Pirmą sykį Šri Lankoje apsilankęs šio amžiaus pradžioje dar nebuvau regėjęs daugybės salų, paplūdimių ir šventyklų. Todėl kurį laiką maniau, kad tai – rojus. Paskui gana greitai Šri Lanka parodė ir kitus savo veidus: kai kurie nebuvo labai malonūs.
Siauri, duobėti keliai, dūmais čiaudantys nenusakomo amžiaus automobiliai, patvorių vargetos. Amžinos vasaros spinduliuose skendinčios arbatos plantacijos, nuostabūs paplūdimiai, daugybė gyvūnų rūšių, paslaptingi senovės civilizacijų paminklai – tokia ta sala, viliojanti turistus iš viso pasaulio. Ko gero, nedaug perdėjo keliautojas Marco Polo, kadaise pavadinęs ją nuostabiausia planetos sala. Turbūt nesuklydo fantastinių pasaulių kūrėjas Arthuras Clarkas, pasirinkęs ją savo gyvenamąja vieta.
Vakar, šiandien ir rytoj
Ašaros formos Šri Lanka, tarytum pakibusi po Indijos subkontinentu, nėra viena tų šalių, kurioje atvykėlius pasitinka blizgantys oro uostų terminalai ir virtinės limuzinų. Kolombo oro uoste jūsų laukia jei ne indiškas chaosas, tai bent jau kiek subtilesnė jo versija.
Netrukus po to, kai pirmą sykį paviešėję išskridome iš Kolombo oro uosto, į jį įsiveržę tamilų partizanai nušovė daug žmonių ir supleškino daug lainerių, įskaitant ir tą A330, kuriuo buvome atskridę iš Europos.
Švytinčioji – taip pagal vieną vardo kilmės versiją verčiamas Šri Lankos pavadinimas, kuris pradėtas vartoti palyginti neseniai. Ilgą laiką britų karūnos valdoma nuostabi sala buvo vadinta Ceilonu, o senasis, tris tūkstančius metų gyvuojantis Lankos pavadinimas buvo atgaivintas tik 1948 metais gavus nepriklausomybę.
Europiečiai, kurių kaip turistų Šri Lankoje yra daugiausia, šią salą dažnai krikštija Indijos vandenyno perlu. Toks gana šabloniškas šalies įvardijimas visiškai pasiteisintų, jei jau per pirmą pažintį su šalimi nepriblokštų skurdas ir netvarka.
Dar visai neseniai šalį draskė pilietinis karas ir teroro išpuoliai, o atskridę į šalies sostinę Kolombą svečiai viešbučių link kratydavosi duobėtais vieškeliais.
Dabar – jau kiti laikai, kitos galimybės pasiekti šią puikią salą, kuri pagaliau suvedė visas sąskaitas su praeitimi. Sinhalai susitaikė su tamilais, ir dabar visi kartu bei nuosekliai juda visuotinio klestėjimo link. Išardyti kontrolės postai keliuose, virš salos leista skraidyti mažiems keleiviniams lėktuvams, o buvę partizanai atidaro barus bei banglenčių nuomos punktus.
Saloje keliauti daug patogiau, tačiau nereikia įsivaizduoti, kad ten padvelkė Singapūru ar Tailandu. Keliai – nors ir asfaltuoti, bet vis dar tragiškai per siauri masiniam transporto srautui, kurį sudaro mašinos, sunkvežimiai, mopedai, autobusai, „tuktukai“, pėstieji, karvės ir šunys.
Pamenu patį pirmąjį sykį Šri Lankoje, kai lėktuvas nusileido antrą valandą nakties. Važiuojant autobuse atrodė, kad važiuojame per Afganistano provincijos kaimus. Pro šalį slinko murzini dviaukščiai namai, apkabinėti reklamos skydais, gatvių prekeiviai skubėjo užsiimti vietas dar prieš patekant saulei.
Slogų pirmų minučių įspūdį išsklaidė ceremonija ištaigingo viešbučio fojė. Raudonmedžiu iškaltos ir marmuru išklotos menės viduryje stypsojo auksu tviskanti metalinė konstrukcija, papuošta gaidžio figūrėle. Iš užkulisių išnirę egzotiškos išvaizdos muzikantai ėmė mušti milžiniškus būgnus ir pūsti ragą. Svečiai iš rankų į rankas leido žvakę, kuria uždegė konstrukcijoje įtaisytus mažus dagčius. Panašiai sutinkami svečiai visuose geresniuose viešbučiuose, kuriais nusėtos Indijos vandenyno pakrantės.
Jiems puikiai sekasi
Balkonas su vaizdu į vandenyną, keli baseinai ir bent trys restoranai – savaime suprantami daugelio aukštesnės klasės Šri Lankos viešbučių atributai. Kaip ir aplink šmirinėjantys prekeiviai, kurie žūtbūt bando įpiršti menkaverčių papuošalų, prieskonių ar bent iškaulyti pinigų už tai, kad nufotografavai jo bedantę kobrą. Yra ir tokių, kurie užmezga pokalbį pliaže ir įkyriai sekioja, kol auka neduoda pinigų už „paslaugą“. Dar vienas gatvės faunos porūšis – intymių paslaugų moterims siūlytojai. Tą reikalą jie vadina melodingai: „Lady, bom bom?“
Šri Lankos miestuose ir keliuose gyvenimas verda visą parą. Vieni parduoda, kiti perka, visi skuba, signalizuoja, žybsi žibintais. 21 milijonas salos gyventojų kaip išmanydami kabinasi į gyvenimą, nes vidutinis atlyginimas šioje šalyje – apie 200 eurų. Nors pastaraisiais metais gyvenimas kiek pagerėjo, nemažai šrilankiečių gyvena iš to, ką patys užsiaugina, išdrožia, sužvejoja ir parduoda.
Keliaudamas po egzotišką salą matai tarsi du tos pačios šalies veidus. Kelis dešimtmečius trukusi kova su tamilų sukilėliais lyg sunkus jungas alino Šri Lanką. Nors karas baigėsi, didžiulė skylėto šalies biudžeto dalis vis dar skiriama gynybai, todėl kitoms reikmėms nuolat trūksta finansavimo.
Tačiau panašių bėdų turi daugelis šilto klimato ir gražių peizažų valstybių, o Šri Lankai sekasi, palyginti, neblogai. Mums svarbiausia – kur ir ką pamatyti, į ką sutelkti savo dėmesį. Ir atsikratyti idėjos per vieną sykį (tarkime, dvi savaites) pamatyti viską. Nusikamuosite patys, galbūt ir aplėksite esminius taškus, bet pajusti ir suprasti jų tikrai nepavyks.
Taigi, kaip, kada ir kur skristi, kad atvyktumėte į Šri Lanką?
Daugelis jau yra girdėję, kad skristi į Aziją šiais laikais reikia per Stambulą. Ne tik todėl, kad fizinis atstumas yra mažiausias iš visų įmanomų variantų. Tas miestas turi patogų oro uostą, kuriame laiko daug lėktuvų, kursuojančių į gausybę pasaulio kraštų. Jų ten tiek daug, kad turkai dabar intensyviai stato dar vieną oro uostą, kuris, sakoma, bus didžiausias pasaulyje.
Taigi, šia prasme pasirinkimas yra aiškus. „Turkish Airlines“ pirmą kartą skrendančius nustebins metaliniais stalo įrankiais, 30 kilogramų registruotu bagažu keleiviui ir kitomis malonėmis per skrydį. Šiaip ar taip, kelerius metus iš eilės skelbiama geriausia oro bendrove Europoje – viena nedaugelio klasikinių oro linijų, turinčių reguliarius reisus į Vilnių.
Šri Lankoje metai skirstomi į sausąjį ir lietingąjį sezoną. Tačiau, jei lyja pietuose ir vakaruose, prie jūros galite ilsėtis rytuose.
Šri Lanka yra ta šalis, kur kiaurus metus ta pati temperatūra, o milžiniškų liūčių būna gana retai. Vis dėlto, geriausias metas keliauti čia yra nuo lapkričio iki balandžio.
Dėl ilgai trukusio pilietinio karo šiaurė ir rytai yra gerokai mažiau išplėtoti turizmui, tačiau viskas ir ten sparčiai keičiasi, kasmet atsiveria vis naujų vietų svečiams. Nuvykus yra ką veikti.
Šalis, kuriai viskas bus gerai
Tiesa, tų pasirinkimų tiek daug, o laiko, palyginti, mažai, tad planuojant 10 ar 12 dienų vizitą reikės apsispręsti, ko labiau norisi. Paprastas patarimas – nemėginti visko apžioti vienu kąsniu, nes neprarysite. Pagalvokite ir pasitarkite su tais, kas jau buvo. Kurias vietas lankyti dar kartą, ką praleisti? Kur tik stabtelėti, o kur pabūti ilgiau? Iš ankstesnių vizitų pamokų išliko supratimas nemėginti visko pamatyti per vieną viešnagę, nes tai gali tapti alinančiu išbandymu.
Mat žmonių saloje ganėtinai daug, keliai siauri, juose turi išsitekti ir autobusai, ir „tuktukai“, ir net šventos karvės. Todėl pusantro šimto kilometrų tenka keliauti 4 valandas ar dar ilgiau. Tiesa, keliai lygesni nei mūsų šalyje.
Pastarasis mūsų vizitas iš esmės buvo skirtas geriau apžiūrėti Kultūrinį trikampį salos gilumoje. Dar keletas dienų prie vandenyno, kuris, palyginti su kaimyninių Maldyvų salų reginiais, atrodo kaip užvakarykštė žuvienė. Maudytis galima, bet, kaip sakoma, būna ir geriau.
Tęsinys – kitame straipsnyje, kurio 15min kelionių rubrikoje „Pasaulis kišenėje“ ieškokite penktadienį, vasario 10 d.
