Iš savo patirties žinau, kad kita kelionė į Maroką bus jau be kelioninio lagamino, o su kuprine ir žygio batais. Nes tai šalis, kurią būtina pažinti neparadiniu būdu.
Tačiau viskam – savas laikas. Tuo tarpu pirmoji mano pažintis buvo tarpinė. Lyg stotelė. Ir nors pasaulyje apstu krypčių ir dar nelankytų vietų, ši šalis kol kas yra viena iš nedaugelio, į kurią žinau, kad grįšiu.
„Žmogus gyvena tris gyvenimus. Asilo, šuns ir katės. Visų pirma jis turi klausyti kitų – kol yra vaikas. Tada dirba kaip šuo. O senatvėje ilsisi kaip katinas, – sako po Maroką mus lydėjęs gidas Džamalas. – Įsivaizduojate, anksčiau mes galėjome turėti keturias žmonas, o dabar – tik vieną. Tai yra katastrofa“.
Į Maroką keliavome spalio viduryje, ir vos išlipus iš lėktuvo apglėbė šiluma. Vidutinė oro temperatūra – 27 laipsniai šilumos.
Maroką padalinome į dvi dalis. Viena iš jų – keliavimas po šalį, kita – poilsis Agadiro kurorte, prie vandenyno.
Anti Atlaso kalnų papėdėje įsikūręs miestelis yra tarsi lietuviškoji Palanga. „Alachas. Tėvynė. Karalius“, – toks užrašas arabiškai užrašytas ant kalno. Beje, dalis mūsų keliautojų sumanė pasivaikščioti pajūriu tiek, kiek veda akys. Tačiau maždaug už pustrečio kilometro pasitiko šūksniai ir nurodymai išeiti iš draudžiamos zonos: pasirodė, jog moterys įžengė į Maroko karaliaus rezidencijos teritoriją.
Aplankėme antrą pagal dydį Maroko miestą Marakešą, taip pat už maždaug 180 kilometrų nuo sostinės įsikūrusią Essaouirą, o viena diena buvo skirta netoliese Agadiro esančiam „Rojaus slėniui“ bei pasivaikščiojimui kalnuose. Tai – viena įspūdingiausių mano matytų vietų Maroke. Gal todėl, kad ir kitur mieliau renkuosi gamtą, o ne miesto šurmulį. O gal todėl, kad, jei tikėti praėjusiais gyvenimais, buvau kalnų ožka arba nešulius kalnais tempiantis asilas. Tačiau kalnai man – vienas įstabiausių pasaulio kūrinių.
Tačiau, žinoma, būnant Maroke nepamatyti jų miestų tiesiog negalima („Jei nebuvai Marakeše, tai nebuvai Maroke“, – sakė mūsų gidas. Beje, abu mus lydėję gidai buvo nerealus atradimas – puikiai išmanantys savo darbą, bendraujantys, pasakojantys ir turintys humoro jausmą).
Viena iš vietų, be kurių Marakešas nebūtų Marakešas – turgaus aikštė. Nors buvome čia dieną, tačiau vėliau mūsų grupės moterys nutarė čia nukeliauti ir sutemus.
Prieš tai teko išklausyti Džamalo instrukciją. Jos esmė – viešbutyje palikti pasus. Be to, gidas siūlė verčiau eiti į sutvarkytą ir policijos saugomą alėją, kurioje, anot Džamalo, yra gražu. Vėlų vakarą į turgaus aikštę sako neinąs ir jis.
Tai, kas vyksta aikštėje, reikia pajusti. Minioje žmonių – vietinių vaidinimai, skamba muzika, aplinkui zuja išmaldos prašantys vaikai, maistu nukrauti stalai, o pirkti čia siūlo viską ir visi. Dar gali pamatyti iš po skverno vyrišką pasididžiavimą rodantį vyrą, o ant grindinio susirangusios guli kobros.
Vienai iš mūsų bendrakeleivių Aušrai gyvatę tiesiog uždėjo ant kaklo. Jau anksčiau teko girdėti, kad tai – vienas iš vietinių triukų, norint iš turistų gauti pinigų, o kobrą nuo kaklo nuims gavę atlygį.
Tačiau šį kartą Aušra pasirodė gudresnė. Gyvačių nebijanti kaunietė į šį triuką tiesiog nesureagavo, ir ramiai sau žengė toliau. Su kobra ant kaklo. Tad gyvatės šeimininkui ją teko vytis ir pasiimti savo kobrą.
Jei taip būtų nutikę man – būčiau ne tik atidavusi visus savo pinigus, bet ir pasą.
Marakeše žavi siauros gatvelės ir architektūra. Miesto senamiestis įtrauktas į UNESCO saugomų objektų sąrašą. Nors iš šalies atrodo, kad aplinkui – tik skurdas, tačiau, pasak mūsų antrojo gido Suleimano, neretai pravėrus tokių namų duris viduje – didžiulė prabanga.
Mat vietos žmonės, sako gidas, vertina ne išorinį spindesį ir puikuotis prabanga čia nėra būdinga.
Marokas garsėja argano aliejumi, todėl lankantis šalyje būtina užsukti į vietinius ūkius, kuriuos patys marokiečiai vadina manufaktūromis.
Vienas brangiausių aliejų dažniausiai yra naudojamas odai ir plaukams. Patį riešuto branduolį išimti lengviausia tada, kai jį suvirškina ožkos – taip pasakojo mūsų gidas. Tada riešutą pramušti tampa paprasčiau.
Įsigyti argano aliejaus rekomenduojama būtent Maroke ir iš vietos gamintojų. Tiesa, tai nėra labai pigu – mažas aliejaus buteliukas kainuoja apie 15, didesnis – apie 30 eurų. Tačiau prekybos amatą išmanantys vietiniai pirkėjus vilioja dovanomis – perki du, trečias – dovanų.
Beje, būtina apsilankyti ir vietos turguose tam, kad pajustumėte derybų dvasią ir paragauti čia pat šviežiai spaudžiamų sulčių.
Maroke įsigijau odinę rankinę ir piniginę. Nors už rankinę buvo prašoma 45 eurų, o už piniginę – 15, galiausiai už abu daiktus sumokėjau viso 40 eurų.
Atsiskaityti turguje ar suvenyrų parduotuvėse eurais nėra problemos: čia priimami ir Maroko dirhamai, ir eurai.
Dar vienas iš Maroko miestų – Essaouira – taip pat, kaip ir Agadiras, įsikūręs prie vandenyno. Sakoma, kad šis miestas traukia meno mylėtojus. Išties – čia nestinga nedidelių siaurose gatvelėse esančių meno galerijų.
Pats miestas nėra didelis. Be apsilankymo Medinoje – miesto centre – būtina užsukti į uostą ir žuvų turgų.
Keliaujant po Maroką pakelėse stebina argano medžių plantacijos, į juos sulipusios ožkos, kupranugariai ir vežimus traukiantys asilai.
„Kodėl tavo nuotraukose tik skurdas?“ – klausia mano draugė Jūratė, žiūrėdama į nuotraukas, kaip aš pamačiau Maroką.
Bet aš nepavadinčiau to skurdu. Tokį Maroką aš mačiau: jo kaimus, jo žmones, vaikus, einančius gatve, arklius su vežimais, išmaldos prašytojus.
Taip pat – gamyklą, kurioje gaminami odos gaminiai. Čia – nosį riečianti smarvė, tad prieš įžengiant vidun lankytojams įduodama mėtos šakelė. Ji nuslopina kvapą.
Pakelės kaimai yra tikroji neturistinio Maroko dalis, čia – tikras gyvenimas ir čia nebūta specialiai turistams atvestų kupranugarių. Matyti tik turistinį Maroką yra tas pats, kas bučiuotis per stiklą. Kas mylėti paslapčia.
Kelionė į Maroką mums kainavo po 500 eurų. Į šią sumą įėjo skrydis, apgyvendinimas vidutinės klasės viešbutyje su pusryčiais ant vandenyno kranto, parvežimas ir nuvežimas į oro uostą.
Papildomai šalyje išleidome apie 300-500 eurų. Dviejų dienų kelionė po Maroką kainavo 65 eurus, apie 15 eurų – kelionė į „Rojaus slėnį“, vidutinė pietų kaina kavinėse – apie 10 eurų.
Maroke vietiniai laukia arbatpinigių. Kartais – jų prašo patys. Pinigų gali prašyti ir sustojus pakelėje apžiūrėti medžiuose įsitaisiusių ožkų. Ir tai – normalu, tai – dalis šio krašto kultūros.
Be kelionės po šalį Maroke galima išbadyti ir kitas pramogas: išvažiavimą į dykumą, vandenlentes, tradicinę pirtį ar masažus.
Ir dar. Nesvarbu, ar tu – brunetė ar blondinė, dėmesio iš vietos vyrų sulauksi visada. Ar jis vargina? Jei nekreipi dėmesio – tikrai ne.
