„Tu tik netrauk kameros“, „venk akių kontakto“, „saugok save“ ir kitos panašios frazės lydėjo paliekant Lietuvą. Bet žengus pirmuosius žingsnius Rio gatvėmis nebesupranti, kaip iš tikrųjų elgtis. Dabar gi, kylant į vieną žymiausių miesto favelų – Vidžigal, – vis čiupinėju prie peties prisegtą kamerą, stebiu praeivių žvilgsnius ir paslapčia galvoju: ar tikrai grįšiu iš šios vietos su visu savo turtu?
Bet ramus bendrakeleivės Vingros žvilgsnis ir plačios vietinių šypsenos „kalba“ visai ką kitą.
Pirmoji favela Rio įkurta iš karto po vergovės panaikinimo
Neretai varginga miesto dalimi vadinamas rajonas – tai atskira respublika mieste. Tankiai apgyvendintose favelose gyvenimą randa dešimtys, kartais net šimtai tūkstančių gyventojų. Skaičiuojama, kad sudėjus visas Rio de Žaneiro favelas išeitų devintas pagal dydį miestas visoje Brazilijoje su 1,5 milijono gyventojų.
Kad ir kaip bebūtų, tikslų skaičių, kiek žmonių gyvena favelose, ir kiek apskritai jų yra, apibrėžti sunku.
Skaičiuojama, kad sudėjus visas Rio de Žaneiro favelas išeitų devintas pagal dydį miestas visoje Brazilijoje su 1.5 milijono gyventojų.
Tai – dažniausiai kalvotose vietovėse įsikūrusių bendruomenių, gaujų ir įvairaus plauko kaiminysčių labirintas, su savo taisyklėmis, istorijomis, hierarchijomis ir skirtingu požiūriu į įsibrovėlius.
Favelų susikūrimo istorija irgi ne ką prastesnė. Seniausia Rio favela įkurta 1897 m., vos po vergovės uždraudimo.
Pradedančius kurtis skurdžiuosius rajonus užplūdo juodaodžiai, o į savomis taisyklėmis besiplečiančias bendruomenes valdžia nekišo nosies daugiau nei pusamžį.
Gerai susipažinusį su Pietų Amerikos istorija šis faktas gal ir nenustebins, tačiau vien į Braziliją buvo ištremta keliskart daugiau milijonų Afrikos belaisvių nei į JAV, o rasistinės problemos gyvos iki šiol, nors pasaulio žiniasklaidoje jos nuvilnija kur kas rečiau.
Šalies vystymosi istorijoje yra etapas, kuomet valdžia norėjo „išbalinti“ tautą. Teigta esą juodieji – „žemesniosios klasės“. Būtent šiuo periodu kvotos Europos šalių gyventojams atvykti į Braziliją buvo kur kas didesnės nei įprastai. Tarp tų šalių, beje, minima ir Lietuva.
Nuolat favelose vykdomi policijos reidai pražudo apie 80 proc. juodaodžių įtariamųjų. Sunku ir pasakyti, ar procentais daugiau prasikalsti jie priversti dėl vargingesnio gyvenimo, ar paprasčiusiai dažniau pasirodo tvarkdario pistoleto taikiklyje. Nors Rio de Žaneire laisvė ir tolerancija tiesiog tvyro ore, rasistiniai ypatumai turi savo atspalvį, ypatingai – teisėsaugoje.
Kylant Vidžigal favelos gatvėmis jaučiamės gana saugiai. Vaizdas, atsiveriantis pakilus į viršų, muša iš pusiausvyros – miesto dangoraižiai, kalvos, balto smėlio Ipanemos paplūdimys ir mėlynuojantis vandenynas.
Vos prieš keletą metų lankytis šioje faveloje rekomenduojama nebuvo. Tačiau, po daugybės reidų iš favelos buvo išvaryta ją kontroliavusi mafija ir rajonas tapo kur kas ramesnis ir net rodomas kaip pavyzdys kitiems.
Siekiant pakelti nekilnojamo turto kainas, valyti rajoną ir pritrauti investuotojus, buvo imta skleisti mitus, kad Vidžigal namus įsigijo Anglijos futbolo legenda Davidas Beckhamas ir net dainininkė Madonna.
Vietiniams favelų gyventojams tokie pokyčiai ne visada patinka. Vargingiesiems tenka ieškotis pigesnių vietų, tolti nuo miesto, o apsukriesiems, kurie pelnosi iš turistų – nuo patogių vagystėms rajonų.
Ne, favela nėra ta vieta, kurioje turi būti budrus. Įspūdingasis Rio centras, garsioji Kopakabana, įkalnė į Kristaus Atpirkėjo memorialą – tai vietos, kuriose knibžda apsukrūs vagys. Negali nė akimirkos nuleisti akių nuo savo kuprinės ar kitų brangių daiktų, nes nepajausi kaip gali likti be jų. Už vagystę favelos viduje gali būti stipriai atkeršyta, tačiau, kas vyksta už jos ribų, – niekam nesvarbu.
Misija – pasiruošti Olimpiadai
Pirmą kartą Pietų Amerikoje rengiamos olimpinės žaidynės – tikras iššūkis Brazilijos valdžiai. Rio chaotiškas, susisiekimas varginantis ir painus, gatvėse gausu turistų, vagystės žymiose vietose per dažnos, be to, neretai pasibaigian konfliktais ar net mirtimi. Tolumoje girdimiems šūviams atskirti nuo šventinių fejerverkų, anot vietinių, daug praktikos nereikia.
Ramų poilsį paplūdimyje galima pamiršti – nuolatiniai įvairiausių daiktų prekeiviai įkyriai bruka savo gėrybes, sumaniai žvalgosi tavo daiktų. Apskritai, mieste nemažai vietų, kur jaučiamas skurdas ir visai kitoks nei paveikslėliuose reklamuojamas vaizdas.
Ir, žinoma, visų, ypač policijos, akys krypsta į kalnuose įsikūrusias favelas, kurios yra ne kas kita – kaip ilgai nepuoselėtos visuomenės nelygybės atspindys.
Jau dabar – vasaros pradžioje – mieste jaučiama įtampa. Sunku net pamatuoti, koks chaosas laukia šio miesto per pačias žaidynes.
Pačioje Vidžigal viršūnėje mus pasitinka 10 metų Brazilijoje gyvenantis lietuvis Tito. Vaivorykštės spalvų skėtis, plati šypsena ir lietuviškas „labas“ išsklaido įtampą ir lietų. Po ilgos ir lietingos kelionės pakviestos sušilti prie kavos, pasijuntame lyg namie. Džiaugiuosi bent trumpai susipažinusi su tikruoju Rio veidu – išraiškingu, emocingu ir, vis dėl to, skaudžiu.
„We Are Mochileras“ kelionę galima sekti socialiniame tinkle „Facebook“. Savo kelionės įspūdžiais jos dalinsis ir portalo 15min kelionių rubrikoje „Pasaulis kišenėje“.
