Kaip tikina A.Vaitkuvienė, turistų kaimo turizmo sektoriuje skaičius, jei lygintume laikus prieš pandemiją ir jos metu, išliko panašus. Sodybų savininkai pernai bei šiemet uždirbo ir panašias pajamas. Tačiau daugiausiai prarasta ne sezono metu.
„Didžiausia problema buvo judėjimo uždarymas tarp rajonų. Visi klientai juk – didžiuosiuose miestuose, o sodybos – regionuose, kaimuose. Dirbti galėjome, bet atvykti niekas negalėjo. Buvo labai keista. Jautėme nesąžiningo sprendimo kartėlį. Juk sodyboje – žymiai saugiau nei prekybos centre.
Sodybų pajamos ne sezono metu tiek 2020, tiek 2021 metais buvo gerokai mažesnės. Preliminariais skaičiavimais, krito apie 80 proc.“, – įvardijo pašnekovė.
Anot A.Vaitkuvienės, ypač skaudūs buvo gruodį galioję judėjimo tarp savivaldybių ribojimai. Tai vienintelis mėnuo ne sezono metu, kada sodybos uždirba – iš kalėdinių, įmonių vakarėlių.
Pastaruoju metu pastebima, kad vis labiau populiaru tampa Kūčias, Kalėdas švęsti ne namuose, o užsakius stalelį restorane ar sodyboje.
„Namuose nebėra sąlygų – giminė didelė, ją norisi kur surinkti. Tad iki pandemijos gruodį tai sodyboms atnešdavo nemažą pajamų dalį“, – paaiškino Lietuvos kaimo turizmo asociacijos (LKTA) prezidentė.
Kita problema – nelegalios sodybos, kurios nuomojamos nemokant mokesčių, išvengiant higienos specialistų tikrinimų. Tokių sodybų savininkai paslaugas siūlo pigiau, taip sudarydami sąlygas klestėti nesąžiningai konkurencijai.
Populiarėja porų turizmas
A.Vaitkuvienės teigimu, pandemijos įtaka kaimo turizmo sektoriui yra jaučiama – sodybų teikiamos paslaugos keičiasi. 2020 metais, kai nebuvo galima priimti didesnių kompanijų, sodybų savininkai suprato, kad reikia priimti mažesnes – poras arba šeimas.
Jautėme nesąžiningo sprendimo kartėlį. Juk sodyboje – žymiai saugiau nei prekybos centre.
Sodybos, kurios teikė apgyvendinimo paslaugas nameliuose, tam buvo puikiai pritaikytos. Tačiau didesniosios, kurių šeimininkai dažniausiai dirbdavo su renginiais, šventėmis, mokymais, stovyklomis, stipriai pajuto pandemijos skatinimą keistis.
„Šiemet matome, kad nemažai sodybų plečia paslaugų asortimentą, nebeužsiima vien tik renginiais, statosi mažus namelius, pritaikytus tik vasaros sezonui, kur galėtų apsistoti pora ar šeima. Vienos poros turizmas tampa ypač populiarus. Džiugios tendencijos: jauni žmonės renkasi ne Turkijos „viskas įskaičiuota“ viešbutį, o savaitgalį gamtoje – toli nuo civilizacijos, televizijos ir telefonų“, – patikino pašnekovė.
Tokiems pokyčiams, pasak jos, reikia laiko, bet jau šiemet sodybų savininkai ėmė statyti savo teritorijose namelius – ganėtinai greitai sureagavo į pasikeitusią rinką ir klientus.
Sodyba – ne tik nakvynei, bet ir pažinimui
Pandemija privertė sodybų savininkus plėsti ir paslaugų spektrą. Iki pandemijos būdavo aišku: turi sodybą – užsiimi vestuvėmis, arba esi ramaus poilsio sodybos savininkas – priimi tik ramiam poilsiui. Dabar klientas nebenori tiesiog gyventi, jis nori pažinti, tad sodybų šeimininkai, anot A.Vaitkuvienės, jaučia didelį spaudimą iš klientų žinoti apylinkes, šalia esančius paslaugų tiekėjus.
Vienos poros turizmas tampa ypač populiarus. Džiugios tendencijos: jauni žmonės renkasi ne Turkijos „viskas įskaičiuota“ viešbutį, o savaitgalį gamtoje.
„Dažniausiai pirmas klausimas, kurį užduoda sodyboje apsistoję svečiai: „Kur mes galime nusipirkti šviežio pieno, agurkų, medaus?“ Kai atvažiuoji ilsėtis į kaimą, nesinori prekybos centre apsipirkti.
Šios tendencijos – džiugios, nes sodybos savininkas yra priverstas važiuoti, ieškoti kontaktų su ūkininkais, kad galėtų ką pasiūlyti savo klientams. Nes jei nėra ką ten veikti, ko važiuoti į sodybą?“ – retorinį klausimą uždavė LKTA vadovė.
Jaučiamas pastaruoju metu ir labai didelis informacijos apie lankytinas vietas poreikis. Ir kalbama ne apie tas, kurias galime lengvai aptikti internete, – visi ieško paslaptingų vietų, kurių niekas nežino, tik vietiniai gali parodyti.
„Toks kaip ir triukas sodybų savininkams – surasti kažkokią gražią, ypatingą vietą, kurioje nieko nėra buvę. Ir dar įdomiai apie tą vietą reikia mokėti papasakoti“, – šyptelėjo A.Vaitkuvienė.
Kita tendencija – kaimo turizmo mėgėjai ieško instagraminių vietų apsistoti, tad ne tik viešbučiai, bet ir sodybos ima įsirengti „fotogeniškas“ vietas, kur žmonės gali pasidaryti įspūdingą nuotrauką.
Perspektyvi niša – dienos poilsis
Perspektyvi niša, kuri kaimo turizmo sektoriaus atstovų vis labiau atrandama, – privatus dienos poilsis prie vandens. Tampa populiarios tos sodybos, kurios turi priėjimą prie vandens telkinių ar priima svečius dienai, be nakvynės.
„Žmonės, kurie nenori glaustis bendruose pliažuose, aplinkui kitiems kepant savo šašlykus, leidžiant savo muziką, ieško nuošalesnių vietų ir yra pasiruošę mokėti už tą dienos poilsį prie vandens telkinio privačioje sodyboje. Didelių investicijų tam nereikia: paruošiama vieta – gultai, skėtis, laužavietė. Kaina tokio dienos poilsio sodyboje – apie 10 eurų žmogui“, – įvardijo A.Vaitkuvienė.
Tiesa, kuo toliau, tuo mažiau žmonės nori maudytis natūraliuose vandens telkiniuose.
„Turime nemažai sodybų, kad ir esančių šalia ežero, tačiau prieš tą ežerą įrengtas baseinas. Guli ant gulto ir matai, kaip tavo vaikai saugūs plaukioja šiltame baseine“, – teigė pašnekovė.
Sodybos, nesančios prie ežerų, anot jos, ieško kitų būdų prisivilioti lankytojų – tam pasitarnauja maudynės miške, uogavimas, grybavimas, organizuojamos ekskursijos.
Kaina dienos poilsio sodyboje – apie 10 eurų žmogui.
Kaip ant mielių auga ir agroturizmo poreikis – visi nori pabūti tarp gyvūnų, įsigyti natūralių produktų. Šių dienų poilsiautojai į kaimą važiuoja ne pailsėti, o labiau pamatyti, pavalgyti, nusipirkti.
„Kad tai – gera niša, dar ne visi suprato. Pakabink prie gyvūno aptvaro avižų maišelį už eurą – laimėjai. Stengiamės šviesti ūkininkus, nes ne visi dar nori įsileisti, nežino, kaip iš to uždirbti, komunikacija su klientu – itin silpna, moka tik auginti ir produkciją parduoti. Reikia pasidžiaugti, kad ūkiai pamažu pradeda priimti lankytojus, kviesti juos degustacijoms, edukacijoms“, – patikino pašnekovė.
Kyla maitinimo paslaugos kaina
Ar pandemija pakeitė kaimo turizmo sektoriuje vyraujančias kainas? Anot A.Vaitkuvienės, kaimo turizmas ir taip Lietuvoje nėra pats pigiausias sektorius, jei lygintume su Lenkija, kur visuotinai prigijęs stereotipas: jei nori pigiai pailsėti – važiuok į kaimo turizmo sodybą.
„Lietuva eina kitu keliu. Mūsų sodybiečiai investuoja į sodybas, infrastruktūrą, tad paslaugų kainos – aukštesnės.
Kaip žinoti, ar sodyba yra pigesnė, ar brangesnė? Egzistuoja gandrų sistema – sodybos komforto lygis nustatomas gandrais. Pagal tai, kiek san. mazgų skiriama gyventojams, kokia sodyboje švara, kokio dydžio teritorija – pagal tai taryba suteikia gandrus.
Jei tai yra vieno ar dviejų gandrų sodyba, ji yra labai paprasta. Kainos šį sezoną tokių sodybų vyravo nuo 8 iki 15 eurų žmogui. Tai dažniausiai – daugiaviečiai kambariai, skirti jaunimui, kompanijoms.
4–5 gandrų sodybos yra viešbučio lygio, su atskirais numeriais, nenudėvėtos, gerai prižiūrimos. Šiemet nakvynės kaina tokiose sodybose svyravo nuo 25 (jei grupės apgyvendinimas) iki 60 eurų žmogui. Taigi dvivietis kambarys arba namelis – 120 eurų“, – įvardijo LKTA vadovė.
Paslaugų kainos, lyginant su 2019 metais, anot jos, augo, bet nedaug, nes kaimo turizmo sektorius ne greitai reaguoja į pasikeitimus rinkoje.
2020 metais visus kaustė didelė baimė, ar atvažiuos klientai. Balandį bei gegužę susidurta su masiniais rezervacijų vasarai atšaukimais. Vyravo didelė nežinia. Nors medžiagos, darbuotojų atlyginimai augo, nakvynės sodyboje bei maitinimo kainos nedidėjo arba augo nežymiai – iki 10 proc.
Šiemet tas augimas jau buvo didesnis. Anot pašnekovės, prognozės tokios, kad kitais metais tikrai padidės ir ganėtinai ryškiai – iki 30 proc. išaugs maitinimo paslaugų kaina. Išaugs ir sumos už apgyvendinimą, nes daugiau mokama už elektrą.
Katastrofiškai trūksta darbo jėgos
Pagrindinė problema, A.Vaitkuvienės teigimu, – personalo trūkumas.
„Jei ir anksčiau kaime buvo sunku rasti dirbančių žmonių, tai 2021 metais matome visišką katastrofą – žmonės, net ir tie, kurie norėjo ar galėjo dirbti, nebedirba. Pašalpų sistema tokia, kad nedirbdamas gali tą patį gauti, ką ir dirbdamas nekvalifikuotą darbą. Daug pavyzdžių, kai sodybose liko darbuotis tik patys jų šeimininkai.
Esant tokiai situacijai, natūralu, kad stengiamasi priimti mažiau žmonių, nebeįmanoma išlaikyti ankstesnės kokybės. Šiais metais situacija labai sudėtinga“, – patikino LKTA prezidentė.
Žmonės, net ir tie, kurie norėjo ar galėjo dirbti kaime, nebedirba.
Sodybose, kurios tiekė maitinimą, kainos turėjo augti labiausiai. Joms reikalingi juk ir virėjai, ir padėjėjai – daugiau personalo, kurį sunku atrasti, o ir jo atlyginimai šiemet augo trečdaliu.
„Tačiau net ir tas algos augimas nepadeda privilioti jaunimo. Sodybų šeimininkai skundžiasi nuolat matantys miestelyje vakarais besilinksminančius jaunuolius su naujomis mašinomis, bet nesupranta, iš ko jie gyvena. Kaimuose dirbti niekas nebenori“, – teigė A.Vaitkuvienė.
