Indijos ašara
Kaip tik nėra vadinama nedidelė Indijos vandenyne įsitaisiusi Šri Lanka. Žiūrint į žemėlapį, sala primena nuo Indijos į vandenyną krentantį lašą. Būtent dėl šios unikalios formos ji neretai pavadinama Indijos ašara. Dėl religinių simbolių gausumo ir itin savitos šalyje tvyrančios budizmo dvasios, Šri Lanka gavo ir Dievų salos vardą. Aišku, išgirsi šį kraštą vadinant ir Ceilonu. Galiausiai, ne vieną pavadinimą Lietuvos plotui prilygstančiam žemės lopinėliui davė ir gausiai salą lankantys keliautojai – Džiaugsmo sala arba tiesiog rojus.
Nepaprasto grožio šalį, kurioje ryškių pėdsakų paliko britai, olandai ir portugalai, per metus aplanko per 2 milijonus kelionių aistruolių. Keliais sakiniais nusakyti to, kas atvilioja juos čia, tiesiog neįmanoma užduotis. Šri Lanka neabejotinai yra iš tų šalių, kurios išpildo pačių įvairiausių poreikių keliautojų įgeidžius ir svajones.
Taigi kiekvieną iš jų atgina savas tikslas. Noras iš arti pamatyti arbatos plantacijas ar džiungles, išragauti pačių įvairiausių prieskonių, įsitikinti beždžionių įkyrimu, aplankyti vieną iš daugybės Budos paminklų ar šventyklų, pasivažinėti išprotėjusiu tuk-tuku ar tiesiog ramiai pagulėti ant aksominio smėlio, įmerkus kojas į šiltą dažnai 30 laipsnių siekiantį vandenį.
Nuo Pinavalos iki Sigirijos
Dažniausiai į Kolombo oro uostą nusileidę turistai pirmiausiai leidžiasi į daug žadančią pažintį su pačia Šri Lanka, o ramias, saulėtas ir šiltas tingaus poilsio akimirkas pasilieka kelionės pabaigai. Viena iš pirmųjų dažno turisto stotelių – bene žymiausias Šri Lankos lankytinas objektas Pinavala. Tai – unikali našlaičių drambliukų prieglauda, kuri įsikūrė prieš pusšimtį metų. Čia prižiūrimi ir globojami sužeisti, pasimetę ar dėl kitų priežasčių be šeimų likę dramblių mažyliai. Pinavalos šeima per 50 metų išaugo neįtikėtinai – dabar čia skaičiuojama per 50 gyvūnų.
Atvykę turistai Pinavaloje dažniausiai praleidžia gerą pusdienį. Susitikę su drambliais dar prieglaudoje, kiek įdienojus prižiūrėtojai ir turistai lydi suaugusius dramblius ir mažylius iki upės. Tai – itin mėgstama didžiausių pasaulio gyvūnų pramoga. Nerangiai lakstantys po teritoriją ir aktyviai besiturškiantys vandenyje drambliai turistams padovanoja įspūdingą reginį.
Keliaudami dar vieno iš Šri Lankos pasididžiavimų – Sigirijos kalno link, neabejotinai neišvengsite beždžionių kompanijos. „Saugokite viską, kas blizga – nuo fotoaparatų iki akinių“, – juokdamasis sušuks gidas. O turistams derėtų juokais jo žodžių nenuleisti. Nepaisant to, kad beždžionių kompanija nuotaiką tikrai pakels, prarasti budrumo nereikėtų.
Karštą dieną kopimas į 200 metrų virš tankių džiunglių iškilusią Sigiriją gali tapti nemenku iššūkiu, tačiau neabejotinai vertu net ir labai didelių pastangų. Tai – viena įdomiausių salos vietų. Kadaise ši gigantiška uola buvo vadinta viena įspūdingiausių rezidencijų Azijoje. Įėjimas į kalno viršūnę vedė per jame iškaltus liūto nasrus, kas ir davė pavadinimą šiai vietai. Sigirija, išvertus iš sinhalų kalbos, ir reiškia „liūto nasrai“.
Į milžiniško kalno viršų, apžiūrėti buvusių rūmų vietos, turistai kyla uoloje išskaptuotais laiptais. Nespėji dairytis – žingsnis po žingsnio atsiveria nuostabūs gamtos vaizdai, o gidas rodo vieną po kitos nuostabaus grožio freskas. Pastarosios tapytos daugiau nei prieš 15 amžių, iš visų buvusių 500 kūrinių iki šių dienų išliko vos 17, tačiau pastarųjų kokybė – neįtikėtina.
Pasiekus tikslą kaipmat pamiršti, kad norėjai atsipūsti. Reginys nuo Sigirijos kalno – užgniaužia kvapą, kur besisukti – tankios ir neaprėpiamos džiunglės. Kiekvienam iš turistų pasidarius nuotrauką ant kalno viršūnėje esančios „plytelės“, žyminčios aukščiausią tašką, judama apžiūrėti ir rezidencijos griuvėsių – matomi buvusių baseinų kontūrai, didingų statinių griuvėsiai ir sostas. Smalsesniam keliautojui maga prisilieti ar net prisėsti, tačiau apsaugos darbuotojas primena, kad geriausia mintis – juo tiesiog pasigrožėti.
Mažytė dalis gyvosios Šri Lankos
Šri Lanka garsėja turinti net 26 nacionalinius parkus. Tarp kurių – egzotiškus ir nepamirštamus safarius siūlinatis Uda Valavė nacionalinis parkas, retą šrilankinio leopardo rūšį glaudžiantis, tankiomis atogrąžų džiunglėmis išsiskiriantis seniausias Vilpatu nacionalinis parkas ar Sinharadžos miško draustinis, kurio net 60 proc. augmenijos laikoma reta. Vis dėlto bene didžiausio keliautojų populiarumo sulaukia Yala nacionalinis parkas, tapęs 44 skirtingų gyvūnų ir 215 paukščių rūšių namais. Jame galima išvysti didžiulę leopardų šeimą, dramblius, krokodilus, šakalus, zambarus, povus ir net lokius.
Dėl gyvūnijos įvairovės Šri Lanka apskritai laikoma viena unikaliausių pasaulio šalių. Mažyčiame Indijos vandenyno žemės lopinėlyje sutelpa neįtikėtinai daug – per 125 žinduolių, 430 paukščių, 245 drugelių, 96 gyvačių, 97 driežų ir 383 vorų rūšys.
Ir netgi tai – toli gražu ne viskas, ką Šri Lanka gali pasiūlyti gamtos mylėtojams. Saloje netrūksta įspūdingų botanikos sodų, kurie vos į juos įėjus pasitinka visų įmanomų spalvų palete. Skaičiuojama, kad saloje auga per 3 500 skirtingų augalų rūšių, taip pat ir seniausias žmogaus rankomis pasodintas medis. Daugiausia turistų sulaukia didžiausias Šri Lankos botanikos sodas, vadinamas Karališkuoju. 60 hektarų plote auginama per 5 tūkst. pačių įvairiausių pasaulio augalų.
Nusifotografuoti įspūdingo aukščio palmių alėjoje ar po nesuvokiamai išsiraizgiusiu medžiu, pamatyti sunkiausius kokosus, įsitikinti, kad orchidėjų būta tokių formų ir spalvų, kokių net nesusapnuosi, ar „susipažinti“ su skraidančiomis lapėmis – ir tai tik dalis įspūdžių, kuriuos turistai parsiveža iš Karališkojo Šri Lankos botanikos sodo.
Kalbant apie gyvūniją, privalu pridurti, kad ši mažytė sala – viena tobuliausių krypčių tiems, kurie nori išvysti mėlynuosius banginius. Be to, Šri Lanka garsėja tuo, kad yra vienintelė šalis, kurioje per vieną dieną gali išvysti du didžiausius pasaulio gyvūnus – mėlynąjį banginį ir dramblį.
Arbatos ir budizmo aromatas
Viešint Šri Lankoje, kaip ir kitose valstybėse, privalu nepamiršti vietinių gyventojų tradicijų ir religijos. Didžioji dalis – per 70 proc. – salos gyventojų yra budistai, todėl Budos atributų, kuriuos privalu gerbti, saloje apstu. Jei norima bent trumpam prisiliesti prie budizmo, jį pajusti, Šri Lanka tikrai leis tai padaryti.
Pirmiausia būtina paminėti ir Dambulą – milžinišką uolą, kurią karalius Valagambahu I a. pavertė šventykla. Įsimintiniausias jos akcentas – freskomis dailintos lubos ir sienos, ant kurių pavaizduoti Budos gyvenimo fragmentai. Tiek Budos statulų, kiek Dambule, vargu ar kur kitur pamatysite, jų šventykloje apie 150 – įvairiausių dydžių, pozų ir spalvų. O pati didžiausia ir įspūdingiausia – iškalta iš 14 m aukščio uolos.
Lankant religinius Šri Lankos simbolius, negalima aplenkti ir įspūdingojo Kandi – paskutinės salos karalių sostinės. Mieste esanti UNESCO saugoma šventykla pavadinimu „Dalada Maligawa“ – itin ypatinga, nes joje saugomas Šventas Budos Dantis.
Tiesa, kiekvienam turistui privalu prisiminti, kad lankantis religinėse vietose, būtina laikyti aprangos kodo. Net ir turistai į šventyklas eina tik basomis, vyrai negali būti su šortais, o moterys turi segėti ilgus sijonus.
Drąsiai galima sakyti, kad Šri Lanka turi dar vieną „religiją“ – arbatą. Milijonai turistų būtent čia atvyksta pasivaikščioti po arbatos plantacijas, pažiūrėti, kokį kelią „nueina“ mažytis lapelis iki tol, kol atsiduria žmogaus puodelyje ir būna užplikomas vandeniu. Šiuo tikslu didžioji dalis keliauninkų traukia į vadinamąją arbatos širdį – Nuvara Eliją.
Turistus pasitinka, regis, tik filmuose matytas reginys – neaprėpiama žaluma ir joje išsibarstę žmonės su didžiuliais krepšiais ant pečių – arbatos skynėjai. Pats pasilenki nuskinti vieno, patrini rankose ir kelionė į arbatos ceremoniją prasideda. Beje, turistams pravartu prisiminti ir tai, kad vaišindami arbata ar kitaip svetingai priimdami, Šri Lankos gyventojai iš smalsuolių keliauninkų taip pat tikisi „arbatos“.
Kąsnelis rojaus
Greičiausiai, užbaigus tiek trumpą, tiek ilgesnį pažintinį kelią, viduje nerims balsas, kartojantis „dar“. Galbūt iš pradžių net atrodys, kad galėtumėte paaukoti likusias kelias tingaus poilsio dienas dėl dar kelių Šri Lankos pažintinių akcentų. Vis dėlto, pajutę po kojomis šiltą aksominį smėlį, apsidairę ir pamatę atvirukams prilygstančius vaizdus – romantiškai į paplūdimio pusę nulinkusias palmes, nurimsite. Suprasite, kad būtina pajusti ir šį Indijos ašaros akcentą.
Gausiausiai turistų lankomi kurortai išsidėstę salos šiaurės vakarų ir pietvakarių pakrantėse. Pasirenkant vieną iš daugybės vietovių, reikėtų tik įsivardinti sau konkrečius poreikius. Labiau į vakarus pasislinkęs Vaikalo kurortas – ramus paplūdimio miestas, galima sakyti, visiška priešingybė energingajam šalia jo esančiam Negombui. Vaikalas išsiskiria tuo, kad jaukūs viešbučiai pasislėpę tarp daugybės palmių ir dažniausiai įsitaisę vos keli žingsniai nuo paplūdimio. O Negombas – aktyvus miestas, uostas, kuriame išvystyta žvejyba ir keramika. Nuo šio, beje, labai netoli, vos 7 km, ir pačios Šri Lankos sostinė Kolombas.
Tiesa, ne ką prastesnio poilsio kviečia ir netoliese esantys Vaskaduvos ir Kalutaros kurortai. Šilta jūra, saulės vonios ir rami akimirka paplūdimyje su knyga garantuota ir Beruveloje ar žaluma pasipuošusioje Bentonoje. Keliautojai taip pat pamėgę atsipūsti ir Ahungaloje, Unavatunoje, nuostabioje Galėje bei visame pietvakarių regione.
Kur „benutūptumėt“ trumpo poilsio kąsneliui, neabejotinai gailėtis neteks. Vidutinė vandens ir oro temperatūra Šri Lankoje ištisus metus siekia 27 laipsnius šilumos. Atvykus į pietvakarinę salos dalį sausojo sezono metu – nuo gruodžio iki balandžio, kai nustoja liūtys, tikėtina, kad tiek oras, tiek temperatūra šiltesni. Greičiausiai, niekas nesutrukdys jums pasimėgauti ir tokiomis natūralių vaisių sultimis, kurių nei Lietuvoje, nei Europoje ragauti netenka. O gal maloniai besišypsantis viešbučio darbuotojas keliais mikliais judesiais nukirs kokoso „kepurę“ ir pasiūlys kokosų pieno.
Daugiau informacijos rasite čia.
