Savaime aišku, daugiausia tautiečių vyksta palaikyti krepšininkų. Tačiau daugėja ir kitų sporto šakų gerbėjų, kurie su draugais, kolegomis ar visa šeima keliauja „pasirgti“ už Lietuvos sportininkus.
Rugsėjį prasidėjusiame Europos vyrų krepšinio čempionate Lietuvos rinktinė pirmąsias kovas žaidė Latvijos sostinėje Rygoje. Nieko keisto, jog į kaimyninę šalį palaikyti savų keliavo tūkstančiai lietuvių.
Kur kas mažiau jų tribūnose bus, tačiau vis dėlto bus ir Lilyje, Prancūzijoje, kur Lietuvos vyrų krepšinio komanda tęsia kovą dėl čempionato medalių.
Tribūnos suvienija
„Prie televizoriaus emocija kita: yra tik rungtynės – be įžangos ir be emocijų po jų“, – sako Rygoje Lietuvos krepšininkų varžybas stebėjęs Karolis Žukauskas. Šis krepšinio čempionatas jam ir dar trijų draugų kompanijai – jau trečiasis: 2013 m. vyrai keliavo į Slovėnijoje, o 2014 m. – į Ispanijoje vykusius krepšinio čempionatus.
Savo patirtimi jis nesilygiuoja į tuos krepšinio sirgalius, kurie važiuoja „n“ metų ir dalyvauja visose čempionato varžybose. Be to, jų sporto kelionės kol kas apsiriboja krepšiniu.
„Dažniausiai važiuojame ta pati keturių draugų grupė. Tik pernai į Ispaniją kai kurie iš mūsų važiavo su šeimomis, nes išėjo ilgoka kelionė – Barselonai ir Madridui paskyrėme daugiau nei savaitę“, – sakė vilnietis.
Paprastai draugai iš anksto išsirenka keletą įdomesnių rungtynių ir važiuoja konkrečiai į jas: „Sėdėti dvi savaites užsienyje net dėl krepšinio būtų per didelė prabanga, sunkiai suderinama su darbu ir šeima.
Tiesa, pernai į Ispaniją keliavau su šeima. Taigi, kartais tai visai suderinama“, – pasakojo pašnekovas.
Pagrindinis tokios kelionės tikslas – varžybos, kuriose dalyvauja šalies rinktinė. Tačiau ne ką svarbiau yra tai, kad į tokias keliones vyksti su draugais.
„Varžybas deriname su turistine kelione: laisvu nuo krepšinio metu nuomojamės automobilį ir važinėjame aplink. Neįdomu būtų visas dienas sėdėti fanų bare (o tokių ten, sprendžiant iš išvaizdos, būna)“, – sakė vilnietis.
Kelionei draugų kompanija ruošiasi atsakingai, turi savų ritualų, aprangos detalių net plakatą.
„Mums smagu tiesiog įsijausti į fano vaidmenį ir kvailioti svetimame mieste, ypač jei keliese einame su lietuvių atributika. Užsimezga daug pokalbių, vietiniai visai kitaip reaguoja. Tuo šios kelionės skiriasi nuo įprastinių, kai keliaujama su šeima ar draugų būriu. Jos nebūna tokios, pavadinkime, atviros.
Mums smagu tiesiog įsijausti į fano vaidmenį ir kvailioti svetimame mieste, ypač jei keliese einame su lietuvių atributika. Užsimezga daug pokalbių, vietiniai visai kitaip reaguoja.
Krepšinio kelionių metu tu nuolat bendrauji su visa aplinka: sveikiniesi su kitų šalių sirgaliais, persimeti vienu kitu žodžiu, paskui – ir alaus taure, bendrauji su krūva lietuvių fanų, su kuriais kitur daug bendrų interesų greičiausiai neturėtum.
Kalbu apie įvairią fanų bendruomenę, kurioje prie vieno stalo gali sėdėti Kauno meras ir kas antrą žodį besikeikiantis ir viskuo, išskyrus pergale, nepatenkintas emigrantas iš Londono“, – apie vienijantį jausmą pasakojo K.Žukauskas.
Pašnekovas tikras, jog krepšinis tokiais atvejais tikrąja to žodžio prasme vienija visus – susiniveliuoja poreikiai, temos, skanduotės. Tiesa, jo nuomone, kai kurių skanduočių lietuviai jau seniai turėjo atsisakyti.
„Kartais norisi pasakyti: „Mieli fanai, „davai“, pagaliau baikite skanduoti pačią buduliškiausią skanduotę „Kas nešokinės, tas...“ Nebūkite buduliais“, – teise garsiai išsakyti savo nuomonę pasinaudojo pašnekovas.
Visų atostogų neaukoja
Nors tikri sporto gerbėjai tokioms kelionėms negaili net ir visų turimų kasmetinių atostogų, K.Žukausko draugų kompanija stengiasi kelionę suplanuoti taip, kad reikėtų imti kuo mažiau atostogų.
„Savaitgalis plius pora dienų – dažniausiai to pakanka. Kalbant apie išlaidas, tai mes niekada neperkame jokių kelionių paketų. Patys įsigyjame krepšinio bilietus, tuomet skrydžius ir nuomojamės butus. Viską sudėjus suma neišeina didžiulė“, – sakė K.Žukauskas.
Rygoje vėluodami į areną net bėgome, kad tik spėtume kartu su visais sirgaliais sugiedoti himną!
Pasak jo, kadangi keliaujama trumpam, tai dažniausiai brangiausiai kainuoja skrydis. Bilietai į krepšinį Rygoje buvo 20-50 eurų už rungtynes, buto nuoma – 20-30 eurų žmogui/parai. Visa kita priklauso nuo kiekvieno poreikių ir galimybių.
Vienu geriausių tokių kelionių momentų jis įvardintų pačias rungtynes.
„Skirtumas tarp sofos ir TV bei krepšinio arenos – didžiulis, net nėra ką lyginti.
Emocijos kitos, balsas dingsta ties kokiu antru kėliniu, krepšinio rungtynės tampa ne tik 1,5 valandos reginiu per TV, bet ritualu: vykstame į areną, bendraujame su kitais fanais prie jos, tada giedame himną (pavyzdžiui, Rygoje vėluodami į areną net bėgome, kad spėtume kartu sugiedoti himną!), rungtynės.
Po jų – vėl fiesta sirgalių zonoje prie arenos, aptariant rungtynes ir su savais sirgaliais, ir su priešininkų komandos. Nesvarbu, kas pralaimėjo, bet visi visada išlieka draugiški“, – apie ypatingą atmosferą pasakojo lietuvis.
Krepšinio kelionių metu nuolat sveikiniesi su kitų šalių fanais, persimeti vienu kitu žodžiu, paskui – ir alaus taure, bendrauji su krūva lietuvių sirgalių, su kuriais kitur daug bendrų interesų kažin ar turėtum.
Lilyje K.Žukausko kompanijos nebus, nors jis jau buvo radęs gerų skrydžių variantų per Briuselį ir Vokietiją už 70 eurų.
„Planavome taikyti į pusfinalius ir finalus, tikėdamiesi, kad Lietuva peržengs vokiečių arba italų barjerą (iš anksto buvome apskaičiavę, kad daugiausiai šansų su jais susitikti).
Bet dalis kompanijos tą savaitgalį negali, tai kol kas planus sustabdėme ir greičiausiai nevyksime.
Nebent Lietuvai labai gerai seksis, o tada jau „ant emocijos“ galima priimti ir ekonomiškai keistus sprendimus, pvz., mokėti už skrydį į finalą po ~300 eurų (užpernai to vos nepadarėme)“, – neslėpė pašnekovas.
