atspindi svarbiausias Chełmońskio domėjimosi tapyba sritis: parodoje jis atsiskleidžia kaip kasdienio kaimo gyvenimo metraštininkas, dailininkas, susižavėjęs žirgais, jų grožiu, charakteriu, spontaniška judėjimo dinamika, galiausiai kaip jautrus gamtos stebėtojas, pastebintis ir dvasinį, religinį bei mistinį jos būties matmenį. Taip parengta paroda suteikia galimybę naujai, kritiškai pažvelgti į Chełmońskio tapybą.
Ši paroda yra Varšuvos, Poznanės ir Krokuvos nacionalinių muziejų bendrai vykdyto tyrimų projekto kulminacija. Ją lydi Józefo Chełmońskio tapybos darbų katalogas.
Parodą galima apžiūrėti iki sausio 26 d.
Kur: Nacionalinis muziejus Varšuvoje, Jeruzalės alėjos (Aleje Jerozolimskie) 3
Daugiau informacijos čia.
Vroclavas
Osolineumas (Ossolineum) Vroclave – tai viena iš vietų, kurias būtina aplankyti lankantis Žemutinės Silezijos sostinėje. Nacionalinis Osolinskių institutas (lenk. Zakład Narodowy im. Ossolińskich, ZNiO) tai mokslinė biblioteka, leidykla, mokslo, kultūros ir švietimo įstaiga Lenkijoje, antroji pagal dydį biblioteka Lenkijoje po Jogailaičių universiteto bibliotekos Krokuvoje.
Šios įstaigos, kurią įkūrė kunigaikščių Osolinskių giminė įkūrė 1817 m. Lvove, tuo metu buvusiame pagrindiniu Austrijos Galicijos miestu ir vienu iš svarbiausių centrų, kur (skirtingai nei carinės Rusijos valdžioje atsidūrusiose buvusios Abiejų Tautų Respublikos žemėse) galėjo vystytis lenkų kultūra, mokslas ir menas, istorija yra unikali. Po Antrojo pasaulinio karo 1947 metais turtingos Lvovo Osolineumo kolekcijos iš dalies buvo perkeltos į Vroclavą, kur ši institucija veikia iki šiol, vykdydama bibliotekos, leidybos ir muziejinę veiklą.
Laikinoji paroda „ Jogailaičių aukso amžius „ yra virtuali paroda, parengta karaliaus Žygimanto Augusto 500-ųjų gimimo metinių proga. Parodos pavadinimas tiesiogiai siejasi su populiariu terminu „Lenkijos kultūros aukso amžius“, o paroda priartina dviejų paskutiniųjų Jogailaičių valdymo laikotarpį, daugiausia naudodamasi Osolinskių nacionalinio instituto medžiaga.
Parodoje taip pat pristatomi šios dinastijos galios gimimo laikų eksponatai, itin svarbūs apibūdinant 200 Jogailaičių valdymo metų iki pat dinastijos nuosmukio laikotarpio, pažymėto Žygimanto Augusto mirtimi.
Parodoje svarbiausios asmenybės ir reiškiniai pristatomi per šio laikotarpio artefaktų prizmę. Visa paroda suskirstyta į keletą teminių skyrių:
- Jogailaičių dinastija ir valstybė
- Visuomenė
- Kultūra ir mokslas.
Parodoje ne tik pristatomi patys su Jogailaičių epocha susiję artefaktai, bet ir pateikiami edukaciniai žaidimai, interaktyvūs testai, profesorių paskaitos ir nuoroda į Renesanso muzikos koncertą.
Galimybė daugiau sužinoti apie iš Lietuvos kilusios dinastijos paveldą yra unikali patirtis – ypač svečiams iš Lietuvos.
Kur: Paroda yra virtuali, todėl ją galite aplankyti neišeidami iš namų, tačiau būdami Vroclave būtinai aplankykite ir nuolatinę Osolineumo ekspoziciją (Szewska gatvė 37, Vroclavas).
Daugiau informacijos čia.
Gdanskas
Antrojo pasaulinio karo muziejus Gdanske – neabejotinai vienas įdomiausių ir lankomiausių muziejų Lenkijoje, pasižymintis turtinga multimedijos pasiūla.
Šiuo metu muziejus kviečia į laikinąją parodą pavadintą Miškas – aukų prieglauda. Nusikaltimų slėptuvė. Parodos tikslas – minint 85-ąsias Antrojo pasaulinio karo, kurio veiksmai vyko ir miško vietovėse, pradžios metines, pagerbti aukų atminimą.
Esminė parodos tema – Antrojo pasaulinio karo istorija, papasakota iš miškų perspektyvos: jų reikšmė gynybiniame kare, jų vaidmuo kaip karo aukų prieglobstis, kaip partizaninio pasipriešinimo tvirtovė, bet taipogi ir kaip nusikaltimų vieta. Miškas – tai tarsi parodos esė, kuriame tarpdiscipliniškai derinama istorija, menas ir ekologija. Miškas – tai pirmapradžiai namai, natūrali buveinė, palaikanti žmogaus gyvybingumą ir per karą suteršta įvairių nusikaltimų. Per karinius konfliktus miškas kai kam padėjo išgelbėti gyvybę, tačiau jame slypi ir aukų žūties paslaptis.
Paroda suskirstyta į penkias temines sritis:
1. 1939 m. rugsėjo kampanija Lenkijoje – ypatingas dėmesys skiriamas karo pradžiai Vesterplatės pusiasalyje (mūšiai Vesterplatės miške).
2. Miškas / Tėvynė – aukų prieglobstis, akcentuojant žydų ir lenkų gyventojų dramą Zamostės regiono žemėse pietryčių Lenkijoje.
3. Miškas / tvirtovė – partizaninio pasipriešinimo ir savigynos tvirtovė (pavyzdžiui, Janovo miškas ir Solsko miškas, Tucholės miškas, Vilnija, Naugarduko žemė dabartinėje Baltarusijoje, Voluinė dabartinėje Ukrainoje).
4. Miškas / sunaikinimas – nusikaltimo vieta: pavyzdžiui, Pomeranijos miškai, Katinės miškas, Sibiro taiga, Vokietijos nacių koncentracijos stovyklos, paslėptos miške arba turinčios miško įrenginius; masinių laidojimų vietos, kurias nusikaltėliai tyčia įrengė miške.
5. Miško ekosistemos pažeidimai dėl karo veiksmų.
Miškas – pirmykščiai namai, suteršti karo – tai scenografijos leitmotyvas. Be istorinių artefaktų, parodoje eksponuojami ir meno kūriniai: Wilhelmo Sasnalio paveikslas Shoah/Las (Miškas), Mirosławo Bałkos videoinstaliacija Winterreise: Tvenkinys ir Bambi, Magdalenos Abakanowicz skulptūra Androginas ant trapecijos ir 5 jos sukurtos instaliacijos (vadinamos abakanais): Raudona – ruda, 1969 m., Atvira, 1967 m., Juodas drabužis 8, 1977 m., Juoda, 1979 m., Tūba, 1976 m., taip pat Łukaszo Surowieco projektas Zielnikas ir Berlynas-Birkenau.
Parodą lydi katalogas, taip pat čia paruošta poilsio zona. Aplink parodą vyksta edukaciniai, moksliniai ir meniniai renginiai.
Parodą galima apžiūrėti iki 2025 m. vasario 28 d.
Kur: W. Bartoszewskio aikštė 1, Gdanskas; laikinųjų parodų salė, -3 aukštas.
Daugiau informacijos čia.
Katovicai
Silezijos muziejuje Katovicuose daugiausia dėmesio skiriama Silezijos, ypač Aukštutinės Silezijos – unikalaus Lenkijos regiono, kurio istorija klostėsi kitaip nei kitų Lenkijos žemių, raidai parodyti ir papasakoti. Be pagrindinės ekspozicijos, kuri yra itin verta dėmesio, verta aplankyti ir šiuo metu veikiančią laikinąją parodą „ Bastionas. Ukrainos dailininkai apie karą, kuri buvo sukurta siekiant vizualizuoti dabartinių tragiškų įvykių Ukrainoje meninį liudijimą šios tautos istorinių sukrėtimų kontekste. Rusijos agresoriaus sukeltas žiaurus karas tebedaro destruktyvų poveikį visoms Ukrainos visuomenės sferoms, saugumo jausmui ir tikėjimui tarptautinių organizacijų bei sistemų stabilumu ir veiksmingumu.
Pavadinime minimas bastionas pagal apibrėžimą yra gynybinės struktūros fragmentas, tvirtovė. Tačiau jis turi ir simbolinę reikšmę – kaip uola, tam tikrų pozityvių idėjų prieglobstis, saugoma pagrindinių vertybių, tokių kaip kiekvieno žmogaus laisvė, lygybė ir subjektiškumas bei neatimama kiekvieno individo, socialinės ir nacionalinės grupės teisė į apsisprendimą, buveinė. Ukrainoje vykstančio plataus masto karo kontekste abi šios reikšmės susilieja kovoje dėl šalies teritorijos ir pamatinių vertybių, kurios daugeliui kovotojų atrodo svarbiausios, brangesnės už gyvybę, išsaugojimo.
Karas, nepriklausomai nuo laiko ir erdvės aplinkybių, visada įgauna negailestingo žvėries, skleidžiančio mirtį ir destrukciją, užgrobiančio ir niokojančio kiekvieną žmogaus egzistencijos sritį, pavidalą. Neįsivaizduojama drama dalijasi ir menininkai, tarp jų ir tie, kurių darbai pristatomi parodoje. Parodos unikalumą lemia eksponuojamų kūrinių kilmė: beveik visi jie kilę iš nuo karo nukentėjusių Ukrainos vietovių. Todėl jie yra tiesioginis tautos ir šalies, kovojančios už savo suverenumą ir vientisumą, dramos liudijimas, o kartu ir kiekvieno žmogaus, patyrusio karo žiaurumą, asmeninė tragedija. Parodą sudaro apie 160 objektų: tapybos, skulptūros, piešiniai, grafikos darbai, fotografijos ir instaliacijos, sukurti žymių su Ukrainos sostine susijusių menininkų, tokių kaip Liudmyla Raštanova, Serhijus Kornijevskis, Eduardas Potapenkovas, Viktoras Sidorenka, Jurijus Solomko, Polina Kuznecova, Jurijus Denisenkovas, Kateryna Kosianenko, Jelizaveta Deržavicka ir daugelio kitų, remiantis senosiomis ir naujesnėmis estetinėmis tradicijomis ir praktikomis.
Daugialypis ir subjektyvus karo suvokimas formuoja visos parodos pobūdį ir teminę apimtį. Stilistiškai skirtinguose darbuose nuolat pasirodo kolektyvinės ukrainiečių patirties gaidukai: apokaliptiniai sugriautų miestų peizažai, raketų ugnis, evakuacijos scenos, „apsauginis apšaudymas“ nuo kultūros objektų, slėptuvių apšaudymo. Taktiniai Rusijos kariuomenės ženklai persipina su rusų popkultūros simboliais, sukurdami grėsmingą kontrastą ir pabrėždami priešo keistumą bei brutalumą. Tai, kas atsiskleidžia prieš žiūrovus, yra savotiška karo patyrimo etapų kronika per skirtingas kartas. Nuo konflikto nuojautos, atspindinčios neramią nuotaiką prieš 2014 m., iki blogiausio scenarijaus, kuris materializavosi 2022 m. vasarį. Rusijos kariuomenė įsiveržė į Ukrainos teritoriją, priversdama milijonus ukrainiečių bėgti iš namų, kad išgelbėtų save ir savo šeimas nuo raketų ir bombų. Šiame karo sūkuryje kartu su parama gimė jėga, kuri pakėlė ukrainiečių dvasią. Pirmieji jausmai prasidėjus plataus masto invazijai – šokas, baimė, skausmas, nežinomybė – virto pakiliu džiaugsmu ir nepalaužiamu tikėjimu pergale. Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kamufliažinės uniformos (vad. pikseliai) tapo nauju apsaugos ir laisvės simboliu.
Greta vizualinių darbų parodoje skambėjo ukrainiečių poetų eilėraščiai ir muzika, skirta 2014 m. išpuolio prieš Ukrainą aukoms atminti. Šiandien Ukraina tapo tikra tvirtove, ginančia ne tik savo nepriklausomybę, bet ir visą Europos civilizaciją. Svarbu nepamiršti, kad nuo šio karo galutinio rezultato priklausys mūsų bendra ateitis.
Projektas įgyvendintas bendradarbiaujant su Kyjivo nacionaliniu muziejumi „Kyjivo meno galerija“.
Paroda bus eksponuojama iki 2025 m. birželio 29 d.
Kur: T. Dobrowolskio g. 1, Katovicai, Silezijos muziejus, laikinųjų parodų erdvė, -4 aukštas.
Daugiau informacijos čia.
Balstogė
Balstogėje esančią Sledzińskių galeriją verta aplankyti, juolab kad kelionė į šį miestą iš Lietuvos neužtrunka ilgai, o iš Vilniaus, Kauno ir Marijampolės (pakeliui į toliau esančius Varšuvą ir Krokuvą) kasdien nesunkiai galima atvykti traukiniu.
Galerijoje veikia nuolatinė paroda Menas genuose. Sleńdzińskiai – tai visiškai unikali darbų kolekcija, kurioje pristatomi iš Vilniaus kilusios garsiosios menininkų Slendzinskių giminės meno kūriniai ir archyvas. Nepertraukiamai keturių giminės kartų atstovai – Aleksandras, Vincentas, Ludomiras ir Julita savo meninius talentus realizavo Vilniuje; visi jie taip pat muzikavo, o Vincentas (Wincenty) dar ir rašė eilėraščius ir mažosios literatūros kūrinius. Tai buvo kilminga, patriotines Abiejų Tautų Respublikos tradicijas puoselėjanti, visuomeniškai angažuota ir į meno istoriją visam laikui įrašyta šeima. Parodoje pristatomi svarbiausi Ludomiro Sleńdzińskio, taip pat jo tėvo ir senelio darbai. Tarp jų – su dideliu meistriškumu nutapyti portretai, nepamirštami Vilniaus peizažai, stebinantys daugiakampiai paveikslai ar tapybiška polichromija išmargintos medžio skulptūros. Parodą papildo muziejaus donatorės Julitos Sleńdzińskos, kuri vienintelė profesionaliai realizavo savo muzikinį talentą, o pati buvo dailininkė mėgėja, muzikos instrumentai.
Parodos lankymas – tai visų pirma individualus, beveik intymus kontaktas su meno kūriniais, o išsamios paveikslų interpretacijos plokštelėse padės atrasti žinomo dailininko – Ludomiro Sleńdzińskio – kuris po Antrojo pasaulinio karo, pasitraukęs iš Vilniaus, prisidėjo prie Krokuvos dailės akademijos plėtros, kūrybinį sumanymą.
Tai neabejotinai bus jaudinantis susitikimas.
Kur: Kosciuškos Turgaus aikštė (Rynek Kościuszki) 4, Balstogė
Daugiau informacijos čia.
