Vėjuota diena Švenčionių rajone. M.Šimonėlė pasitinka mus savos sodybos kieme, mintimis nukeliančiame į vaikystėje leistas dienas pas močiutę kaime. Tikrame kaime. Tikroje močiutės sodyboje. Namelis paprastutis, jame nekvepia komercija, o tuo labiau – pramonine sūrių gamyba.
M.Šimonėlė pasitinka mus savos sodybos kieme, mintimis nukeliančiame į vaikystėje leistas dienas pas močiutę kaime. Tikrame kaime. Tikroje močiutės sodyboje.
Perlipusi aptvarą, ūkininkė įsitaiso ant kelmo, aplink ją ima sukinėtis jos mylimi augintiniai – ožkos bei avys. Pasigriebusi vieną, ji pasiguldo jį ant kelių.
„Šis labai mėgsta būti glostomas. Glostai ir net sustingsta“, – šypteli pašnekovė.
Iš viso sodyboje, kurią Monika nusipirko prieš septynerius metus, – pusšimtis avių ir kiek mažiau ožkų. 16 kiaušinių peri didžiulė žąsis. Iš viso jų, sveriančių net iki 15 kg, – 6. Narvuose striksi „Alisą Stebuklų šalyje“ primenantys triušiai, kudakuoja vištos. Ūkiniame priestate inkščia šunėkas.
„Esu baigusi veterinarijos mokslus. Turiu Maltos bišonų veislyną, Vilniuje buvau dekoratyvinių šunelių stiliste. Štai ir dabar auginu 7 šunis. Keista, kad jie, jums apsilankius, tokie tylūs“, – nusistebi ūkio šeimininkė.
Į kaimą išvijo ligos
Žygiuodamos namelio, kuriame gimsta gardėsiai, link, imame šnekučiuotis apie tai, kaip respublikinio sūrių konkurso nugalėtoja Monika ryžosi mesti miesčionišką gyvenimą ir tapti, kad ir smulkia, bet ūkininke.
„Buvau tikrų tikriausias asfalto vaikas. Tačiau gyvendama Vilniuje stipriai sirgau. Mano vyras mirė, kai dukrytė buvo mažytė. Tuomet supratau, kad privalau sustoti, nurimti. Tikėjausi kaime atsipalaiduoti, nuimti stresą. Ieškojau sodybos su tvirta troba. Tik toks ir buvo reikalavimas.
Netikėtai atradau tokią Šventos kaime, kuris yra labai gyvas. Čia taip gražu. Važiuokit visi. Šalia – sutvarkytas Sirvėtos regioninis parkas, pažintinis takas. Lenkiu žemai galvą prieš tuos, kurie jį sutvarkė.
Įsigijusi sodybą pirmuosius trejus metus gyvenau tarp Vilniaus ir Šventos. Tačiau galiausiai įvyko vidinė krizė ir sostinę išdaviau. Pasirinkau ramybę ir lėtą gyvenimo būdą“, – trykšdama džiugesiu, prisiminimais ėmė dalintis Monika.
Sodyboje ji pluša viena su dukra. Sutuoktinis (Monika ištekėjo antrą kartą – aut. past.) uždarbiauja užsienyje – išvyko tam, kad galėtų aprūpinti šeimą.
„Jis dirba ten, siunčia pinigus, o aš kuriu sodybą. Atrandu čia tiek daug unikalių daiktų. Naudoti neina, bet ir išmesti gaila. Tai mūsų protėvių palikimas“, – tikina sūrių gamintoja.
Prekes siunčia paštu
Sūriai gimsta mažytėje trobos virtuvėlėje, kurioje vos ne vos telpa 8 smalsūs pieno produktų ragautojai. Čia pat ir šviežias halloumi sūris – tiek natūralus, tiek gardintas šokoladine mėta; du mėnesius išlaikyta feta, gouda, žalias sūris su dilgėlėmis. Galima paragauti ir daugiau nei metus brandinto sūrio, plombyrą primenančio avies pieno sviesto, jogurto, varškės. Pieno produktus pagardinti Monika pasiūlo pačios virta uogiene.
Darbą su fermentiniais sūriais pasirinkau ne atsitiktinai – jie ilgiau išsilaiko. Gali išstovėti nesugedę ir 200 metų.
„Išsikėliau tikslą pagaminti avies pieno ledus. Ieškome geriausio ingredientų santykio. Darbą su fermentiniais sūriais pasirinkau ne atsitiktinai – jie ilgiau išsilaiko. Gali išstovėti nesugedę ir 200 metų. Kas yra pagrindiniai klientai? Vilniečiai, kauniečiai, emigrantai. Didžiulės sūrių partijos iškeliauja paštomatu, paštu. Mūsų gaminiai yra pasiekę net Kiniją. Turguose neprekiaujame“, – paaiškina pašnekovė, rankose demonstruodama įspūdingą 300 gramų žąsies kiaušinį.
Kilogramas avies sūrio atsieina 30 eurų, ožkos – 20 eurų. Paklausta, ar klientų neatbaido, kaip jau yra įprasta, didesnės ekologiškų produktų kainos, Monika šviesiai tiesiai atrėžia: „Pasiūlyčiau tokiems žmonėms atvažiuoti į kaimą ir padirbti vieną dieną. Tuomet galės sakyti, kad ekologiški produktai yra brangu“, – šypteli Monika.
Primelžia iki 15 litrų
Kiekvienas jos rytas prasideda nuo kavos puodelio bei rūpinimosi gyvuliais. Tai ji daro viena, pasitelkdama paauglystės link žengiančią dukrą. Tuomet ateina laikas gamybai. Visa šioje sodyboje gimstanti produkcija ruošiama rankomis. Koks tikslas, anot pašnekovės, išvykti į kaimą, jei ten užsiimsi komercine gamyba? Tai galima daryti ir mieste. Vieną savaitę Monikos virtuvėlėje karaliauja vienas sūris, kitą – kitas. Kasdien stengiamasi pagaminti bent po vieną gaminį.
Moteris save laiko natūralaus gyvenimo būdo propaguotoja. Pirkti jai yra neįdomu – reikia pačiai pasigaminti. Prieš pasiūlydama ką klientui Monika pagalvoja, ar pati, žinodama, kaip gimsta prekė, norėtų ją įsigyti ir vartoti. Tad nuostabos nekelia tai, jog gyvuliai šioje sodyboje kasdien melžiami rankomis. Per dieną primelžiama apie 12–15 litrų pieno.
„Iš importinio gyvulio galima gauti apie 3,3 litro per dieną. Lietuvoje tokių gyvulių – labai mažai. Štai mano avys – belgiškos. Atkeliavo jos iš Latvijos“, – paaiškina Monika.
Iš ūkio nepragyvena
Sulaukusi klausimo, ar galima iš tokio nedidelio natūralaus ūkio išsilaikyti, moteris tik šyptelėjo.
„Čia ne verslas, čia gyvenimo būdas. Negyvename tik iš ūkio – per mažai žemių čia, pievos toli. Tokios bandos su dukra dviese neišvesime. Tik žirgas pievose ganosi. Šoki ir nujoji – problemų nekyla. Labai raižyta kalnuota teritorija. Tik viena kaimynė gyvulius laiko. Kitas kaimynas nieko su savo pievomis nedaro, bet ir neleidžia nuganyti. Kiek žemės turėti norėtųsi? Bent 10-ties hektarų. Nereiktų pirkti grūdų. Noriu dabar nusipirkti šalia esančią sodybą“, – prisipažino Monika.
Nuostolių ūkininkei yra pridarę ir vilkai, kartą dienos metu papjovę tris didžiules avis. Prisiminusi 220 eurų išmokėtą kompensaciją, moteris tik numojo ranka. Už tai nė vienos avies neįpirksi.
„Užsiėmusi šia veikla išmokau, kaip tinkamai reikia ruošti mėsą. Daugeliui aviena – kieta. Tačiau viskas priklauso nuo avies auginimo, mėsos paruošimo. Dabar tokią skanią mėsytę pagaminu… Mhmm... Mūsų senoliai yra išlaikę tuos tikruosius receptus. Dar galima sutikti vieną kitą sąmoningą senolį, gimusį ir augusį tarp dviejų pasaulinių karų. Šimtamečiai išeina nebūtin su žinojimu, kaip reikia ruošti patiekalus be chemijos, rankomis. II Pasaulinis karas sukūrė masinę gamybą, be kurios mes dabar neįsivaizduojame savo kasdienybės“, – patikina Monika.
Per avis atrado verpimą
Moteris prisipažino per avis sutikusi puikių žmonių. Viena jų – verpimo mokytoja.
„Išsikrausčiusi į kaimą atradau ir dar vieną stebuklą – verpimą. Veliu avies vilną, o štai tikrą triušį verpia tik tikra verpėja. Sakiau, kad neverpsiu, bet…“ – demonstruodama savomis rankomis pagamintas vilnones pirštines, pašnekovė ėmė apgailestauti, kad nespėjo nuausti skraistės.
Netgi lenteles, reikalingas verpimui, ji pasigamino pati. Paklausta, kodėl viena vilna „kanda“, o kita – ne, Monika paaiškino, kad viskas priklauso nuo avies rūšies, jos amžiaus.
Mums bekalbant, pašnekovės dukra pasiūlo Šventos kaimo žolynėlių arbatos. Pro kojas praneria tamsi katė.
„Tai Mėlynė. Kodėl toks vardas? Nes ji juoda, o prieš saulę pamėlynuoja“, – šypteli Monika ir apsigaubia savos gamybos skraiste.
Kviečia pamilti kaimą
Gegužės 11–13 d. aplankyti M.Šimonėlės ūkį galės ir bet kuris norintis. Būtent šį savaitgalį Lietuvos sodybos, ūkiai, muziejai, dvarai, bendruomenių centrai ir kiti įdomūs objektai atvers savo duris lankytojams bei siūlys ypatingas paslaugas ir pramogas. Akcijos „Atviros dienos kaime“ tikslas – populiarinti kaime teikiamas paslaugas, užaugintus bei pagamintus produktus.
Akcijos dalyviai kvies miestiečius praleisti savaitgalį užmiestyje ir susipažinti su gyvenimo jame įdomybėmis. Šiais metais akcijoje dalyvauja net 78 įvairių paslaugų teikėjai, tad tai ne tik unikali proga susipažinti su kaimo gyvenimu, bet ir savo akimis išvysti, kaip gimsta produktai, kurie patenka ant mūsų stalų: kaip rūkoma žuvis, kepama duona, veliama vilna ar lipdomi molio dirbiniai. Juk ne kiekvienas turime galimybę prisiliesti prie tikro lietuviško kaimo, savo rankomis išsikepti duonos ar įsigyti sveikų, tėviške kvepiančių produktų tiesiai iš ūkininkų.
Visą informaciją, sodybų ir ūkių kontaktus, jų akcijos pasiūlymus galima rasti šiuo adresu: http://www.atostogoskaime.lt/atviros-dienos-kaime.
Akcijos metu aplankius M.Šimonėlės ūkį („Sūrio kelias po Šventos pievas ir girias“) bus galima paskanauti ir aptarti šių metų avių sūrių skonius, išgerti žolynėlių arbatos, išmėginti verpimą rateliu ir verpstuku, pajodinėti veisliniu žemaituku. Šeimininkė lankytojų lauks gegužės 11–13 d. 11–16 val. sodyboje, įsikūrusioje Dvaro g. 16 (Šventos km., Švenčionių raj.).
Užsieniečiai kaime net apsiverkia
Akcijos „Atviros dienos kaime“ metu, pasak Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidento Lino Žabaliūno, sudaromos galimybės patekti į objektus, kurie veikia kaime, į kuriuos ne taip paprasta patekti. Tai tokie objektai, kurie turizmo vystyti kiekvieną dieną šiuo metu negali.
„Tikimės, kad bent jau sezono metu jie taps nuolat lankomomis vietomis. Ugdome naują produktą, nes žmonės ieško netradicinių erdvių. Norime rinkai pasiūlyti profesionalaus agroturizmo produktus“, – antrus metus organizuojamą akciją pristatė L.Žabaliūnas.
Jam pritarė ir Valstybinio turizmo departamento laikinoji vadovė Indrė Trakimaitė. Pasak jos, žmonėms nebeužtenka nusipaveiksluoti prie kokio lankomo objekto. Jie nori patys pajausti, ką reiškia išsikepti duoną, pasigaminti sviestą. Vykstant sparčiai urbanizacijai, žmonėms išvyka į kaimą jau tampa prabanga.
„Daugeliui užsieniečių kaimas – kažkas nepažinto. Nuo erdvės pojūčio kai kurie jų net apsiverkia. Tikrų tikriausia pramoga yra atvykti iš miesto į kaimą“, – šiuo metu imančią vyrauti turizmo kryptį brėžė I.Trakimaitė, patikinusi, kad lietuviai mėgsta kaimo turizmą.
Pernai ši akcija sulaukė per 3 tūkst. lankytojų, apsilankiusių nors viename numatytame objekte.
Akcija „Atviros dienos kaime“ organizuojama įgyvendinant projektą „Agroturizmo produktų vystymas, puoselėjant ūkininkavimo tradicijas“. Projektą finansuoja 2014–2020 m. Interreg V-A Latvijos ir Lietuvos programa. Gegužės 4–6 d. ši akcija praūžė Latvijoje.
